Žaismingas procesas

"Šiandien mes abu – savo gimtajame mieste. Žinoma, vienas mūsų gimė gerokai anksčiau, o tada, kai į pasaulį atėjo antrasis, tam pirmajam buvo tiek, kiek antrajam dabar. Labai tikiuosi, kad šią akimirką mieste gimsta dar vienas, kuris, jeigu reikės, surinks valstybę iš šukių dar kartą ir padarys gal ne tobulą, bet  spalvingą ir laisvą mozaiką, taip, kaip tai pavyko padaryti profesoriui", – V.Landsbergio talentui lenkėsi Rytis Zemkauskas. Priešais susirinkusiuosius žinomas televizijos žurnalistas stojo neatsitiktinai – kuriant naujausią knygą jam patikėtas profesoriaus tardytojo vaidmuo.

Bendro darbo vertinimą palikęs skaitytojų teismui, rašytojas prasitarė, kad kelias į galutinį rezultatą nebuvo sunkus, atvirkščiai – žaismingas ir kupinas atradimų.

"Tiesa, to greičiausiai negalėtų pasakyti knygos redaktorė Loreta, kuri per tą laiką mūsų sočiai atsikando", – susižvalgęs su profesoriumi, R.Zemkauskas šyptelėjo. Prisiminęs svarbesnes, jo manymu, knygos vertas akimirkas, V.Landsbergis esą L.Kavaliūnaitei ramybės nedavė, kol leidinys neiškeliavo į spaustuvę.

Kodėl "Bus geriau"?

"Sunku rašyti tik protingas knygas, o šios darbas buvo labai malonus. Kodėl "Bus geriau"? Kalbantis blyksteli kokia sentencija, kuri, atrodo, neblogai skambina. Viena tokių – bus geriau. Rytis dar bandė tempti į šoną, bet aš nepasidaviau. Šie du žodžiai – tarsi amžinas žmonijos tikėjimas", – paklaustas, ką norėjo pasakyti tokiu knygos pavadinimu, pokalbį pradėjo V.Landsbergis.

164 puslapių profesoriaus memuaruose kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis: apie šachmatus, pergales ir nusivylimus, apie Dievą ir meilę.

"Minėjote, kad dėl laiko stokos profesorius atsakė ne į visus klausimus. Ką norėtumėte iš jo išgirsti dabar, kai knyga jau guli ant stalo? – sulaukęs pakeltos vyro rankos ir klausimo iš jo lūpų, R.Zemkauskas atsakė raginimais publikai: – Ko nepadariau aš, galite padaryti jūs."

Šmaikštūs atsakymai

Į šoną pastūmęs kėdę, profesorius stojo priešais minią ir atvirai, be užuolankų, ėmė kalbėti apie vaikystės išdaigas, tėtį, laisvės troškimą ir norą gyventi.

– Jūsų atmintis tobula, kaip pasakytų jaunimas – skaitmeninė. Kaip tokią išsaugoti?

– Būtų gerai, kad kalbėtumėte man suprantamais žodžiais. Aš ne iš skaitmeninio, o iš analoginio Kauno. Tokio, kuriame vaikščiojau su ragatke kišenėje. Tiesa, mama liepė ją išmesti. "Ar matai, kas gali atsitikti?" – pasodinusi savo kabinete, mat dirbo akių daktare, mama pirštu baksnojo į vargšą berniuką su išmušta akimi. Akiniai saugo? Anaiptol. Nepatariu gauti į akį būnant su jais (juokiasi).

Aš ne iš skaitmeninio, o iš analoginio Kauno. Tokio, kuriame vaikščiojau su ragatke kišenėje.

– O nuo kada jūs nešiojate akinius?

– Su akiniais pradėjau vaikščioti gana anksti. Turėjau "palikimą", o paskui ir pats sau kenkiau – buvau knygius, todėl skaičiau visais įmanomais būdais: tamsiame kambaryje, po antklode. Mama visuomet sakė, kad sugadinsiu akis, bet neklausiau jos, o ydingas įprotis liko iki šių dienų. Skaitau, rašau, pakeliu galvą –  tamsu. Sėdėdamas "Aušros" gimnazijos suole jau gerai nebemačiau, tačiau į pirmąsias eiles nėjau. Kodėl? Turėjau patikimų draugų, kurie pasakydavo, kas ant lentos parašyta. Sakote, rizikinga pasitikėti kitais? Aš jiems buvau reikalingas, nes, pasakę užduotį, iš mano lūpų jie visuomet išgirsdavo teisingą sprendimą. Be to, man patiko būti šešėlyje. Paskutiniuose suoluose vykdavo daug smagių reikalų. Pasislėpę mes net šachmatų partiją sužaisdavome.

– Meilė šachmatams atsirado jau mokykloje?

– Žaisti pradėjau būdamas visai mažas. Tėtis išmokė. Dažnai sulaukiu klausimo, kokios savybės svarbiausios žaidžiant šachmatais. Atsakau: nepasiduoti. Knygoje taip pat esu aprašęs kelis ne pačius maloniausius prisiminimus, kai turėjau beveik laimėtą partiją – geresnę nei priešininkas padėtį, pėstininką viršaus, bet pralaimėjau, nes kažkas nesiklijavo: neradau tinkamo baigiamojo ėjimo, pradėjau nervintis. Priešininkas tuo pasinaudojo. Žinoma, švenčiau ir ne vieną pergalę. Atrodo, situacija katastrofiškai sudėtinga ir nelieka nieko kito, kaip tik pasiduoti, bet stumdai figūras, galvoji ir triumfuoji.

Svarbiausia – gera nuotaika

– Greičiausiai ne kartą esate sulaukęs klausimo, ar atkaklumas jums pravertė politikoje?

– Politikoje viskas praverčia. Net gerai pavalgyti. Vis dėlto daugiausia naudos duoda gera nuotaika. Ji praverčia ir politikoje, ir gyvenime.

–1932-aisiais, lapkričio 8-ąją, kaip ir mūsų susitikimo dieną, JAV prezidentu buvo išrinktas Franklinas Delano Rooseveltas. Ar domitės šių dienų JAV prezidento rinkimais?

– Domiuosi, bet tik kaip tolimas stebėtojas. Man įdomu net tai, kas vyksta Marse, ir jei atvirai, tai nežinau, kas mus labiau veikia – Marsas ar įvykiai, susiję su JAV prezidento rinkimais.

Man įdomu net tai, kas vyksta Marse.

– Ernestas Hemingway yra pasakęs, kad, norėdamas būti tikru vyru, turi susigrumti su buliumi, pasodinti medį, užauginti sūnų ir parašyti knygą. Ar tikrai kiekvienas vyras privalo tai daryti?

– Rašyti knygą? Mes visi rašome, bet nebūtinai realizuojame ją popieriuje. Labai dažnai šios knygos prabyla žodžiais į mūsų vaikus, anūkus ir artimuosius. Į mus rašo aplinka, praeitis, įvykiai. Į mus rašo ir knygos, kurias mes perskaitome.

– Žinau, kad neretai, paėmęs knygą į rankas, padedate ją į šalį paskaitęs vieną puslapį. Tiesa?

– Turiu daug knygų. Vienas perku, nes patiko viršelis. Kitas – dėl knygos autoriaus.

– Ko tikitės iš savo naujausios knygos?

– Išėjus kiekvienai knygai slapta tikiuosi honoraro, bet jo nebūna. Gerai, jei dar pačiam nereikia primokėti. Kaip ir kiekvienas rašantis, o vėliau savo darbą pamatantis knygos pavidalu, tikiuosi, kad ją dar ir skaitys, kad pirks ne tik dėl parašo pirmame puslapyje.

– Knygos prologo pavadinimas: "Užrašai iš sandėliuko. Laisvės džiazas". Ar Lietuvoje galima laisvai džiazuoti?

– Taip, žinoma. Tai vienintelė atgaiva, kuria mėgavomės net ir gyvendami nelaisvėje.

Kauno dvasia

– Jūs dažnai kalbate apie pavargusius nuo laisvės.

– Galiu pacituoti tai, ką užsirašiau turbūt prieš penkiolika metų: "Tolimi kalnai, kur čečėnai miršta už Lietuvą, didis Niagaros vanduo, kur indėnai suprasdavo Dievą, ir mano tautiečiai, taip greitai pavargę nuo laisvės." Man tikrai keista, kad dabartiniai laisvės kovotojai taip greitai pavargsta.

– Ką daryti, kad taip nebūtų?

– Mano galvoje visuomet sukasi klausimas, kaip paskatinti žmones gyventi ir šalin vyti mintis apie mirtį. Apie tautos mirtį. Gyvenimas – neblogas dalykas, ir aš tikrai negalvoju kaip Rudnosiukas iš vieno animacinio filmo: viskas gerai, jei ne gyvenimas. Patikėkite manimi, verta tempti, todėl aš ir neskubu. Žinoma, kartais rašau eiles apie savo mirtį: kaip aš gulėsiu, o visi aplink stovės ir kažką kalbės.

Aš tikrai negalvoju kaip Rudnosiukas iš vieno animacinio filmo: viskas gerai, jei ne gyvenimas.

– Kaip dabar kalba apie jūsų tėtį architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį?

– Mačiau, kaip jo rankomis gimsta dalis vertingiausių ir nuostabiausių pastatų, bet tada to nevertinau. Jei būčiau gavęs perspėjimą iš anksto, būčiau visai kitaip į tai žiūrėjęs. Ką prisimenu geriausiai? Cirgelius, kuriuos sugadinau. Vieną jų net ir į rozetę kišau. Pusdieniui namas liko be elektros (juokiasi). Tiesa, paskaitęs romaną apie merginą, kuri nusižudė elektra, iš smalsumo tai pakartojau būdamas gimnazijoje. Gavau per nagus, todėl trečio karto nebebuvo. Tik nemanykite klaidingai –  žudytis nenorėjau, tiesiog tyrinėjau.

– Koks Kaunas jums atrodo dabar?

– Mano gimtasis miestas, kur mažutėlis bėgiodavau ir siausdavau. K.Donelaičio, A.Mickevičiaus gatvės, Karo muziejus ir "Aušros" gimnazija pakeliui – tai mano erdvės. Puikiai pamenu ir ledo lytis, kurios buvo būtent čia – VDU teritorijoje. Manau, pokyčiai miesto esmės nepakeitė. Kaunas turi savo dvasią, kuri lieka šimtmečius.