Nuo siuvimo iki savanorystės

Aida yra baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, dabartinį Kauno kolegijos Menų fakultetą, drabužių modeliavimo specialybę. Tapusi profesionalia drabužių modeliuotoja, ji kurį laiką pildė individualius klienčių pageidavimus, bet ilgainiui noras siūti išblėso.

Būdama 24-erių, metė visus siuvinius į šalį ir nusprendė metus paskirti savanorystei. Užsirašė į nevyriausybinę jaunimo organizaciją „Actio Catholica Patria“, ieškojusią savanorių, galinčių dalyvauti programoje „Metai sau, metai kitiems“.

Naujos merginos pareigos buvo savanoriškas darbas vaikų dienos centre, vežioti maistą seneliams. Savaitgaliais jaunuoliai rinkdavosi Kulautuvoje, kur gvildendavo darbe iškilusias problemas, klausydavosi paskaitų psichologinėmis temomis.

Iš pradžių buvo be galo sunku, nes vaikai iš problemiškų šeimų reikalavo ypatingo savanorių dėmesio, meilės ir šilumos. Vis dėlto tą prasmingą laiką Aida vadina auksiniais savo gyvenimo metais, suteikusiais jai pasitikėjimo savo jėgomis. Iki tol moteriai jo labai trūko.

Gelbėjosi nuo rutinos

Pašnekovė prisipažįsta, kad nuo savanorystės iki „Šilko jausmo“ tuo metu dar buvo labai toli. Aida ištekėjo, susilaukė dviejų šaunių berniukų – Džiugo ir Jorio, tad kuriam laikui paskendo buityje.

Kol gyvenome ankštame bute, sąlygos tapyti buvo sudėtingos. Reikėjo tampyti šilko rėmą iš vieno kambario kampo į kitą ir vis pritrūkdavau vietos savo hobiui.

„Auginau vaikus, sukausi po namus. Ilgainiui supratau, kad ta savybė – užsiimti kokia nors veikla 100 proc. – baigia mane paskandinti nuolatinėje rutinoje. Galbūt tas šilko ir dažų rinkinukas, gautas dovanų per Kalėdas, turėjo būti mano išsigelbėjimas?“ – juokais spėlioja kūrėja, iki šiol jaučianti begalinį dėkingumą vyro seseriai, suteikusiai jai pirmąjį impulsą – imti ir pačiai pakeisti pabodusią kasdienybę.

Skatinama artimųjų, Aida nusprendė užsirašyti į tapymo ant šilko kursus. Panaršiusi internete, rado nemažai naudingos informacijos, mokomųjų vaizdo filmukų. Vis dėlto nutarė pasinaudoti proga ir sudalyvauti Jolantos Šmidtienės ir Linos Jonikienės organizuojamuose šilko tapymo pamokose, kurios vyko savaitgaliais Kaune, galerijoje „Balta“.

„Kol gyvenome ankštame bute, sąlygos tapyti buvo sudėtingos. Reikėjo tampyti šilko rėmą iš vieno kambario kampo į kitą ir vis pritrūkdavau vietos savo hobiui“, – prisimena pašnekovė.

Bet sūnūs augo, Urbonų buitis gerėjo, šeima išsikraustė į nuosavą namą, kur vietos visų pomėgiams buvo į valias. „Džiaugiuosi, kad ne tik vyras, bet visa jo ir mano šeimos labai mane palaikė. Ragino tapyti, nesustoti pusiaukelėje. Gal matė manyje neišnaudotą potencialą? Gal suprato, kad savirealizacija meniškos prigimties sielai yra be galo svarbi“, – vertina artimųjų paramą Aida.

Ji atvirauja, kad nors vyras Tomas vadovauja statybos įmonei, jis yra labai kūrybiškas žmogus. Abu sutuoktiniai nuolat lanko įvairias parodas, kitus kultūros renginius.

Surado dvasios ramybę

Tapybos ant šilko, prabangaus ir magiško audinio, kultūra be galo sena, siekianti net 5–8 tūkstantmetį prieš Kristų. Pasak kinų legendos, šilkas pradėtas gaminti dar imperatoriaus Huang Ti valdymo laikais, kai vieną dieną jo žmonai, gurkšnojančiai arbatą šilkmedžio pavėsyje, į arbatą įkrito kokonas ir išsivyniojo į nuostabią giją. Imperatorienė taip susižavėjo spindinčiu siūlu, kad liepė tarnams nuvynioti jį nuo kokono ir išausti audinį, kuris ir pradėjo šilko istoriją.

Aida sako skaičiusi, kad šilke esanti medžiaga sericinas, dar vadinama šilko klijais, turi ir gydomąjį poveikį, gelbsti sudirgusią ir alergišką odą. Jai šilkas – dar ir be galo puiki medžiaga kūrybinei saviraiškai. Pradėjusi tapyti moteris tarsi atgijo, atrado dvasios ramybę. Susikūrė originalių aksesuarų, vienetinėmis interjero detalėmis – pagalvėlėmis, užuolaidomis, paveikslais – išpuošė savo namus.

Pamačiusios Aidos tapytas grožybes, draugės taip pat užsimanė kažko panašaus. Paskui šilko dirbiniais susidomėjo dar daugiau pažįstamų. „Taip ir nuvilnijo šilko banga per mano gyvenimą“, – prisimena kaunietė, ilgainiui susikūrusi paskyrą feisbuke ir pavadinusi ją „Šilko jausmu“.

Mėgstami: dažniausi piešinių motyvai – gėlės ir paukščiai, teikiantys tapytojai laisvės pojūtį.  A. Urbonienės asmeninio archyvo nuotr.

Tapo ant krepdešino

Aida prisipažįsta, kad ne vienus rėmus šilko tapybai jai yra sumeistravęs vyras. Paklausta, kiek užtrunka tapydama vieną piešinį, Aida purto galvą. Žiūrėti į laikrodį ir skaičiuoti minučių ji nemėgsta.

„Laiko neskaičiuoju. Aišku, viskas priklauso nuo užsibrėžtų tikslų, taip pat nuo sumanymo sudėtingumo. Būna, kad pagauna įkvėpimas ir nebegaliu sustoti. Kartais turiu daryti pertrauką, nes reikia palaukti, kol nudžius vienas dažų sluoksnis arba kontūras“, – aiškina ji, po daugiau nei dešimties kūrybinio darbo metų jau daug ką žinanti apie šilkinių audinių rūšių subtilybes.

Tapybai tinka tik gryno šilko audiniai arba audiniai iš šilko ir vilnos mišinio, nes šilko dažai reaguoja tik į šių sudėčių audinių pluoštą. Jeigu audinyje yra sintetinių priedų, dažai gali ir neprikibti, o skalbiant – nusiplauti. Šiuo metu Aida tapo tik ant krepdešino (Crepe de Chine) – audinio, šiek tiek tankesnio ir sunkesnio nei pradedantiesiems skirtas gležnutis ponge.

„Ant jo lengva mokytis piešti, bet ilgainiui, praėjus šilko tapymo pradžiamokslį, jau norisi kiek tvirtesnio ir geresnės kokybės šilko“, – aiškina A.Urbonienė ir sako, kad krepdešinas yra šiek tiek storesnis audinys, tad į jį įsigeria daugiau dažų ir piešinio spalvos būna ryškesnės, intensyvesnės.

Pavasario ilgesys

Žvalgantis po svetingus Aidos namus į akis krinta ant šilko tapyti paveikslėliai, puošiantys svetainės langus. Ant lenktos sofutės pūpso dvi pagalvės, dekoruotos švelniatoniais Aidos piešinių spaudiniais.

„Seniau yra tekę siūti ir sukneles iš šilko. Apie skareles ir šalikėlius jau nekalbu – jų esu sukūrusi daugiausia. Kartkartėmis vis pagalvoju, kad labai norėčiau nutapyti daugiau paveikslų ant šilko“, – atvirauja pašnekovė.

Kaip juos eksponuoti? „Visaip – ant sienų arba langų. Rėminimo dirbtuvėse galima pasirinkti skaidrų arba matinį dugną“, – aiškina Aida, namuose kol kas dar tokių darbų neturinti.

Šiuo metu visos Aidos mintys jau sukasi apie artėjantį pavasarį, mėgstamiausią metų laiką. Gamtos pabudimas, paukščių sugrįžimas, ryškėjanti ir diena iš dienos ilgėjanti saulės šviesa atsispindi ir menininkės darbuose. Po žydrai rožines šilko skarelių dausas skrajoja iš Pietų sugrįžusios gervės; šilko šiugždesiu prabyla ant ilgų šalių krentantys japoniškų sakurų žiedlapiai.

Menininkė prisipažįsta labai laukianti Velykų – gamtos prisikėlimo stebuklo, kuriam jau turi šiokių tokių interjero puošybos idėjų. Moteris nutapė ir pasiuvo iš šilko daugybę rojaus obuoliukų, kuriais žada dekoruoti iš miško parsineštą žilvičio šaką. Kodėl ne Velykų kiaušiniais?

„Esu iš tų, kurioms visada norisi kažko neįprasto. Kartojimas manęs neįkvepia. Ir neįkrauna. Kūryboje turiu patirti atradimo jausmą. Prie to dažnai prisideda ir šilkas, – mįslėmis prabyla kūrėja, niekada nežinanti, koks bus galutinis jos darbo rezultatas. – Man patinka, kai šilkas su manimi žaidžia. Nubėgo dažas, sudrebėjo ranka, teptukas padarė netikėtą ekskursą į šalį – puiku! Puolu galvoti, kaip visa tai apžaisti, atrasti patį netikėčiausią kūrybinį sprendimą“, – sako ji.

Spektras: nors lietuvės labiausiai mėgsta žydrus, melsvus atspalvius, Aidos piešiniuose vyrauja plati spalvų paletė. A. Urbonienės asmeninio archyvo nuotr.

Mėlyna – mėgstamiausia

Kas įkvepia Aidos siužetus ant šilko? „Viskas – tiek didžiųjų kūrėjų darbai, tiek perskaitytos knygos, matyti filmai. Visa įvairiapusė aplinka, kurioje gyvenu“, – aiškina kaunietė. Žiūrėdama filmus ji mėgsta pastebėti ir netikėtus spalvų derinius, kuriuos vėliau panaudoja savo kūryboje. Vyras Tomas taip pat nesnaudžia – pamatęs interneto platybėse gražų paveikslą, tuoj siunčia žmonai į telefoną pasižiūrėti.

Gal ant skarelių dažnai skrajojantys paukščiai sufleruoja, kad kūrėja labai mėgsta keliauti – lakioti iš vieno pasaulio krašto į kitą? „Oi ne… Paukštis man daugiau yra kaip laisvės simbolis“, – atvirauja ji, norinti mėgautis kūrybine laisve.

Ar žino, kad Pantone spalvų institutas 2022-ųjų spalva išrinko vadinamąją „very peri“ – melsvai violetinę? „Žinau, bet tai nereiškia, kad nuo šiol kas antra mano ištapyta šilko skarelė bus „very peri“ (juokiasi). Violetiniai tonai tikrai ne lietuvių moterų patys mėgstamiausi. Jie sunkiai dera prie veido.“

Anot kūrėjos, ne tik lietuvės mėgsta įvairiausius mėlynos spalvos tonus ir pustonius, dažnai prašo Karibų žydros. Statistika skelbia, kad visame pasaulyje šilko tapytojos išnaudoja daugiausia melsvų dažų, o tai reiškia tik viena – kad jie tarp viso pasaulio šilko mėgėjų patys populiariausi.

Žino namų taisykles

Išpuoselėtuose Aidos ir Tomo namuose gyvena katytė, kurios aštrūs nageliai tikrai nedera su gležno šilko rankdarbiais. Ar Micė (toks įnamės vardas) jų nesudrasko?

Pasirodo, tapymas ant šilko vyksta Aidos darbo kambaryje, kurio durys, net jei ir pradarytos, miauklei reiškia griežtą tabu. „Ji tupi tarpduryje, bet į vidų neina“, – juokiasi šeimininkė.

Paklausta, kaip dabar atrodo jos darbo kambario stalas, tik nusijuokia: „Stalo tapybos darbams aš visai nenaudoju. Rėmą su šilku dedu ant grindų – taip patogiausia.“

Šiuo metu visi Aidos rėmai tušti. Tai reiškia, kad neseniai kūrėja pabaigė tapyti skaisčiai raudonų aguonų pievą, o naujam darbui dar nepribrendo – kaupia mintis. Nemėgstanti standartų ir vienodumo, A.Urbonienė prisipažįsta, kad kartais ir jai piešinių siužetus tenka kartoti. „Tuomet palieku tą patį vaizdą, bet pakeičiu spalvas. Ir darbas suskamba visiškai naujai!“ – džiaugiasi ji.