Arsenalo architektūra — ilgi industriniai koridoriai, monotoniškas judėjimas, sensorinis perteklius, kūniškas nuovargis — čia tapo ne fonu, o neatsiejama kūrinio medžiaga. Būtent šiame kontekste Tomo Lagūnavičiaus performansas įgavo konceptualų svorį: jis ne konkuravo su Venecijos bienalės vaizdiniu triukšmu, bet jį suspendavo. Kūrinys egzistavo kaip pauzė sistemoje, kaip beveik nematomas trikdis meno vartojimo ekonomikoje.
Balti žodžiai ant juodų marškinėlių:
„Stop and experience.“
„Experience? What?“
Ši frazė nefunkcionavo kaip instrukcija. Ji veikė kaip fenomenologinis spąstas. Tekstas pats savaime dar nėra konceptualus menas; juo jis tampa tik tuomet, kai įtraukiama trukmė, tyla, kūno laikysena, erdvės įtampa ir neatsakytas klausimas. Svarbiausia kūrinio dalis buvo ne imperatyvus „sustok“, bet antroji frazės dalis — „Patyrei? Ką?“ Šis neapibrėžtumas tapo pagrindine darbo jėga.
Performanso metu atlikėjas prieidavo prie meno kūrinių, į juos žiūrėdavo, tarsi bandydamas suprasti autoriaus intenciją. Tačiau šis žiūrėjimas nebuvo teatrališkas, suvaidintas, nekvietė dialogui, menininkas neakcentavo savęs kaip performerio. Jo kūnas neegzistavo kaip spektaklis — veikiau kaip lėto buvimo forma. Tarp nuolat judančių lankytojų jis atrodė beveik atsitiktinis: gal darbuotojas, gal pavargęs žiūrovas, gal tiesiog žmogus, sustojęs per ilgai. Ir būtent todėl performansas tapo paveikus.
Bienalės žiūrovas šiandien dažnai tampa vartotoju: jis fotografuoja, skuba, pereina iš vieno paviljono į kitą, kaupia vaizdus nebespėdamas jų patirti. Šiame nuolatinio cirkuliavimo režime Tomo Lagūnavičiaus kūrinys pareikalavo ne dėmesio, o sąmoningumo. Jis privertė pajusti ne meno objektą, bet savo paties buvimą meno erdvėje. Staiga apimdavo nejaukumas, slogi tyla, nuovargis, emocinis atbukimas.
Todėl „patirk“ čia reiškė ne „patirk kūrinį“, bet „patirk save šiame kontekste“.
Konceptualiai stipriausia darbo savybė buvo atsisakymas pateikti aiškią poziciją. Performansas nekaltino, neagitavo, nesiūlė moralinės išvados. Jis paliko tuštumą, kurią žiūrovas buvo priverstas užpildyti pats kaltės jausmu, abejingumu, nuovargiu, cinizmu, vaizdų infliacija ar institucinio meno absurdiškumu. Tokiu būdu kūrinys atskleidė ne konkretų įvykį, o pačią percepcijos krizę. Arsenalo kontekste tai itin svarbu. Šioje erdvėje nėra iniciatyvinės veiklos ar agresyvios savireprezentacijos. Stipriausiai rezonuoja lėtumas, beveik nematomas gestas, kūno santykis su architektūra, pasikartojimas ir tyla. Tomo Lagūnavičiaus performansas subtiliai išnaudojo šią logiką: jis ne bandė prasiveržti pro Bienalės triukšmą, bet atsiskleidė kaip priešingybė jam.
Žmonės pirmiausia praeidavo pro šalį. Po akimirkos perskaitydavo tekstą. Tuomet atsisukdavo, Imdavo stebėti ne performerį, o reflektuoti savo pačių reakciją. Šis vėluojantis suvokimas ir buvo tikrasis performanso momentas.
Todėl „Stop and experience. Experience? What?“ galima suvokti kaip kūrinį apie šiuolaikinio požiūrio išsekimą, apie meno vartojimą , informacinio pertekliaus ir emocinio nuovargio epochoje, apie situaciją, kurioje žmogus nuolat mato, tačiau beveik nieko nepatiria.
Ir būtent tada šie du žodžiai — „Sustok ir patirk....“ — nustoja būti tekstu, veikia fiziškai.
Apie menininką:
MENININKAS NR.1:
• daugiausia paveikslų muziejuose ir galerijose visame pasaulyje
• daugiausia sukurtų paveikslų pasaulyje
• pirmosios generatyvinio meno galerijos-muziejaus Pabaltijyje įkūrėjas
Tomas Lagūnavičius – Kaune, Lietuvoje, gyvenantis žymus multidisciplininis ir mišrios medijos menininkas, kurio kūryba aprėpia tiek vaizduojamąjį, tiek scenos meną. 2025 m. oficialiai pripažintas pasaulio rekordininku pagal sukurtų paveikslų skaičių (6 264 kūriniai) ir muziejuose bei viešose galerijose inventorizuotų darbų kiekį (5 522 kūriniai). Jo kūrybinis kelias prasidėjo 2013 m., kai pirmasis paveikslas pateko į Pietų Korėjos meno muziejų. Nuo tada menininkas nuolat kuria, dalyvauja tarptautinėse parodose, bienalėse ir aktyviai veikia meno pasaulyje. Per savo įspūdingą karjerą jis surengė daugiau nei 40 personalinių parodų ir virš 50 spektaklių, atskleisdamas savo įvairiapusius talentus bei dinamišką požiūrį į meną. Dalyvavimas tarptautinėse parodose ir bienalėse, tokiose kaip prestižinė 13-oji Florencijos bienalė Italijoje (2021 m.) ir Žemės meno paroda „Balansas“ Vilniuje (2021 m.), pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Naujausi darbai buvo eksponuoti 15-oje kasmetinėje dailės parodoje „Abstraktai“ (JAV), kur menininkas pelnė 5-ąją vietą. Jis ne kartą tapo įvairių konkursų laureatu: jo kūriniai laimėjo 1-ąją ir 5-ąją vietas galerijos „The Spring Countdown Show“ konkurse Toronte (Kanada), 2-ąją vietą „Fusion Art“ konkurse „Gyvūnų karalystė“ Santa Fė (Naujoji Meksika), 3-ąją vietą virtualioje parodoje „Light of Love“ Pekine (Kinija), o parodoje „Abstracts“, kurią organizavo „J Mane Gallery“ (Naujasis Džersis, JAV), jam skirtas platinos apdovanojimas. Tomas Lagūnavičius pasirodė su performansu „Dead Soldier’s Dance“ „Crude Saturdays“ festivalyje Briuselyje (Belgija) ir „Contemporary Venice“ festivalyje Venecijoje (Italija).
Menininkas nuolat eksponuoja savo paveikslus įvairiose galerijose skirtingose šalyse: „Boomer“ galerijoje (Londonas, Anglija), „Artly Mix“ galerijoje (San Paulas, Brazilija), „Artio“ galerijoje (Torontas, Kanada), „Collect Art“ (CoA) galerijoje (Tbilisis, Sakartvelas) ir kt.
Tomas Lagūnavičius yra aktyvus daugelio meno asociacijų narys: Association for Visual Arts (AVA), International Network for Contemporary Performing Arts (IETM), Association of Performing Arts Professionals (APAP), International Association of Visual Artists (IAVA), National Association for the Visual Arts (NAVA), Stage Directors and Choreographers Society (SDC), Association for Latin American Art (ALAA), Visual Artists Association (VVA), and Visual Arts Network of South Africa (VANSA).
(be temos)
(be temos)
(be temos)