Žinomas Kauno tapytojas Antanas Obcarskas savo dirbtuvėje Senamiestyje jau metus tapo ne vienas. Į ją renkasi ir tapytojo suburtos suaugusiųjų tapybos studijos nariai.

Visi turi dirbtuvės raktus

Tai vienuolika įvairių specialybių profesionalų: teisininkų, inžinierių, nekilnojamojo turto brokerių, kirpėjų, vizažisčių, buhalterių. Anksčiau jie mokėsi tapybos Kauno Antano Martinaičio meno mokykloje, suaugusiųjų grupėje, pas ten dėsčiusį A.Obcarską.

Tvarka A.Obcarsko suaugusiųjų studijoje – unikali. Tapytojas sudaro sąlygas savo mokiniams naudotis dirbtuve tada, kada jie nori – visi turi raktus ir gali nevaržomi atsidėti kūrybai. Tokia tapytojo studija, kurią jis vadina neformaliu suaugusiųjų ugdymu, buvo natūrali pamokų meno mokykloje tąsa, nes susirinko žmonės, kuriems gera būti ir dirbti kartu. Barselonoje (Ispanija) ir Vokietijoje stebėjęs panašias suaugusiųjų tapybos grupes, A.Obcarskas mano, kad jos yra perspektyvios ir taps vis labiau populiaresnės. Diegiant vakarietišką modelį, galima lengviau nutraukti virkštelę ir išsilaisvinti iš sovietinės dailės pedagogikos, kuri vis dar gyva. Dailininkas sako, kad ir kūryboje, ir jos suvokime pasireiškia asmens subjektyvioji patirtis. Tad ir meniniam ugdymui labai svarbi individualizacija.

A.Obcarskas teigia turintis savą metodiką, kuri skiriasi nuo akademinių studijų. "Juk svarbu ne sausas žinių perteikimas. Aš esu kuriantis dailininkas, todėl norisi savo patirtį, sukauptą per daugelį metų, paskleisti kitiems ir atverti žmones kūrybai", – sakė žinomas tapytojas.

Grupėje gimsta daugiau idėjų

Kiekvienas A.Obcarsko tapybos studijos narys jau yra susikūręs atpažįstamą braižą ir labiau reiškiasi bei tobulėja kaip menininkas, kuriam individualiai mokytojas perduoda savo žinias.

Studijos veikloje Antanas mato prasmę: kai susirenka kūrybinga grupė, ji menininkui suteikia kitokį impulsą, užverda sveika konkurencinė kova. "Gaujoje" jautiesi stipresnis, idėjos geriau generuojamos, vieni kitus palaiko, uždega, susiformuoja grupės intelektas", – pastebi A.Obcarskas. Palyginimui jis pasitelkia grupės "Angis", kurios narys yra, pavyzdį. "Vargu, ar būtume surengę tokių didelių ir reikšmingų parodų, jei būtume laikęsi kiekvienas sau, nors ir stiprūs, individualų braižą turintys dailininkai, – svarstė A.Obcarskas ir pridūrė: – "Angis" – tai laukiniai šunys, kurie laksto po laukus atskirai, bet kai reikia, susirenka į gaują ir staugia vienu balsu."

Atvedė vaikus

A.Obcarsko tapybos studijos narių kelias į kūrybą labai panašus: vaikystėje svajoję tapti menininkais, studijuoti Dailės akademijoje – kas tapybą, architektūrą ar dizainą, kreipiami savo tėvų rinkosi praktiškas, pritaikomas specialybes, kad galėtų pragyventi.

Vis dėlto, jų vidinis kūrybiškas vaikas nuolat maištavo ir reikalavo išlaisvinimo. Daugelis jų, paklusę savo prigimties balsui, atėjo mokytis kūrybos į A.Martinaičio meno mokyklą, arba, atvedę į ją mokytis savo vaikus, surado kelią pas A.Obcarską.

Aušra Žukauskienė, prieš keletą dešimtmečių mokiusis skulptūros Juozo Naujalio meno mokykloje, išbandžiusi keramiką, nusprendė save atskleisti tapyboje.

Stiliste dirbanti moteris šešerius metus mokėsi A.Martinaičio meno mokykloje. A.Žukauskienė savotiškai pasidžiaugė, kad jai – tokiai moteriškai ir trapiai – taip ir nepavyko įstoti į Dailės akademiją toliau studijuoti skulptūros. Tapanti savo malonumui madonas, patinkančius darbus dovanoja draugėms, tačiau teigia, kad ankstesnės skulptūros studijos jai leidžia kitaip matyti tapomų objektų formas.

Gintarė Šiaulienė, baigusi tuometį Stepo Žuko dailės technikumą, dirba vizažiste, kūrė makiažą pirmiesiems videoklipams, "Moters" ir "Laimos" viršelių herojėms. O A.Obcarsko studijoje išbando abstrakčią tapybą.

Atranda vidinę ramybę

Rūta Levulienė, dirbusi nekilnojamojo turto brokere, vieną dieną nusprendė mesti neįdomų jai darbą ir atsidėti tapybai. Šiuo metu ji leidžia sau eksperimentuoti formomis, tapyti abstrakcijas ir realistinius kūrinius, artėti prie konceptualių sprendimų.

Advokatė Kristina Gontienė, vaikystėje svajojusi tapti dailininke ir ketverius metus prasimokiusi meno, norėjo stoti į architektūrą, tačiau įstojo į literatūrą. Baimė, kad iš to nepragyvens, nuginė arčiau žemės – į teisės studijas. Aštuoniolika metų dirbanti teisininke moteris vėl sugrįžo į tapybą, kurioje atrado vidinę pusiausvyrą.

Ugnius Motiejūnas save vadina statybomis išbandytu menininku – kai nepavyko įstoti į Dailės institutą, studijavo pramoninės civilinės statybos inžineriją Kauno technologijos universitete (KTU). Metus pagyvenęs Londone, ten vadybininku dirbęs vyras sugrįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą. Kompensuodamas savo neišsipildžiusias svajones, nuvedė sūnų į A.Martinaičio meno mokyklą ir pamatė skelbimą, kad buriama A.Obcarsko suaugusiųjų grupė.

U.Motiejūnas įsiminė A.Obcarsko žodžius, kad "reikia džiaugtis, o ne kankintis tapyba". Jis savaip pasirenka tapymo greitį ir ritmą ir sako, kad kuo mažiau mąstymo, tuo lengviau jam sekasi pasiekti būseną, reikalingą geram tapybos darbui sukurti.

Dainora Ramanauskienė svajonę būti menininke transformavo į darbą transporto kompanijoje – vadybininke, o dabar tapo savo malonumui.

Irma Gūžienė, dirbanti Ryšių muziejuje gide, studijavusi KTU verslo administravimą, sakė neturinti jokio plano, kaip pagauti įkvėpimą, tiesiog tepa ant drobės dažus, ir tiek. Moteris sakė ieškanti savojo stiliaus, tačiau savęs pažinimui A.Obcarsko studija jai duoda dar daugiau.

Išdrįso imtis to, ko nori

Aušra Kristina Kojelavičiūtė, buvusi buhalterė, džiaugiasi pasukusi į tapybą, kuri buvo svajonių sritis nuo vaikystės. Kai septynerių metų Aušrą tėvai nusivežė į Ermitažą tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburge), ji viena, paslapčiomis, nuėjo į dailininkų parduotuvę ir prisipirko dažų. Tačiau vėliau, jau suaugusi, daugelį metų nedrįso į tokią užeiti. Paskatinta menotyrininkės, kurią kartą pavežė automobiliu, išdrįso mesti nuobodžią buhalteriją ir nė sekundės nesigaili.

Raimondą Tamošiūnaitę, vizažistę, į A.Martinaičio meno mokyklą lyg vaiką atvedė draugė, dabar ji tapo paslaptingas, subtilias moteris ateives, kurioms, kaip bet kuriai moteriai, reikia saugumo.

Daiva Kupstienė – kirpėja, respublikinio kirpėjų konkurso prizininkė, boulingo čempionė, vaikystėje paklususi tėvų sprendimui užgniaužė savo svajonę tapti architekte. Tačiau kūryba nesileidžia prievartaujama, ji veržiasi avangardinėmis šukuosenomis ir grafikos lakštais, tapyba naktimis – kada niekas nekliudo.

Lina Morkūnaitė-Vilkelienė, studijavusi KTU Dizaino ir technologijų fakultete, irgi apsisprendė daryti tai, kas artima širdžiai – taip susipažino su A.Obcarsku. Tapanti pirštais, specialiu mišiniu formuojanti reljefines abstrakcijas, moteris ruošėsi būsimai parodai galerijoje "Balta".

Neseniai A.Obcarsko suaugusiųjų tapybos studijos nariai dalyvavo plenere "Nemajūnų vasara". Plenero organizatorius monsinjoras Jonas Dalinevičius, kasmet palaikantis menininkų iniciatyvas ir sudarantis puikias sąlygas joms išsiskleisti, džiaugėsi tapytojų produktyvumu ir kokybe – kiekvienas menininkas per aštuonias dienas sukūrė po 6–8 darbus, pasižyminčius savitumu ir originaliu mąstymu, individualiu braižu.

Džiaugėsi ir plenero kuratorius A.Obcarskas: pleneras pateisino jo lūkesčius, svariai prisidėjo prie svarbiausio tikslo – siekti, kad jo mokiniai, turintys kitas profesijas ir jau susiformavusios asmenybės, būtų skatinami laisvai asmens kūrybai, o pedagoginė sistema atlieptų besimokančiųjų saviraiškos poreikius, plėstų jų estetinio suvokimo patirtį, diegtų norą kurti, atsiskleisti asmens individualybei. Kad studijos nariai įsilietų į meno pasaulį, eksponuotų savo darbus kartu su kitais tapytojais ir rengtų savas parodas.

A.Obcarsko ateities vizijoje – suburti visai žalių – nelaikiusių rankoje teptuko žmonių grupę ir padėti išsilaisvinti jiems iš kūrybos baimės.

Kas? plenero "Nemajūnų vasara" dalyvių kūrinių paroda.
Kur? Birštono kurhauzo galerijoje.
Kada? iki birželio 30 d.