Šv. Cecilijos dienai – maestro G. Vaznio diriguojama dvasinga ir emocionali muzika

Tiesa, naujoku šiame kolektyve dirigento nepavadinsi, nes prieš aštuonerius metus G.Vaznys jame pradėjo groti klarnetu, o pastaraisiais metais rengti ir diriguoti koncertines programas. Būtų galima teigti, kad šis kolektyvas tarsi užaugino sau būsimą dirigentą.

Artėjant šv. Cecilijos dienai, lapkričio 26 dieną Kauno arkivyskupijos širdyje – Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje apie šv. Cecilijos gyvenimą, muzikos sakralumą mūsų kasdienybėje dalinsis kun. Artūras Kazlauskas, turėsime unikalią galimybę pasiklausyti melodingumu, skambesio solidumu dvelkiančio koncerto, kurį parengė Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ kartu su soliste Sandra Lebrikaite, chorais „Cantate“ ir „Veritas“ (vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė). Visus šios programos dalyvius apjungė dirigentas G. Vaznys, tapęs naujuoju orkestro veidu.  Prieš koncertą kalbėjomės su jaunuoju dirigentu.

– Kiekvienas žmogus, vadovaujantis mažesniam ar didesniam kolektyvui turi savo viziją. Kokią viziją matote su Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“?

– Manau, labai svarbu išlaikyti tarp manęs ir orkestro muzikantų susiformavusius gerus santykius, tiek kūrybine, tiek ir žmogiškąja prasme. Esu toks pats žmogus, muzikantas ir noriu žiūrėti, vertinti ne tik iš dirigento, bet ir iš jų pusės. Gerai pažįstu visus orkestro narius, žinau jų stipriąsias ir silpnąsias savybes.

Mano ryšys su „Ąžuolynu“ užsimezgė prieš dešimtmetį, kuomet dažnai buvau kviečiamas „pastiprinti“ orkestrą, o 2011 metais jame pradėjau dirbti. Po dvejų metų su šiuo orkestru debiutavau kaip dirigentas. Praėjusį pavasarį man buvo patikėta atsakinga misija su kolektyvu parengti programą Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionatui Panevėžyje. „Ąžuolynas“ jame pasirodė puikiai ir ne tik užėmė pirmąją vietą profesionalių orkestrų kategorijoje, bet ir buvo apdovanotas dar trimis nominacijomis. Viena jų – geriausio čempionato dirigento, atiteko man. Galbūt tai buvo sėkmės bilietas tapti nuolatiniu orkestro dirigentu?! (juokiasi).

O kalbant apie viziją – sieksiu įgyvendinti įdomias programas, dar labiau kelti orkestro meistriškumo kartelę. Norėčiau, kad atlikėjai grodami jaustųsi komfortiškai ir kad muzikavimas šiame orkestre būtų įdomus, teikiantis naujų žinių, atveriantis žmonių gebėjimus, orkestrui – ir naujas perspektyvas. Nesinorėtų, kad mūsų muzikavimas virstų rutina. Man labai svarbu, kad kiekvienas šiame kolektyve jaustų augimo rezultatą, kurį pastebėtų ir įvertintų mūsų klausytojai.   

– Ilgą laiką grodamas šiame orkestre kolektyvą tarsi matėte „iš vidaus“, o dabar – stovite priekyje ir tas matymas gali būti kitoks. Taigi – koks jis?

– Kolektyvas yra ambicingas, su charakteriu. Profesine prasme – tai stiprių atlikėjų orkestras, kuriame muzikantai jaučiasi laisvi, nebijo pasisakyti, reikšti savo nuomonę. Jie nesijaučia sraigteliais ar tik užduočių vykdytojais, o kiekvienas jaučia savo svarbą. Repeticijų metu pastabas muzikantams stengiuosi pateikti korektiškai, kad jie visada savimi pasitikėtų, nebūtų užguiti. Abipusis profesinis pasitikėjimas yra labai gerai, nes visi kartu darome kūrybinį darbą, kuriuo paskui džiaugiamės, kažką taisome, analizuojame, išmokstame ir taip kartu einame pirmyn.

 – Ar būna taip, kad gavęs kūrybingą pasiūlymą iš muzikantų jį panaudojate? Pavyzdžiui Jums sako: „Maestro pagrokime šį kūrinį...“

– Būna muzikantai pasako „gal šias natas – į pečių?“ ar dar vaizdingiau... (juokiasi). Natūralu, nes būna kūrinių – iššūkių tiek orkestrui, tiek dirigentui. Bet kalbant rimtai, kaip minėjau, muzikantai yra profesiškai stiprūs, dažnai išreiškia norą pagroti solo su orkestru. O tokie ketinimai jau liudija, kad norima groti ne tik lengvai įveikiamus, bet ir ypatingos meistrystės, kruopštumo reikalaujančius kūrinius.

 – Iki dirigento – ilgas kelias. Kokios Jums tame kelyje buvo svarbiausios stotelės?

– Esu profesionalus instrumentininkas, daug metų grojau klarnetu – nuo vaikystės iki šių dienų. Į mano, kaip muziko, karjerą didelį indėlį įdėjo klarneto dėstytojai Kęstutis Bliujus ir prof. Algirdas Budrys. Kaip klarnetininkas buvau apdovanotas prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės, dalyvavau ir laimėjau tarptautiniuose konkursuose. Dabar muzikavimui laiko beveik nelieka. Tačiau labiausiai didžiuojuosi respublikinio solfedžio konkurso laimėjimu (vėl juokiasi), vykusio 2008 metais Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. „Pūtikui“ toks laimėjimas – neeilinis įvykis, todėl pergalė jame man labai įsimintina. Toliau sekė lemtinga pažintis su maestro prof. Juozu Domarku, mane atvedusi iki dirigavimo. Jis mane pastebėjo ir pakvietė studijuoti simfoninį dirigavimą. Pats nesiveržiau, priešingai – abejojau. Tačiau prof. J.Domarkas sakė „ateik ir pabandyk“. Dabar manau, kad tai pati sudėtingiausia muzikų specialybė, bet man ji yra labai įdomi.

– Su pučiamųjų orkestru tenka pasirodyti įvairiame ampluà – nuo maršinių programų miesto erdvėse iki pramoginių ir sudėtingų, originalių kompozicijų. Tokį orkestrą mato ir Kauno miesto žmonės. Pakalbėkime apie Kauno miesto klausytoją. Koks jis?

 – Sudėtingas klausimas, tačiau nedaugžodžiaujant – mūsų klausytojas yra tolerantiškas, priimantis, smalsus ir išprusęs. Ir tai aš jaučiu pagal renginius, į kuriuos ateina daug žmonių.

– Ar turite kompozitorių, kuriuos pavadintumėte savo favoritais?

 – Paminėčiau amerikiečių kompozitorių Džoną Tauerį Viljamsą – žinomą daugelio filmų muzikos autorių („Žvaigždžių karai“, „Indiana Džounsas“, „Vienas namuose“ ir kt.), Piotrą Čaikovskį, taip pat patinka kai kurios Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos, ypač – penktoji. Man apskritai imponuoja muzika, kuri nėra tik linksma ar liūdna. Aš įsivaizduoju, kad muzika turi pasiekti klausytoją ir sukelti jų emocijas. Todėl labiausiai man artima muzika, kurioje esama psichologizmo ir ekspresijos. Iš pučiamiesiems kuriančių autorių paminėčiau britą Filipą Sparką, kurio sudėtingą opusą „Dance Movements“ ketiname atlikti kitą rudenį ir amerikietį Alfredą Rydą. Man apskritai patinka kino muzika, ir kartais, regis, nuėmus vaizdą muzika tampa kažkokiu nesuprantamu kratiniu. Tačiau pridėjus vizualinius sprendimus garsų tėkmė įgauna daugiau spalvų, sukelia psichologines būsenas, ypač šiuolaikinės muzikos kūriniuose.

– Jei susidūrimas su maestro J. Domarku – atsitiktinumas, Jus atvedęs į dirigavimą, tai kas atvedė į muziką? Atsitiktinumas ar dėsningumas? 

– Dėsningumas. Esu jurbarkietis, mano senelis Mečislovas Barzda Jurbarke buvo pagrindinis bažnyčios vargonininkas, mama Roma Vaznienė – Jurbarko meno mokyklos fortepijono mokytoja. Iš šių dviejų kartų tikriausiai mane ir pasiekė polinkis muzikai. Sako, kad prieš pradedant kalbėti, dar lopšyje niūniavau melodijas labai aiškiai ir suprantamai, po ko nebuvo sunku įsivaizduoti, kuriuo keliu reikėtų man eiti. Buvo lengva, nes augau tarp muziką suprantančių artimųjų, todėl mano kelias prasidėjo nuo Jurbarko muzikos mokyklos, vėliau pasuko į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Paskui buvo daug minčių pasirenkant – kompozicija, džiazas ar dirigavimas. Visgi įstojau į klarneto bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, paskui – simfoninį dirigavimą ir šiemet baigsiu simfoninio dirigavimo magistrantūros studijas. Taigi – akademijoje bus praleisti devyni metai ir jaučiuosi kaip amžinas studentas. Beje, paskutinėje konservatorijos klasėje sukūriau kompoziciją pučiamųjų orkestrui. Mat baigiamuosiuose egzaminuose reikėdavo visiems diriguoti, ir kad būtų įdomiau, aš nusprendžiau sukurti kūrinį ir jį padiriguoti.

–  Koks tai buvo kūrinys? Kaip jis vadinosi? 

– Tai buvo šešių-septynių minučių kūrinys „Naktis dykumoje“, kuriame buvo kontrastingi fragmentai, tempai ir daug visko... Jau tada kurdamas ir dirbdamas su orkestru siekiau įtaigos, judėjimo, o ne statikos. Todėl ir dabar tęsiu emociškai paveikių kūrinių paieškas, su spalvinga harmonija. Iki minėto mano stambesnio kūrinio būta ir mažesnių – pjesių klarnetui ar ansambliams. Kai manęs klausia „kodėl nustojau kurti?“ sakau, kad pradėjau sudėtingiau mąstyti ir vis dar augu, o kai subręsiu ir tie sudėtingumai nusės – aš vėl būtinai grįšiu prie kūrybos.

 – Telieka Jums palinkėti įdomių programų su „Ąžuolynu“, ištikimos publikos ir sujungti dirigento ir kūrėjo gijas. 

Kas: Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (dirigentas Giedrius Vaznys), solistė Sandra Lebrikaitė, kun. Artūras Kazlauskas, chorai „Cantate“ ir „Veritas“ (vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė)

Kur: Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika

Kada: 2017 lapkričio 26 d. (sekmadienį), 16 val.

Įėjimas nemokamas

Koncertą organizuoja Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ (vadovas Vaidas Andriuškevičius)