Kunigas V. Grigaravičius: apie Dievo ranką ir Senamiesčio pažibą – Mažylį

Įžūlus Mažylio išpuolis

Kai tyliai praveriu Kauno arkikatedros bazilikos raštinės duris, pro jas žaibišku greičiu išlekia baltas čihuahua veislės šunelis ir nedvejodamas puola šventoriumi už pavadėlio vedamą didoką šunį! Atsitokėjęs nuo įžūlaus mažo šuniuko elgesio, užpultasis šuo įspėja akiplėšą – grybšteli jo lūpą. Tik tada mažutėlis atšoka nuo dičkio keturkojo praeivio ir paleidžia savo dūdas...

Iš raštinės skubiai išėjusi klebono šeimininkė Elena atsiprašo užpulto šuns šeimininko už tikrai akiplėšišką mažojo čihuahua, kuris išties vardu Mažylis, elgesį. Paėmusi ant rankų neklusnųjį augintinį, perduoda jį raštinės tarpduryje pasirodžiusiam šeimininkui – arkikatedros bazilikos klebonui monsinjorui V. Grigaravičiui.

„Šeimininkė visada vedžioja Mažylį už pavadėlio, nes juk visi šunų mylėtojai žino, kokie neklaužados yra čihuahua veislės šuneliai, – ramiai paaiškina monsinjoras, kurio rankose Mažylis greitai nurimsta ir net lyžteli šeimininko ausį. – Gerai, kad šį kartą neklaužadai nieko baisaus neatsitiko. Manau, kad Mažyliui šis jo išpuolis prieš daug didesnį šunį taps gera pamoka. Juk šitaip elgtis nedera ne tik bažnyčios šventoriuje, bet ir Senamiesčio gatvėse, kur jį jau pažįsta daugelis gyventojų ir kur jis sulaukia daug praeivių dėmesio. Greičiausiai todėl šeimininkė Elena vadina jį Senamiesčio pažiba.“

Našlaičio likimas

„Tarp kitko – pirmasis šuo į mano gyvenimą atkeliavo iš Žagarės bažnyčios šventoriaus, o ir mano gyvenimas su Dievo namais susietas nuo pat kūdikystės, – nustebina pašnekovas. – Kai mane, dviejų savaičių kūdikį, mama atidavė Jonavoje globoti valstybei, aš buvau išvežtas į mažuosius našlaičius globojančią įstaigą Kaune, Žemaičių gatvėje. Iš ten, būdamas septynerių, patekau į Marijampolės vaikų internatą Alyvų gatvėje. Tiek Kaune, tiek Marijampolėje tos vaikų globos įstaigos veikė buvusiuose vienuolynuose, kurie sovietmečiu buvo atimti iš vienuolių, o vienuolės iškraustytos iš joms priklausiusių namų.“

Viena Marijampolės rajono gyventojų šeima pasiėmė dvylikametį Vytuką iš valdiškos vaikų globos įstaigos ir augino jį iki pilnametystės. Kadangi šeima buvo giliai tikinti, kiekvieną sekmadienį drauge su paaugliu Vytautu dalyvaudavo šv. Mišiose.

Priėmęs Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, Vytautas nejučia pasuko savo pašaukimo link. Sulaukęs pilnametystės, pradėjo savarankiško gyvenimo kelią – dirbo zakristijonu, vargonininku. Beje, mokytis groti vargonais jam pasiūlė Kaune, Vytauto bažnyčioje, grojusi vienuolė benediktinė Birutė – Leonija. Gabus jaunuolis, greit pramokęs vargonuoti, vargoninkavo Pilviškiuose, Vepriuose, o Kazlų Rūdoje dirbo zakristijonu.

Tobula: kas gali būti saldžiau už pokaičio miegą ant šeimininko kelių? / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir šunys – Dievo kūriniai

„Kai dabar atsigręžiu į savo nueitą gyvenimo kelią, aiškiai matau Dievo ranką, tvirtai mane vedusią per gyvenimą buvusiuose vienuolynuose, per pažintis su vienuolėmis ir vienuoliais kunigystės link. Tad būdamas 25-erių ir vargoninkaudamas Vepriuose, padaviau prašymą priimti mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Konkursas buvo didelis, o atranka – labai griežta, organizuota KGB. Būtent kagėbistai sprendė, kas gali mokytis šioje institucijoje“, – prisimena tuomečius laikus monsinjoras V. Grigaravičius.

Kiekvienam iš stojančiųjų buvo siūloma bendradarbiauti su KGB. „Aš kategoriškai atsisakiau, todėl jau buvau susitaikęs su mintimi, kad nebūsiu priimtas. Tačiau įvyko stebuklas – gavau Kunigų seminarijos rektoriaus kunigo prof. dr. Viktoro Butkaus vardu pasirašytą telegramą, pranešančią, kad esu priimtas į seminariją. Netrukus gavau ir antrą telegramą – sveikinimą gimtadienio proga – abi telegramas saugau iki šiol. Beje, tai, kad man pavyko įstoti mokytis, manau, kaltas laikmetis – juk 1987 m. vyko perestroika ir KGB, matyt, vertino stojančiųjų biografijas atlaidžiau. Gal jiems padarė įspūdį tai, kad esu užaugęs vaikų namuose…“ – samprotauja kunigas.

Baigęs studijas Kunigų seminarijoje, kun. V. Grigaravičius buvo paskirtas dirbti Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, po kelių mėnesių – Kauno arkikatedros bazilikos vikaru. Netrukus paskirtas į Žagarę klebonauti. Štai ten pirmą kartą tapo iškart dviejų vidutinio dydžio pudelių, kažkieno paliktų bažnyčios šventoriuje, šeimininku.

„Negalėjau jų nepriglausti – juk tai Dievo kūriniai, tik neturintys sielos“, – paaiškina pašnekovas.

Pozuotojas: reta ramybės akimirka. / Virginijos Skučaitės nuotr.

Akistata su vaikyste

„Kai 2001-aisiais mane paskyrė Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kaune klebonu, į šį miestą atkakau drauge su čihuahua veislės šuneliu Žirniuku, su kuriuo pragyvenome drauge aštuoniolika metų. Gal jis būtų ir devyniolikos metų sulaukęs, tačiau dėl mano neapdairumo ir savo senatvės nusivertė nuo laiptų ir nuo patirtų galvos traumų nugaišo. Žodžiu, senų šunelių šeimininkai turi saugoti tokius savo augintinius nuo bet kokios galimybės nusiristi laiptais“, – įsitikinęs monsinjoras.

Na, o kitą čihuahua veislės trumpaplaukį šunelį Mažylį kunigas įsigijo praėjus penkeriems metams po Žirniuko netekties.

Rytais, kai atsisėdu lovoje ir pakasęs šuniukui pilvuką pasakau, kad dabar metas poteriauti, Mažylis supratingai prigula ir kantriai laukia rytinio ritualo.

„Vis ketindavau eiti į šunų prieglaudą ir pasiimti kokį nedidelį šunelį, bet pritrūkdavo laiko. Juk rugpjūčio 1 d. bus metai, kai tapau Kauno arkikatedros bazilikos klebonu. Suprantama, šioje šventovėje mano užimtumas ne mažesnis nei Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Tad apsidžiaugiau kolegos pasiūlymu išsirinkti vieną iš dviejų, juodo ir balto, mažų šunelių. Pasirinkau baltą ir pavadinau Mažyliu“, – aiškina klebonas.

Įdomu tai, kad tuomet, kai monsinjoras V. Grigaravičius pradėjo dirbti Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, pranciškonės vienuolės pakvietė jį į vienuolyną aukoti šv. Mišių.

„Vos įžengęs pro vienuolyno duris, pasakiau: „Viešpatie, negi man vaidenasi?! Tie patys laiptai, turėklai…“ Kai įžengiau į erdvią vienuolyno Žemaičių gatvėje patalpą, prisiminiau čia buvusią vaikų namų valgyklą ir rytinę manų košę su mėlynėmis, kurios nudažydavo košę tokia nemalonia spalva, kad vien pažvelgus į košę mane supykindavo. Taigi, gyvenimo ratas apsisuko ir supratau įžengęs į savo skurdžios vaikystės namus, sovietmečiu įsteigtus buvusiame pranciškonių vienuolyne. Kai sovietmečiu palikau tą vaikų globos įstaigą, man buvo septyneri“, – prisimena pašnekovas.

Įspūdinga: monsinjoro V. Grigaravičiaus kunigystės įvertinimų kolekcija. / Virginijos Skučaitės nuotr.

Rytinis ritualas

Anot monsinjoro V. Grigaravičiaus, Mažylis pasižymi beveik visomis čihuahua veislės atstovams būdingomis savybėmis: drąsus, išdidus, myli šeimininką. Gaila, kad šunelio šeimininkas mato jį tik rytais ir vakarais. Mat kelias laisvas valandas per savaitę monsinjoras skiria fiziniams pratimams „Žalgirio“ arenos sporto klube.

„Nemanykite, kad dėl raumenų auginimo lankau treniruotes – prieš penkerius metus turėjau problemų dėl stuburo. Po kelerių metų darbo su asmeniniu treneriu tų problemų atsikračiau. Dabar sportuoju savo malonumui ir dėl sveikatos“, – tvirtina rugpjūčio 4-ąją 60-metį švęsiantis kunigas, kuriam jaunatviško stoto pavydėti gali daugelis.

„Atėjus laikui miegoti, Žirniukas įsikrausto į mano lovą, – neslepia pašnekovas. – Kadangi čihuahua veislės šuneliai mėgsta šilumą,  Mažylis miega palindęs po antklode. Rytais, kai atsisėdu lovoje ir pakasęs šuniukui pilvuką pasakau, kad dabar metas poteriauti, Mažylis supratingai prigula ir kantriai laukia rytinio ritualo: kada išeisiu iš vonios kambario, kada jam bus paduoti sausi pusryčiai ir kada šeimininkė išeis su juo pasivaikščioti Senamiesčio gatvelėmis, kuriose jis elgiasi kaip įžymybė.“

V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Grąžina švelnumo stoką

Mažylis ne toks meilus, kaip Žirniukas, – prie šeimininko priglunda tik trumpam, lyžteli jo rankas ir būtinai – ausį, o tada jau skuodžia savo reikalais.

„Jaučiu, kad šunelis mane myli, tačiau jis, kaip ir dera kilmingos veislės atstovui, išlaiko atstumą. Tegul. Jo valia. Nors kartais jo valiai ir pasipriešiname drauge su šeimininke. Turiu galvoje žiemos metą, kai nenorintį dėvėti jokios aprangos Mažylį aprengiame šiltu paltuku. Mat šios veislės šuniukai labai jautrūs šalčiui. Nors jis paskiepytas, kaip sakoma, nuo bado, maro, ugnies ir karo, tačiau nuo peršalimo reikia saugoti patiems“, – įsitikinęs monsinjoras V. Grigaravičius, beje, neturintis nieko bendra su žinomu buvusiu bendravardžiu ir bendrapavardžiu policijos komisaru.

Atsisveikindamas kunigas prasitaria vis dėlto matęs savo mamą. Deja, pirmasis sūnaus susitikimas su mama įvyko… prie jos karsto. Tačiau kunigas pasidžiaugė sužinojęs turįs net keturias tikras seseris. Ne visos jos gyvena Lietuvoje, tačiau visus juos sieja ir kraujo ryšys, ir atradimo džiaugsmas.

Pasakodamas monsinjoras laikė ant jo kelių užšokusį Mažylį, kuris lyžtelėjo šeimininko ranką ir ausį. Tarsi mėgindamas grąžinti jam bent dalį švelnumo, kurio kunigas taip stokojo vaikystėje...