V. Sirijos Giros kaunietiškieji gyvenimo ir kūrybos potėpiai

Kasdienybės maršrutai

Tarpukario Kauno gyvenimas, į kurį įsiliejo dar vaikas, nuo 1919 m. kovo, buvo svarbus impulsas ir vėlesnei, sovietinio laikotarpio rašytojo kūrybai. Iš Vilniaus būsimas rašytojas parsivežė pavardę, kurią turėjo ir jo tėvas rašytojas Liudas Gira, viešumoje dalies pavardės atsisakęs. Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargonininkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski. Ta dviguba pavardė liko ir L.Girą paėmus globoti Stakliškių kunigui lietuviui bei vėliau jo dokumentuose iki 1940 m., tačiau kūryboje jis niekad dviguba pavarde nepasirašinėjo. O sūnus tos dvigubos pavardės nevengė.

Likimas dar mažą V.Sirijos Girą suvedė su Kaziu Binkiu, su kuriuo vieną butą Maironio g. 19 dalijosi jo tėvai (šio namo savininku buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas Antanas Reikala). Dabar šioje vietoje pastatas Maironio g. 31, nebelikę jo medinės dalies, kurioje iš kiemo pusės ir gyveno Girų šeimyna. Vėliau pats V.Sirijos Gira apsigyveno pas K.Binkį, gyvenusį jau kitu adresu, išėjęs iš tėvų buto K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3).

K.Binkio bute iš Rotušės aikštės atsikėlusiai Girų šeimynai priklausė tik du mažiukai kambariukai, tačiau savo atmosfera jis padarė V.Sirijos Girai didžiulį įspūdį ir įtaką. Tiek pas K.Binkį, tiek pas tėvus netrūko svečių literatų, dvasininkų, bohemos atstovų, o ir gyvenant kitur Liudas ir Bronė Giros lankėsi pas K.Binkį organizuojamuose menininkų baliuose.

1922 m. pabaigoje–1923 m. Girų šeimyna apsigyveno K.Donelaičio g. 18 (dabar K.Donelaičio g. 40, įėjimas iš kiemo pusės), kur iki 1933 m. nuomojosi keturių kambarių butą mūrinio dviejų aukštų namo pirmame aukšte (tas adresas dar nurodomas ir 1934 m., nors Liudas ir Bronė Giros jau buvo persikėlę į butą tuometėje K.Petrausko gatvėje, vėliau pavadintoje K.Būgos gatve).

Literatūros link

1925 m. V.Sirijos Gira pradėjo mokytis Kauno 1-ojoje gimnazijoje, vėliau pavadintoje "Aušros" gimnazija, tačiau nuo trečios klasės perėjo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią 1931 m. ir baigė. Iš 1931 m. birželio 13 d. jam išduoto atestato, saugomo Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA, f. 168, ap. 2, b. 309, l. 40-41), matyti, kad mokslai jaunuoliui ne itin rūpėjo (tai jis vėliau pats prisipažino trumpoje autobiografijoje, išspausdintoje 1936 m. antologijoje "Antrieji vainikai", kurioje taip pat su humoru rašė apie artimųjų išpranašautą poeto ateitį, nes mėgdavęs žiūrėti į mėnulį). Tik patenkinamai buvo įvertintos jo graikų kalbos, filosofijos, matematikos, fizikos, paišybos žinios ir įgūdžiai, o vienintelis "labai gerai" puikavosi iš tikybos. Čia nieko stebėtino, nes jaunuolis nuo mažumės augo katalikiškoje aplinkoje, buvo tikintis, pirmuosius kūrybinius bandymus siuntė į katalikiškos pakraipos leidinius.

Gimnazistas V. Sirijos Gira. 1926 08 30.

Pirmasis jo kiek didesnis rašinys apie tėvui artimą sritį – radiją – buvo publikuotas 1927 m. "Pavasario" žurnale. Žinant visus V.Sirijos Giros gyvenimo posūkius, jo katalikiškos nuostatos ir noras "sutriuškinti raudoną vabalą", atsisakyti pasenusių raudonų idėjų ir itin drąsus raudonojo teroro pasmerkimas jo pirmoje eilėraščių knygoje "Golas į ateitį" gali šiek tiek stebinti, bet jis turėjo gerą transformacijų pavyzdį – savo tėvą.

Beje, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui (Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai.–1996, balandis.–Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102) V.Sirijos Gira atskleidė, kad tėvas buvo pataręs nerašyti eilėraščių, tačiau pamatęs jo drąsius, modernistinius eilėraščius ne tik persigalvojo, bet ir išleido jo pirmąją eilėraščių knygą "Golas į ateitį". V.Sirijos Gira prisipažino, kad pats to finansiškai nebūtų sugebėjęs padaryti, be to, jo drąsius eilėraščius vargu ar kas būtų ryžęsis išspausdinti (nebent "Sakalo" leidyklai vadovavęs geras šeimos draugas Antanas Kniūkšta).

Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargoninkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski.

Kritikos kirčiai

Tiesa, ir išspausdintas tas eilėraščių rinkinys susilaukė ne tik padrąsinančių žodžių, bet ir negailestingos kritikos, paties rašytojo žodžiais, jį mažai kas pirko, tad tas knygeles išdalijęs beveik veltui. Dėl vienos recenzijos V.Sirijos Gira buvo gerokai įsižeidęs ir atsakė straipsneliu "Ryto" laikraštyje "Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą" (Rytas.–1931, birž. 1, p. 8). Nenuostabu, kad jis taip sureagavo į tą Benedikto Babrausko, pasirašiusio B.B., recenziją "Naujosios Romuvos" žurnale (Naujoji Romuva.–1931, Nr. 21, p. 508).

Rimtame, katalikiškos pakraipos literatūriniame žurnale jį, griežtą "Trečio fronto" kritiką, kaltino pilant vandenį į "Trečio fronto" malūną. Paskaičius jo "Golas į ateitį", "Atsargiai liepto galas", "Ką mato mėnulis kiekvieną vakarą" bei "Credo", tai iš tikrųjų atrodo kaip įžeidimas, nors kai kurių eilėraščių turinys, nematant rinkinio visumos, ir gali pasirodyti proletariškas. "Credo" V.Sirijos Gira deklaratyviai pareiškė tikįs Dievą ir esąs katalikas, nors ir rašąs modernistines eiles. Ypač negailestingai "Golą į ateitį" sukritikavo neprisistatęs "Kario" žurnalo recenzentas, kuris, be kita ko, rašė: "Nepakanka išleisti šiek tiek pamarginto popieriaus pluoštą ir šūktelėti: "Aš – poetas." Nieko nepadės nei išsklaidymas per 38 pusl. eilučių, kurios gali sutilpti į 8 pusl., nei stambus šriftas, nei storas popierius, nei margas viršelis, nei kitoki monai. Juk apie Vilnių, SSSR, Mahatmą Gandhi, Gretą Garbo, Golfštromą ir k. nuolat rašo daug protingesni žmonės. Visa tatai autorius drąsiai galėjo palikti ramybėje. Paskutiniai knygelės žodžiai "Ir sustojo Pegasas  Uždarytas kelias! Visos temos išgeso, Nebeveža kumelė" ("Laikas baigti" 38 pusl.) aiškiai autoriui primena, kad jis nebegadintų daugiau popieriaus, bet eitų į LFLS arba Makabi aikštę ir ten varytų golą ne į "ateitį", bet į vartus. Grynas oras ir sveikas sportas, be abejo, prablaivys "poetišką" galvą. Mens sana in corpore sano. Ši knygelė bibliotekoms visiškai netinka." (Karys.–1931, Nr. 22, p. 447).

Bene palankiausiai šią ir poezijos, ir ideologine prasme prieštaringą knygą įvertino V.Sirijos Giros tėvas, E.Radzikausko slapyvardžiu rašydamas apie 1931 m. grožinę literatūrą (Lietuvos aidas.–1932, vas. 6, p. 2). Iš šio straipsnio tuoj pasišaipė literatūros kritikas Kostas Korsakas, "Kultūros" žurnale išspausdinęs straipsnelį "Sūnų poezija ir tėvų kritika", kuriame rašė: "Šit jum ryškus "šeimyniškos kritikos" pavyzdėlis. Jei tokį "šeimynišką" literatūros reiškinių vertinimo "metodą" vartotų kas kitas, o ne p. E.Radzikauskas, mes – gal būt – šiek tiek nustebtumėm. Bet dabar – stebėtis nėra prasmės. Jei jau prieš karą, bene 1912 m. ėjusiame žurnale "Vaivorykštė", p. E.Radzikauskas galėjo parašyti didelę panegiriką apie p. L.Giros pjesę "Beauštanti aušrelė", t.y. apie savo, poetiškai tariant, dvasinį sūnų, tai kodėl tas pats p. E.Radzikauskas negali 1932 m. parašyti ne ko menkesnę panegiriką ir apie savo realiai tariant fiziškąjį sūnų?! (...)" (Kultūra.–1932, Nr. 2, p. 122).

Studijų aplinkkeliai

Eilėraščių rinkinys "Golas į ateitį" užbaigė V.Sirijos Giros moksleivišką laikotarpį. Trumpas medicinos studijų VDU laikotarpis buvo lemtingas jo tolesniam gyvenimo ir kūrybos keliui. Juokaudamas autobiografijoje antologijai "Antrieji vainikai" V.Sirijos Gira rašė: "Tų pačių metų (1931 m.) rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.-Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325).

Iš tikrųjų pats Vytautas medicinos studijas vertino kaip "studijų parodiją", pasinėrė į bohemos gyvenimą, prie kurio nemažai prisidėjo gyvenimas pas K.Binkį, draugystė su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, Antanu Miškiniu.

Apie savo studijas jis rašė: "Šiaip taip persiropštęs į II-ąjį kursą, į III-čiąjį nebepajėgiau įkopti. Išmestas užsiregistravau Gamtos matematikos fakultete, kurio visai nelankiau. Tapau "profesionaliu literatu", kurio gyvenimas bėgo boheminėje aplinkoje." (Iš gyvenimo į knygą / Vytautas Sirijos Gira.–Vilnius: Vaga, 1982, p. 12).

Medicinos studijas V.Sirijos Gira vis dėlto baigė, tik jau po karo, Vilniaus universitete. Tiesa, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui jis neigė buvęs Kauno bohemos dalimi, bet prisipažino, kad nemažai laiko praleisdavo su J.Kossu-Aleksandravičiumi ir A.Miškiniu "Central" restorane, vadintame "božegraika". Ten jis ne tik valgydavo J.Aisčio mėgtus karbonadus ir kitą gurmanišką maistą, bet ir šildydavosi "spaustine". Tai buvo arbatos gėrimas su citrina ir nemažu spirito kiekiu.

Dar atsakydamas į "Kultūros" žurnalo literatūrinės anketos klausimus  (Kultūra.–1934, Nr. 12, p. 693) V.Sirijos Gira pripažino gero maisto svarbą "Narkotikų nevartoju. Geras šnicelis sukuria neblogą nuotaiką", o prie gero maisto reikėjo ir gerų gėrimų bei pakankamai pinigų, tad šioje anketoje jis taip pat rašė, kad maloniausias impulsas kūrybai esąs geras užmokestis, kuris jam nedažnai pasitaikydavęs.

Nomeda Repšytė cituoja dar atviresnį 1991 m. V.Sirijos Giros pasakojimą apie medicinos studijas ir laiką po jų: "Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabriko pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus (tikriausiai painioja su "Lietuvos" viešbučio restorano krupnikais, nes M.Vėlykio krupnikai pasirodė gerokai vėliau), o labiausiai su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti "spaustinę", rūkydavau papirosus "Kipras Petrauskas" (Ch.Zivo tabako fabriko gamybos papirosai), nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu, mane išmetė iš universiteto." (Vytauto Sirijos Giros pasakojimas 1991 m.: Sakiniai iš Žaliakalnio. Sekmadienis su kaimynu poeta / Nomeda Repšytė // repsyte.wordpress.com/2012/01/29/sekmadienis-su-kaimynu-poeta-i).