Miestas nėra vien betono ir stiklo sankaupa – tai gyvas, nuolat besimainantis kūnas, kurio ritmą sudaro automobilių ūžesys, minios pulsavimas ir naktinių šviesų švytėjimas. Meno festivaliai šiame kūne tampa tarsi kraujo apytakos ratu – pažadina miestą, sujudina jo venas, užlieja garsų, judesių ir emocijų pliūpsniais.

Tarp tokių festivalių yra „ConTempo“ – vienas ryškiausių šiuolaikinių scenos menų reiškinių Lietuvoje, kasmet rugpjūtį netikėtais meniniais įvykiais įsiliejantis į Kauno miestą. Jo scena neapsiriboja teatro sienomis: festivalis išsilieja į skverus, gatves, parkus, upių pakrantes, net akademines auditorijas. Įprastos erdvės persidažo naujais atspalviais ir tampa teatro, muzikos ar performatyviomis patirtimis, kuriose vietos bendruomenės balsas susilieja su pasauliniu meniniu kontekstu.

Šių metų „ConTempo“ programoje pasirodymai balansavo tarp konceptualaus eksperimentavimo ir ritualinio, kartais net meditacinio, socialinės tikrovės apmąstymo. Greta formų ir emocijų paieškų – socialinės temos: ekologija, lyčių klausimai, politiniai iššūkiai, bendruomeniniai santykiai.

Išskirtinis festivalio bruožas – daugiasluoksnis patirties audinys, kuriame kūnas, garsas, gamta ir miesto erdvės tampa tarpusavyje susipynusiais faktoriais, kuriančiais savitą balsą. Kūniškumas, judesio ritualai ir garsų ekosistema čia atsiskleidžia kaip meninė erotika, intymumas ir kolektyvinio pulso pajauta, leidžianti žiūrovams įsitraukti ne tik kaip stebėtojams, bet ir kaip bendraturčiams. Šioje dermėje festivalio scena veikia lyg miesto dvasios altorius, ant kurio simboliškai aukojamos temos, dažnai išstumtos į kasdienybės paribius. Tai ritualas, kai menas tampa tarpininku, leidžiančiu išgyventi, suprasti ir iš naujo pamatyti tai, kas skauda ar trikdo. Kiekviena patirtis tampa ne tik simboliniu gestu, bet ir kolektyvinės atminties ir bendruomeninių ieškojimų įprasminimu – tarsi tylus pažadas, kad net ir sunkiausios temos gali būti išklausytos.

Toks „ConTempo“ festivalio programos audinys sukuria mieste virpančią įtampą – tarsi nematomą tinklą, kuriuo keliauja emocijos, idėjos ir istorijos. Vienas iš šių metų festivalio virpesių – spektaklis „Išnykstu“, kuriame atlikėja Agnė Muralytė kūrė jautrų dialogą su lėle. Čia judesys tapo šnabždesiu, laiko trapumas persmelkė visą erdvę, miestas pasisavino šią patirtį kaip savo atminties dalį. Žiūrovai galėjo pajusti intymų išnykimo momentą – lyg efemerišką aidą, kuris dingsta, bet palieka gilią žymę bendruomeniniame jautrumo lauke.

„Panama Pictures“ (Nyderlandai) pasirodymai „The Weight of Water“ ir „Into Thin Air“ sulaukė daugiausia žiūrovų susižavėjimo šūksnių. Trapūs akrobatų kūnai žongliravo ant vandens ir ore kurdami momentinę harmoniją tarp jėgos, pasitikėjimo ir rizikos. Judėjimu šiuose spektakliuose buvo kalbama apie tarpusavio ryšį, trapumą ir pasitikėjimą. Akrobatų kūnai, kabėdami ore ar judėdami ant plokštumų vandenyje, pasakojo apie mūsų pačių pažeidžiamumą ir ryšio poreikį. Balansuodami ant nestabilių platformų „Panama Pictures“ trupės aktoriai stebinčius laikė įtampoje, nes kiekvienas žingsnis ar posūkis galėjo virsti kritimo simboliu. Taip menu aštrinamos emocijos lyg vandens srovė pripildė miestą gyvybės.

Trupė „Compagnie La Migration“ kvietė žiūrovus į Tado Ivanausko Obelynės sodybą, kur buvo atnašaujama gamtai ir vėjui, – tarsi bandyta derėtis su Miesto Žvėrimi ir sušvelninti jo triukšmingą ritmą. Gamtos apsuptyje keturios akrobatės, pasitelkusios besisukančią kinetinę konstrukciją, kur linų gijos virto judančiais rašmenimis, audė moterų rato pasakojimus. Susipynusios trajektorijos brėžė naujas kryptis ir kūrė poetinį ritmą, judesio praktiką įtraukdamos į kraštovaizdį lyg žemės mene, taip postmoderniam miestui suteikdamos subtilaus jautrumo patirtį.

Tačiau ši vizualinė ir konceptuali sintezė galėjo pasirodyti pernelyg simboliška ir nutolusi nuo realių moterų patirčių, žyminčių šiandienos miestų ir gamtos santykius. Akrobatiški moterų audėjų, žemės ir gamtos sąskambiai labiau priminė estetinį ritualą nei radikalų akibrokštą ar gilų socialinį komentarą. Vis dėlto Pranūzijos atlikėjų pasirodymas „Women Weave the Land“ buvo reikšmingas bandymas iš naujo apibrėžti žmogaus, gamtos ir lyties ryšius šiuolaikinio meno kontekste, o „ConTempo“ festivalis virto savotiškomis šiuolaikinėmis misterijomis, kuriose gamta, moteris ir miestas susitiko ritualiniame šokyje, palikdamas žiūrovus su atvirais klausimais: kaip pažvelgti į lyčių ir gamtos santykį iš naujo, kaip permąstyti žmogaus dominavimą gamtoje?

Netikėtas festivalio sprendimas buvo Gabrielės Bagdonaitės / Be kompanijos performansas „Saitai“ Ąžuolyno bibliotekoje, kur judesys, prisilietimai ir botaninės metaforos kūrė daugiaprasmį santykį – su gamta ir savimi. Atspirties tašku tapo kerpė – kukli, dažnai nepastebima gyvybės forma, tarytum palikta žmogaus žvilgsnio paraštėse. Ji ragino peržengti antropocentrines ribas ir atsiverti lėtam, tyliai alsuojančiam pasauliui. Tai buvo bandymas įsiklausyti į vos juntamą ritmą, įsivaizduoti mikroaplinkų trapumą, jų slaptą, bet atkaklų gyvybingumą.

Kilo klausimų dėl pasirinktos vietos – biblioteka, nors ir intelektualiai stimuliuojanti, savo struktūra, funkcija ir atmosfera galbūt nėra visiškai tinkama erdvė tokiam subtiliam, kūniškam ir organiškam pasirodymui, siekusiam nuotolio nuo racionalios ir tvarkingos žinių institucijos. Bibliotekos formalumas kontrastavo su „Saitų“ švelniu, meniniu kalbėjimu, kuris vertė abejoti, ar ši erdvė iš tikrųjų padėjo scenoje išryškinti kūrinio esmę, o gal bendrame miesto dvasios kontekste kūrė disonansą.

Menininkė Laura Kutkaitė lyg tyčia pasirinko akademinę Kauno technologijos universiteto erdvę ir ją transformavo į intensyvų kūno patyrimo ritualą „Tremolo“, kuriame kūno tekstūros susipynė į šilto, bet intensyvaus jutimo audinį. Šis kūrinys šnabždėjo apie seksualumo ir savivertės temas ir kvietė į gilesnį pažinimą. Taip akademinė erdvė, paprastai sieta su racionalumu, žinių kaupimu ir disciplinuotu mąstymu, buvo sąmoningai paversta jutimiška, kūniška ir emociškai angažuojančia patyrimo vieta, kurioje mokymasis įgavo intymumo, malonumo ir savęs pažinimo dimensijų.

Būtent iš šio kūniško jautrumo atsivėrė natūralus tiltas į kitą festivalio patirtį – garsą. „ConTempo“ kontekste jis buvo ne mažiau svarbus nei rega ar prisilietimas: garsas virto aktyvia, gyva patirtimi, neatsiejama nuo miesto ir jo gyventojų kasdienybės. Ši daugiabriaunė garso aplinka sukūrė dinamišką kvėpavimą, kuris pulsavo miesto arterijomis ir skleidėsi įvairiais tembrais ir ritmais. Garsų audinys veikė lyg komunikacijos forma, jungianti individualius ir masinius patyrimus, tampanti tiltais tarp menininko ir žiūrovo, gamtos ir žmogaus, tradicijos ir šiuolaikiškumo. Pavyzdžiui, lydimas monotoniškos ritmikos Panzetti / Ticconi kūrinys „Aerea“ sukūrė beveik ritualinę patirtį, kurioje garsas tapo ne tik registro, bet ir širdies plakimo pratęsimu. Žiūrovams išdalyti ausų kamštukai veikė kaip globėjiškas gestas, nors iš esmės buvo simboliniai – jų praktinis poveikis pasirodė menkas, nes pati garsinė medžiaga pasirodymo kontekste buvo esminė ir nepaliečiama. Tai vertė susimąstyti, ar šis kūrinys iš tiesų leido žiūrovui atsiriboti, ar, priešingai, dar labiau pritraukė negirdimą miesto garsų sluoksnį, kviesdamas ne tik girdėti, bet ir išgirsti tai, ką įprastai ignoruodavome.

Lisa Vereertbrugghen / CAMPO („While We Are Here“, Belgija), tyrinėjusi intensyvaus kolektyvinio šokio ilgesį, jungė hardkoro reivą ir folkloro judesius, o akademinę Lietuvos sveikatos mokslų universiteto erdvę pavertė vibruojančiu miesto orkestru, kuriame tradicijos aidai susipynė su šiuolaikinio gyvenimo pulsu. Festivalio garsų ekosistema tapo ne vien foniniu triukšmu, bet gyvu, judančiu organizmu ir pakvietė žmones pajusti bendrą ritmą ir ritualinį laiko bei vietos perkeitimą. Toks meninis veiksmas destabilizavo nusistovėjusią akademinę struktūrą, suteikdamas erdvei galimybę būti suvokiamai ne tik kaip disciplinuojančiai, bet ir kaip atvirai, kūrybiškai patyrimo vietai.

Šiandienos didmiestis yra jutimų intensyvumo vieta – čia rega, lytėjimas ir klausa tampa pagrindinėmis socialinio gyvenimo formomis. Festivalio metu ši įtampa tarp individualumo ir masės, tarp intymumo ir anonimiškumo tampa ypač ryški: minia vienu alsavimu stebi sceninius pasirodymus, o menininko rankos prisilietimas sulaukia žiūrovo atoveiksmio. Tokiomis akimirkomis pasikeičia vaidmenys, o prasmės ima klajoti, kisti, prarasdamos stabilumą lyg pats postmodernusis miestas, nuolat permąstantis savo tapatybę. Būtent ši dinamika „ConTempo“ festivalį paverčia ne tik miesto kultūros pulsu, bet ir eksperimentinės meninės raiškos centru, kuriame susitinka skirtingos meninės praktikos, atsiveria erdvė žaidimui su formomis ir konceptais, kūrybos energijai, ritualo ir kasdienybės santykiui. Taip festivalis tampa platforma, kurioje kūrybiškumas įgauna ne vien estetinę, bet ir socialinę prasmę, rezonuoja su miesto ritmu ir jo gyventojų patirtimis. Šią dinamiką ypač ryškiai atskleidė festivalio uždarymo pasirodymas – prancūzų duetas „Les Idoles“ tuščioje scenoje minimalistiniais kūno judesiais ir nuolat kintančiomis veido išraiškomis 40 minučių kūrė dinamišką pasakojimą apie šiandienos žmogų. Skirtingi tipažai – nuo gyvūnų iki nežemiškų būtybių – atskleidė postmoderniojo žmogaus būsenas, vizijas ir tikėjimą. Šios nuojautos susiliejo su miesto alsavimu, tapdamos aiškiai atpažįstamos, savitos ir gyvos. „Les Idoles“ spektaklio „Refrace“ sceninė įvairovė tuo pat metu atskleidė ir esminę festivalio programos dilemą – kaip derinti kūrybinį eksperimentavimą su programos aiškumu ir prasmingumu.

Festivalio meniniai pasirodymai dažnai buvo sudėtingi ir daugiareikšmiai, veikę tiek kaip eksperimentai, tiek kaip ritualinės praktikos. Tačiau juose neretai pasigesta tiesioginės socialinės transformacijos ar aiškesnės žinutės. Šią transformacijos galimybę ribojo ir komunikacijos strategija: nors festivalis deklaravo tarptautiškumą, jo santykis su vietos kontekstu liko paviršutiniškas. Dėl to užsienio menininkų bandymai kalbėti universalia kalba ne visada palietė lokalias aktualijas, dažniau atspindėjo idealizuotą, bet nuo realių miesto problemų nutolusią viziją.

Tai atskleidžia esminę meninės raiškos prieštarą: siekdamas tapti aktualus ir prasmingas, menas turi ne tik reflektuoti universalias temas, bet ir būti įsišaknijęs konkrečioje erdvėje ir bendruomenėje. Būtent ši įtampa tarp tarptautiškumo ir lokalumo yra vienas festivalio iššūkių. Prie to prisideda ir kūrinių įvairovė: ji tampa tiek stiprybe, tiek iššūkiu, nes kelia klausimą, kaip išlaikyti programos nuoseklumą ir prasmingumą, kai skirtingi kūriniai konkuruoja dėl žiūrovo dėmesio ir interpretacijos.

Akivaizdu, kad festivalis nesiekia vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus. Veikiau savo meniniu potencialu ir atvirumu kviečia tiek kūrėjus, tiek žiūrovus dalyvauti diskusijoje apie meno ir miesto santykį, kultūrinę atsakomybę ir nuolat kintančias meninės patirties formas. Taip „ConTempo“ tampa kintančiu, diskutuotinu fenomenu, kurio prasmė slypi ne vien tiesioginiame poveikyje, bet ir atvirume interpretacijoms bei dialogui su žiūrovu ir miesto aplinka.