Teatro mylėtojams akis atstoja širdys

Dalyvavimo efektas

Į dešimtąjį spektaklį žiūrovai su regos negalia ir juos lydintys asmenys susirinko gerokai anksčiau. Tokiam renginiui reikalingas ilgesnis pasiruošimas – pirmiausia išdalytos bevielės ausinės su pulteliais. Po trumpos garso kokybės pasitikrinimo repeticijos garsinį komentavimą parengusi VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo būsimoji bakalaurė Kristina Meilūnaitė nuo Didžiosios scenos publikai nupasakojo spektaklio scenovaizdį – dekoracijų išdėstymą, jų formas, spalvas, tuo tikslu trumpam paleistas šiame spektaklyje naudojamas lietus.

K.Meilūnaitė pristatė kelis spektaklyje vaidinančius aktorius, o pastarieji publikai atsakė trumpu komentaru apie vaidmenį arba pasisveikinimu. Tai reikalinga, kad neregys lengviau atskirtų personažus scenoje pagal jų balsą ir tembrą. Kad geriau įsivaizduotų būsimąjį spektaklį, publika galėjo paliesti rankomis keletą audinių, iš kurių pasiūta Ofelijos suknelė, karaliaus ir karalienės kostiumas.

Įkandin užsienio šalims

Pasak šio spektaklio garsinio vaizdavimo aprašo rengimą kuravusios dr. Lauros Niedzviegienės, garsinis vaizdavimas (angl. Audio Description) padeda geriau suprasti įvairių žanrų audiovizualinius produktus (spektaklius, filmus, sporto varžybas) ir vizualinius produktus (pvz., muziejų ir dailės galerijų ekspozicijas).

Spektaklio metu tarp aktorių monologų ir dialogų įterpiami komentarai, perteikiantys svarbią vizualinę informaciją: kalbama apie veikėjų išvaizdą, kūno kalbą, besikeičiančią scenografiją ir kitus svarbius, siužetą formuojančius vizualinius elementus. Tikslinė auditorija garsinį vaizdavimą girdi per bevieles ausines.

"Tokia praktika Lietuvoje – vis dar naujovė, tačiau pasaulyje ji taikoma jau kelis dešimtmečius. Mums malonu, kad savo teorines žinias galime pritaikyti teatre, kuriame yra visos tam reikalingos techninės galimybės", – pasakojo šio metodo tyrinėtoja ir praktikė, pirmoji Lietuvoje garsinio vaizdavimo dėstytoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto bakalauro studijų programos "Audiovizualinis vertimas" disciplinos "Garsinis vaizdavimas" dėstytoja dr. L.Niedzviegienė.

Skirtingas matymo laukas

Specialistei teko stažuotis Austrijoje įsikūrusioje kompanijoje "Audio2" ir stebėti specialistų darbą. Prie filmo jie dažniausiai dirba trise, vienas komandoje yra aklasis, vadinamas kokybės kontrolierius, dar du žmonės – matantys, bet skirtingų lyčių – vyras ir moteris.

Matantysis negali apgauti nematančiojo. Tu esi jo akys, privalai perteikti tai, ką matai, stengtis atsiriboti nuo savo simpatijų, antipatijų ar subjektyvaus vertinimo.

"Gali pasirodyti juokinga, tačiau protingai sugalvota, – vyrai ir moterys detales mato skirtingai. Ši bendrovė užsiima medijų turinio pritaikymu žmonėms su regos ar klausos negalia. Jie komentuoja ir sporto renginius. Mačiau jų darbą per kalnų slidinėjimo pasaulio taurės varžybų tiesioginę transliaciją, televizijos studijoje stebėjau populiaraus realybės šou "Šokančios žvaigždės" (angl. "Dancing Stars") vienos laidos generalinę repeticiją, kurios metu ruošėsi ir garsinio vaizdavimo specialistai. Jie dirba apie dešimt metų, yra išvystyta ir metodika, ir komanda. Mes ieškome, eksperimentuojame, esame pradininkai", – komentavo ekspertė.

Silpnaregių ir neregių vedlius į spalvų ir judesių pasaulį pradėta rengti 2012 m. Vilniaus universiteto tuomečiame Kauno humanitariniame fakultete – disciplina "Garsinis vaizdavimas" dėstoma Audiovizualinio vertimo studijų programos trečiajame kurse. Studentai pasitelkti rengiant animacinių filmukų, muzikinių vaizdo klipų ir kitų smulkių audiovizualinių kūrinių garsinį vaizdavimą, žmonėms su regos negalia komentuotas Kaune vykęs IBSA Europos aklųjų riedulio čempionatas, spektakliai "Biografija: vaidinimas", "Solė ir močiutės" (studentės K.Meilūnaitės darbas) bei "Vyšnia šokolade". Šiuo metu ruošiamas Arūno Žebriūno kino filmo "Gražuolė" garsinio vaizdavimo tekstas ir įrašas.

Svarbi kiekviena detalė

Pasak L.Niedzviegienės, dirbama tam tikrais etapais: žiūrimas spektaklis arba jo įrašas, vėliau rengiami komentarai, po to komentavimas tikrinamas, žiūrima, ar nėra taip vadinamųjų skylių. Matantieji ne viską fiksuoja – veiksmas įvyko ir viskas. Čia juk svarbu visos detalės: kaip Hamletas kreipėsi į karalienę, ar prie jos pasilenkė, ar už galvos suėmė, ar uždėjo ranką... O kada jis priėjo? Gerai, jeigu tai aiškiai girdima, o jeigu ne? Reikia šią informaciją perduoti, priešingu atveju, atsiranda skylės, pradingsta veiksmo nuoseklumas. Lygiai taip pat svarbu, kad komentaras neužgožtų veiksmo scenoje.

Kokių taisyklių laikomasi rengiant spektaklio komentarus? Anot pašnekovės, pradedama nuo to, kas žmogui su regos negalia yra įprasta, pristatomi tie daiktai, kurie yra atpažįstami.

"Hamleto" atveju scenovaizdis nėra paprastas, Didžiojoje scenoje nuleista orkestro duobė, naudojamas podiumas ir vaidybos aikštelė parteryje... Neteisinga būtų pradėti: "Ant priekinių parterio kėdžių atremtas podiumo galas..." Kas tas podiumas, kodėl podiumas? Kai kas gal net nežino, kas tai yra. Todėl buvo nuspręsta pradžioje pristatyti tradicinę sceną ir aiškius daiktus ant jos: grimo staliukus, kėdes, pantomimos teatrą. Tik tada pereita prie neįprastų elementų. Paprastai žiūrovai prieš spektaklį užlipa į sceną ir paliečia dekoracijas, – tai labai padeda suprasti veiksmą, tačiau "Hamleto" atveju to nebuvo galima padaryti dėl žmonių gausos ir saugumo lipant į sceną.

Nebūtina visko aprašyti – bus neįdomu ir sunku suprasti. Pagal užsienio oficialias tradicines gaires nereikėtų nusakyti jausmų ir emocijų – tai esąs subjektyvus vertinimas. Tačiau kartais emocijas privalu įvardyti, nes pasakoti apie gestus ir mimikas tiesiog nėra laiko, be to, ta auditorijos dalis, kuri nemato nuo gimimo, sunkiai supras kūno kalbos aprašus, kažin ar gebės juos susieti su tam tikra emocija. Tokiais atvejais emociją vis dėlto verta įvardyti tiesiogiai.

Regos negalią turintys žmonės su spalvomis sieja tam tikrus jausmus, emocijas, net fizinius daiktus. "Žinoma, žmogus, kuris nemato nuo gimimo, visai kitaip įsivaizduoja tą spalvą. Jis niekada neįsivaizduos raudonos taip, kaip mes matome, bet jis turi savo suvokimą. Aš studentams sakau: yra dalykų, kurių gyvenime nematėte, nečiupinėjote, bet jūs turite savo supratimą, kas tai yra. Lygiai taip pat ir dėl spalvų. Gal kažkam raudona reiškia meilę, kraują, aistrą, karštį ar pavojų. Gal kažką blogo arba kažką gero. Kiekvienas žiūri subjektyviai", – dėstė niuansus L.Niedzviegienė.

Skaitant garsinio vaizdavimo tekstą nėra būtinos ryškios intonacijos, nereikia vaidinti, stengtis kažką užaštrinti, – tiesiog privalu perteikti informaciją maloniu, tinkamu balsu, kuris padėtų suprasti. Užsienyje tokiam darbui samdomi diktoriai, bet ne aktoriai. Garsinio vaizdavimo pradmenis klojanti dėstytoja priminė ir kitus svarbius niuansus: "Nepatartina net ir cenzūruoti. Jei, pavyzdžiui, yra smurtas, tu negali kažko nutylėti. Matantis negali apgauti nematančiojo. Tu esi jo akys, privalai perteikti tai, ką matai, stengtis atsiriboti nuo savo simpatijų, antipatijų ar subjektyvaus vertinimo."

Vertimo užkulisiai

Daugiau nei prieš metus K.Meilūnaitė nudžiugino mažuosius teatro žiūrovus, parengusi pasakos "Solė ir močiutės" aprašą, kartu jį ir skaitė. W.Shakespeare‘o spektaklio "Hamletas" komentavimas – jos būsimojo bakalauro darbo dalis (darbo vadovė – dr. L.Niedzviegienė).

Mergina spektaklio įrašą buvo susiskirsčiusi pusvalandžio trukmės segmentais, kurį kiekvieną peržiūrėdavo, pasižymėdavo svarbiausius dalykus. Tą pačią sceną teko peržiūrėti ne vieną kartą, tikrinti, ar užtenka laiko pasakyti komentarą. Kad parengtų veiksmo pusvalandį, mergina užtrukdavo ne vieną ir ne dvi valandas.

Studentė džiaugėsi galėjusi pritaikyti sukauptą patirtį: "Vido Bareikio "Hamletas" sudėtingesnis, du su puse karto ilgesnis. Po vaikiško spektaklio lengviau pastebėdavau reginčiajam nelabai įsimenančius dalykus."

Koks buvo didžiausias iššūkis? "Sinchroniškai suderinti komentarą ir scenoje vykstantį veiksmą, – atsako K.Meilūnaitė. – Jaudinausi, kaip pasakyti, kad pasikeitė lokacija, aktorius perėjo į kitą scenos pusę, kai nėra pauzės, vyksta nuolatinis jo monologas."

Garsinio vaizdavimo pavyzdys

Scenoje pasirodo Hamletas. Jis ramiu užtikrintu žingsniu nueina ant podiumo, nulipęs į scenos duobę, iš jos pasiima mikrofoną su stovu ir pastato jį podiumo viduryje. Hamletas, kelis kartus pėda spausdamas ant mikrofono stovo esantį mygtuką, įjungia ir išjungia mikrofono stovo šviesą. Palikęs šviečiantį mikrofoną, Hamletas nulipa į scenos kairėje esančią duobę ir apsižvalgo, prapliumpa lietaus siena, kitoje scenos pusėje iš duobės kyla būgnininko platforma. Hamletas, išlipęs iš duobės, susimąstęs praeina pro lietaus sieną ir, nuėjęs iki kairiojo scenos krašto, išjungia pagrindines šviesas. Scenoje tamsu, švyti tik podiumo viduryje paliktas mikrofono stovas. Hamletas prieina prie mikrofono. Veiksmas vyksta viename iš pilies kambarių.

Neregiai išvydo spektaklius

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro iniciatyva stengiamasi, kad aklieji ir silpnaregiai susipažintų su skirtingų režisierių kūryba, aplankytų skirtingus Lietuvos teatrus. Neregiams ir silpnaregiams pritaikyti spektakliai su garsiniu vaizdavimu Lietuvoje rodomi nuo 2012 m. Jau parodyta dešimt spektaklių:

A.Čechovo "Dėdė Vania", rež. Ericas Lacascade'as, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT);

H.Ibseno "Visuomenės priešas", rež. Jonas Vaitkus (LNDT);

F.Molnaro "Lilijomas", rež. Laszlo Bagossy (LNDT);

J.Marcinkevičiaus "Katedra", rež. Oskaras Koršunovas (LNDT);

Dante Alighieri "Dieviškoji komedija", rež. Eimuntas Nekrošius ("Meno fortas" ir LNDT);

W.Shakespeare'o "Karalius Lyras", rež. Jonas Vaitkus, (Lietuvos rusų dramos teatras);

M.Frisho "Biografija: vaidinimas", rež. Gintaras Varnas, (NKDT);

A.Dilytės "Solė ir močiutės", rež. Agnė Dilytė (NKDT), vaikams;

L.Ruohonen "Vyšnia šokolade", rež. Linas Marijus Zaikauskas (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras);

W.Shakespeare'o "Hamletas", rež. Vidas Bareikis (NKDT). Net 160 žiūrovų atvyko iš Šiaulių, Kaišiadorių, Panevėžio, Prienų, Kėdainių, Jonavos, Vilniaus, Kauno rajonų. Artimiausi spektakliai numatomi Klaipėdos dramos teatre.

Komentarai

Irma Jokštytė, Neįgaliųjų "Naujojo teatro" aktorė

Būgštavau, kad teatre, kuriame svarbi yra atmosfera, komentavimas iš šono ne visada padeda, tačiau šiuo atveju tai padėjo. Man patiko, kad Kristina skyrė dėmesį atmosferai perteikti. Tai labai sveikintinas dalykas, nes ne kiekvienas sugeba pajausti atmosferą ir perteikti intonaciją. Sėdėjau pirmoje eilėje ir buvo labai gera jausti aktorius, erdvę. Mes naudojame klausą erdvei pažinti, erdvę jaučiame visu kūnu."

Roma Girnienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo pirmininkė

Teatruose lankausi dažnai ir be garsinio komentavimo. Po spektaklių aptariame įspūdžius. Labai džiugu, kada yra galimybė stebėti spektaklį su garsiniu vaizdavimu. Mums labai svarbu patekti į sceną, paliesti dekoracijas – susidarome vizualinį įspūdį, tačiau ir žodinis scenos pristatymas yra gerai. Dalis mūsų sąjungos narių tokiame spektaklyje buvo pirmą kartą ir liko sužavėti.