Alkoholiko išpažintis: pabudau apdaužytu veidu, vaikai buvo dingę (interviu)

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Artėja birželio 17-oji – Lietuvos anoniminių alkoholikų (AA) Kaune organizuojama Dėkingumo diena. Šia proga Aurimas papasakoja apie AA draugijos veiklą ir apie tai, ką išgyvena alkoholikas.

Artėja birželio 17-oji – Lietuvos anoniminių alkoholikų (AA) Kaune organizuojama Dėkingumo diena. Šia proga Aurimas (vardas pakeistas), AA Lietuvoje Kauno regiono tarnybos atstovas, papasakoja apie AA draugijos veiklą ir apie tai, ką išgyvena alkoholikas.

Šie metai AA draugijai ypatingi tuo, kad yra jubiliejiniai – draugija Dėkingumo dienos renginyje minės 80-ąsias įsikūrimo pasaulyje ir 27-ąsias įsisteigimo Lietuvoje metines.

– Papasakokite apie AA draugijos veiklą. Kokie jos tikslai? – paklausėme Aurimo.

– Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Atėjęs draugijon naujas žmogus iš pradžių ne visai supranta, ką reiškia šie žodžiai, nes jie gana oficialiai skamba. Mūsų draugijos, tarnybų ir mano, kaip draugijos nario,  pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę. Paprastai sakant, kiek įmanoma daugiau daryti, kad tas žmogus, kuris šiandien geria, kenčia, sužinotų, kad yra galimybė sveikti mūsų išbandytu būdu. Mes neteigiame, kad tai vienintelis būdas, ir nesiekiame monopolio šioje srityje. Taigi šiuo tikslu AA draugija, mūsų grupės per savanorių tarnybas bendradarbiauja su visais, kurie gali padėti mums pasiekti kenčiantį alkoholiką per trečiąjį asmenį – gydytojus, dvasininkus, socialinius darbuotojus, slauges, teisėtvarkos ir įkalinimo įstaigas, mokytojus, darbdavius ir visus kitus geros valios žmones, kuriems nesvetima geriančiojo žmogaus ir jo artimųjų kančia. Didelį indėlis – ir žiniasklaidos atstovų. Esame dėkingi jiems visiems už tai.

Anoniminių alkoholikų grupės rengia uždarus (tik AA nariams) ir atvirus susirinkimus. Pastaruosiuose gali dalyvauti bet kuris žmogus, norintis daugiau sužinoti apie mūsų draugiją ir mūsų sveikimą nuo alkoholizmo. Mūsų tarnybos rengia susirinkimus turintiesiems problemų dėl gėrimo ir specialistams ligoninėse, kalėjimuose, nakvynės namuose, mokyklose ir kitose įstaigose, kur mus pakviečia. Tikslas – papasakoti apie AA draugijos veiklą, sveikimo programą ir tikslus. Savanorių grupės tai daro neatlygintinai – tai mūsų sveikimo dalis ir dėkingumo už išgelbėtus gyvenimus išraiška.

– Kokią pagalbą teikia AA?

– Visa, ką turime, – tai noras padėti vieni kitiems, supratimas, meilė ir mūsų patirtis. Tai dvasinė sveikimo programa, paremta alkoholikų išgyvenimais. Tai pasakojimai, kokie mes buvome, kas įvyko ir kokie esame dabar. Tai anoniminių alkoholikų Dvylikos žingsnių programa. Ji unikali tuo, kad niekur, nė viename žingsnyje, nėra įvardyta, ką tu privalai daryti. Tiesiog parašyta, ką darė pirmi šimtas vyrų ir moterų alkoholikų, ką daro AA nariai visame pasaulyje šiandien, kad pasveiktų nuo alkoholizmo. Jie sako: mes tai darėme, štai žingsniai, kurios mes žengėme. Ir aš suprantu, kad man irgi reikia daryti tą patį, nes jiems pavyko.

Buvo laikas kai man atrodė, kad pagrindinė mano nelaimių priežastis – alkoholis, bet aš vis dėlto priėjau prie to, kad man reikia šitos žingsnių programos, nes supratau, kad ši programa gydo mano mąstymą, mano dvasią. Ji gydo priežastis, dėl kurių aš pradėjau gerti. Tai daug svarbiau. Anksčiau maniau, kad pagrindinė mano problema yra pats gėrimas, bet niekad taip ir nesusimačiau, kodėl aš gėriau.

– Kaip žmonės kreipiasi į AA, kaip jus suranda?

– Labai įvairiai. Dažniausiai kokiu nors būdu (iš AA tinklalapio, iš mūsų ir mūsų bičiulių skelbiamos informacijos spaudoje ar Marijos radijo laidose, seniūnijose, gydymo įstaigose, per pamaldas ir panašiai) sužinojęs apie AA draugiją žmogus skambina mūsų tarnybų pagalbos telefonu. Ir sako: aš turiu problemų dėl alkoholio. Neretai pagalbos kreipiasi geriančiojo artimieji su prašymu: mano artimas žmogus geria, nežino, kaip jam sustoti, kas su juo darosi, mes nežinome, kaip gyventi su juo, – padėkite. Jei aš pats sulaukiu tokio skambučio, tiesiog klausiu, ar tas žmogus norėtų susitikti su manim – ne kaip su žinovu, ne kaip su gydytoju, o tiesiog kaip su negeriančiu alkoholiku. Ir jeigu žmogus išreiškia norą, važiuoju pas jį į namus ir sėdu prieš jį. Neįkalbinėju, neįtikinėju jo – tiesiog pasakoju, koks pats buvau, kaip aš gėriau, kas su manim vyko, kaip degradavau, kaip praradau darbą, šeimą, sveikatą, gyvenimą. Kaip tas skausmas ir kančia galiausiai privedė mane prie to, kad pakėliau rankas ir prašiau: padėkite man kas nors, nebenoriu taip gyventi, aš nežinau, kas su manimi darosi. Per pokalbį žmogus, kuris manęs klauso, atpažįsta savo praradimų ir kančios panašumus su mano išgyventais. Galbūt mes geriame skirtingus gėrimus, galbūt esame skirtingo socialinio sluoksnio, skirtingo amžiaus ir pažiūrų, bet dvasinės, moralinės kančios beveik visų yra vienodos.

Alkoholizmas – tai dvasios, proto ir kūno progresuojanti liga, kurios simtomus ir raidą jau senokai yra aprašę gydytojai ir mokslininkai ir kurią teko savo kailiu patirti man pačiam.

Pamažu tas žmogus pradeda klausinėti: kas nutiko, kaip tu, šitaip gėręs ir nusiritęs, dabar sėdi čia linksmas, laimingas, nebegeriantis? Tada pasakoju jam, kaip, pasiekęs savąjį dugną, pradėjau ieškoti pagalbos ir buvau pasiryžęs daryti bet ką, kad tik kaip nors išeičiau iš tos kančios ir beprotybės, iš to tokio nebepakeliamo gyvenimo. Ir jei klausančiajam kyla noras turėti tai, ką šiandien turiu aš, pasiūlau jam nueiti kartu į AA grupę.

Ką daro AA grupė? Priima jį kaip savą su vienintele sąlyga – žmogus turi norėti liautis gerti. Žmogus atėjo, mes jį apgaubiame šiluma, meile ir tada jam sakome: lik su mumis, papasakosime, ką mes darėme, kad pasveiktume.

– Kaip ši draugija padėjo jums pasveikti?

– Padėjo Dvylikos žingsnių programa. Priežastis, kodėl aš atėjęs pasilikau: patikėjau, kad šie žmonės turi tai, ko aš neturiu. Panorėjau gauti tai, ką jie turi, man galų gale nebuvo kitos išeities. Patikėjau, panorau ir tada klausiau: ką jūs darote? O jie sakė: lankyk susirinkimus, mokykis klausyti ir būti atviras – štai žingsniai, kuriuos mes žengėme.

– Kur yra riba tarp normaliai išgeriančio žmogaus ir alkoholiko? Kada galima teigti, kad alkoholio vartojimas – jau priklausomybė?

– Kai aš gerdavau savaitgaliais ir dirbdavau, turėjau šeimą ir visa kita, sakydavau, kad tai yra normalu, nors paprastai jau šeštadienį ar penktadienio vakarą galvodavau, kaip čia pasilinksminti, atsipalaiduoti. Man tai atrodė normalu, žmonai – jau nelabai. Šis dalykas progresuoja. Man pradėjo nebeužtekti savaitgalių, jau pirmadieniais kartais neidavau į darbą, o vėliau – ir antradieniais. Paskui atėjo laikas, kai pradėjau gerti visą savaitę. Man tai vis dar atrodė normalu, nes visada rasdavau, kas už mane daugiau geria.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

ir as

ir as portretas
man slkstu ir geda taip gertibloga neina atsigauti.nekisiu daugiau nagu.nekenciu pati saves

ir as

ir as portretas
man slkstu ir geda taip gertibloga neina atsigauti.nekisiu daugiau nagu.nekenciu pati saves

vartotojas

vartotojas portretas
manau, mūsų bėdžiai nežino, ką veikia arba ką veikti šiam gyvenime. Kiek reikia laiko arba gyvenimų, kad suprasti? Nors gerai, kad yra AA gal taip ir tūri būti.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių