Apsilankę IX forte dvasininkai kvietė apgailėti ir melstis

Masinės žudynės

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą, o taip pat minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, į Kauną atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.  Kaip pasakojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tragiški Holokausto įvykiai muziejaus vietoje paliko ryškius pėdsakus. Žmonės čia buvo masiškai žudomi nuo 1941 metų spalio mėnesio iki pat Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos okupacijos 1944-ųjų rugpjūtį. Niekada iki tol Lietuvos žemėje per tokį trumpą laiką nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių, kaip 1941-ųjų spalį. Skaičiuojama, kad šis mėnesis pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių mirčių.

„Šių akcijų metu šaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai, seneliai“, – laikas, F. Kukliansky skaudulio nesumažino.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kartu su vietiniais gyventojais, Kauno IX forte buvo kalinami ir naikinami žmonės iš kitų Europos valstybių: Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos. Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį. Tada Vokietijos saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio  įsakymu IX forte buvo atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

Vežė iš kitų šalių

1941 metų lapkričio 25-ąją prasidėjo naikinimo akcijos. Dar tą pačią dieną  masinių žudynių lauke, greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyta beveik 3 tūkst. žydų, atvežtų iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino. Dar po kelių dienų myriop buvo pasiųsta 2 tūkst. žydų iš Vienos ir Vroclavo. 

„Lygiai prieš 80 metų iš Miuncheno buvo išvežti 997 žydai ir lapkričio 25 dieną drauge su maždaug 2 tūkst. iš Vokietijos atvežtų Abraomo Izaoko Jokūbo palikuonių nužudyti čia šioje vietoje. Miuncheno sinagogos, kuri buvo sudeginta 1938 metais lapkričio 10 dieną, vietoje šiandien stovi atminimo akmuo ir joje įrašyta citata iš 74 Dovydo psalmės“, – kruviną istorijos puslapį susirinkusiųjų akivaizdoje vertė Kauno arkivyskupas metropolitas JE Kęstutis Kėvalas.

Kęstutis Kėvalas/Vilmanto Raupelio nuotr.

1943 metais karo eigai pasisukus Vokietijai nepalankia linkme, naciai pradėjo likviduoti masinių žudynių pėdsakus. Šiuo tikslu IX forte buvo sudarytas specialus kalinių būrys, įslaptintas įsakymu Nr. 1005B. Nuo 1943 metų lapkričio mėnesio jis užsiėmė genocido aukų palaikų iškasimu ir deginimu. Bijodami gręsiančio susidorojimo, IX forto kaliniai 1943 metų gruodžio 25 dieną suorganizavo sėkmingą pabėgimą. Jo metu iš forto pabėgo visi 64 kaliniai, tačiau tik 11 pavyko sulaukti Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pranešti pasauliui apie nacių įvykdytus nusikaltimus IX forte.

1941 metais, čia buvo nužudyti mano šeimos nariai. 2021-aisiais, praėjus lygiai 80 metų aš stoviu čia. Tai labai jautri akimirka ir tuo pačiu žinutė iš praeities.

Negyjančios žaizdos

Drauge su užsienio svečių delegacijomis į Kauno IX forto memorialinį kompleksą atvyko rabinai iš Vilniaus. Pirmiausiai aukas jie pagerbė malda, o tada tyla ir prisiminimais.

„1941 metais, čia buvo nužudyti mano šeimos nariai. 2021-aisiais, praėjus lygiai 80 metų aš stoviu čia. Tai labai jautri akimirka ir tuo pačiu žinutė iš praeities, kurią mes – dabarties žmonės turėtumėme perskaityti“, – kalbėjo ceremonijoje dalyvavęs rabinas.

Tuo metu Kauno arkivyskupas metropolitas JE K. Kėvalas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į kančių vietą, o tada prabilęs pontifiko žodžiais kvietė melstis, kad liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet priešingai, vyrautų abipusė pagarba kaip ir dera tiems kurie garbina vienatinį kūrėją ir Viešpatį, ir turi bendrą tikėjimo Tėvą Abraomą“, – kalbą baigęs ištrauka iš nežinomo kalinio laiško, arkivyskupas K. Kėvalas uždegė žvakelę aukų atminimui, o tada padėjo akmenėlį su vardu, primenantį, kad čia nužudyti ne skaičiai, o žmonės, su vardais ir istorijomis.