Spektaklis „Noktiurnas“: kaltė, atleidimas ir elementarus žmogiškumas

„Noktiurnas“ sukurtas pagal šiuolaikinio pagarsėjusio amerikiečių rašytojo ir dramaturgo Adamo Rappo pjesę, kuri pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, buvo ne kartą statyta. Tik ne Lietuvoje. Būtent G. Padegimas, jau ne kartą supažindinęs žiūrovus su nežinomais ar tik girdėtais užsienio autoriais, ir šį kartą pateikė visais atžvilgiais originalią, itin jautrią ir aktualią pjesę.

Dramaturginė medžiaga, be abejo, įdomi ir teikianti plačias galimybes režisūrai bei aktoriams. Žinoma, turintiems vidinę klausą, norintiems ir galintiems išsakyti savo skausmą, nerimą, galų gale suteikiantiems viltį ir tikėjimą. G. Padegimas, kalbėdamas apie spektaklį, pabrėžė, kad „turime mokytis suvokti kitą, nes be kito žmogaus mes negalime nieko“. „Noktiurne“ režisierius akcentuoja atleidimo, atjautos temą, sąžinės graužaties ir kankinančio atsako dėl kaltės motyvą.

Neverta aiškinti, kokius iššūkius tenka spręsti kūrybinei grupei kamerinėje erdvėje, kurioje kiekvienas melagingas atodūsis ar netikslingas judesys, bet kokie banalūs, iki šleikštumo įkyrėję, pavyzdžiui, lietuviškų TV serialų atlikėjų neva vaidybiniai „triukai“ taptų patyčiomis iš tikros kūrybos.

Tuos nelemtus mūsų TV serialus prisiminiau dėl vienos priežasties – viename tęstiniame nusitęsusiame ištampytame seriale pamačiau jauną aktorių Dovydą Stončių, ir eilinį kartą kraipiau galvą, piktindamasis menkavertės trečiarūšės režisūros bandymais sprausti jį savon banalybių ir dirbtinių mizanscenų erdvėn. Nebuvau matęs D. Stončiaus teatrų spektakliuose, tad teko tik nuogąstauti, kad aktorius gali tapti vidutinybių manipuliacijų taikiniu.

Tačiau Dovydas Stončius „Noktiurne“ – neatpažįstamas. Įtaigus, jaučiąs situaciją, gebantis kaitalioti nuotaikas, emocijas. Jo personažas kenčiantis, dvejojantis, slegiamas nuolatinės kaltės, kuri iš tragiškos, tokios  gyvenimiškos, palaipsniui tampa metafizine kalte. Aktorius  nuolat išgyvena daugelį metų jį lydinčią sąžinės graužatį dėl per jo kaltę žuvusios sesutės, jį lydi nelemti prisiminimai,  juk visą šeimą skaudžiai palietė ši tragedija. Ir kaltas, ir nekaltas. Jis išteisintas bendruomenės akyse – juk nelemta avarija ir sesutės žūtis įvyko ne dėl jo kaltės. Tačiau lieka vidinė kančia ir savo nepataisomos kaltės suvokimas.

Toji kančia ženklina visą tragišką herojaus gyvenimą, artimųjų, vilčių ir tikslo praradimą. Skausmingos išeities paieškos, bandymai susigrąžinti tikėjimą savimi skatina nepasiduoti, žadina viltį. Nuotaikų, emocijų kaita, saviironija, žvilgsnis tarsi iš šalies – visa tai matome D. Stončiaus vaidyboje.

Juk iš esmės – tai monospektaklis, beveik vienas ištisas herojaus monologas, pertraukiamas skambančios muzikos ar kavos vaišinimo. Juk tik antroje spektaklio pusėje pamatome dar vieną personažą – mirštantį tėvą (Albinas Budnikas).  Beje, ir tas ypatingas sūnaus ir tėvo susitikimas po daugelio metų yra dramaturginiu ir sceniniu požiūriu itin sudėtingas, daugiaprasmis, iš esmės suponuojantis pagrindinę viso spektaklio mintį, todėl abiejų partnerių pajauta ir šalia sklandančios mirties alsavimas skatina ką? Žinoma, tik atgailą, susitaikymą ir tą dvasios nušvitimą, kuris aplanko prie Anapusybės durų.

Viskas taip paprasta, netgi buitiška. Iki tos nelemtos, tragiškos nelaimės.

Betgi visa tai reikia sugebėti perteikti, išgyventi, pajusti ir sukurti būtent to dvasinės pagavos ir praregėjimo atmosferą. Be abejo, D. Stončiui toks krūvis yra iššūkis, jo meistrystės išbandymas. Džiugu, kad jaunas talentas su iššūkiais susidoroja.

Beje, ne kartą, kalbėdamas apie G. Padegimo režisūrą, primindavau, kad gyvuoja jo ugdytas kūrybinis metodas, tapęs mūsų sceninės kultūros dalimi, besiremiantis garsiojo Michailo Čechovo idėjomis. Vienas svarbiausių šios kūrybinės metodikos dėmenų – aktoriaus kūrybinių impulsų sužadinimas ir maksimalus atsivėrimas. Būtent tai ir pasiekta „Noktiurne“ režisūros dėka. Žinoma, ir D. Stončius, ir A. Budnikas verti pagyros, jie palieka gilų įspūdį, perteikdami ir įsijausdami į personažų charakterius, analizuodami jų tarpusavio santykius. Tie charakteriai, be abejonės, itin sudėtingi, prieštaringi, juos ne kartą supurto dvasiniai sukrėtimai, ribinės situacijos, ir būtent per tokią dramatišką patirtį galų gale pasiekiamas sąmonėjimas ir praregėjimas.

D. Stončiaus personažo monologai, atskleidžiantys tragiškus epizodus, įtaigūs, pakankamai emocingi. Jis kiekvienai dramatiškai detalei ar šypseną keliančiai situacijai suranda skirtingų niuansų, moduliacijos ir organikos. Prieš akis it pagreitintoje kino juostoje praslenka vaikinuko pomėgiai, mokslai, užsiėmimai muzika, uždarbiavimas, tėvo ir motinos apibūdinimai. Viskas taip paprasta, netgi buitiška. Iki tos nelemtos, tragiškos nelaimės.

„Prieš penkiolika metų aš nužudžiau savo seserį“ – vis kaitaliodamas žodžių tvarką, kartoja ir kartoja, it mantrą, D. Stončiaus herojus, kuriam dabar per 30 metų. Kai jis buvo septyniolikmetis, jo vairuojamo seno kledaro stabdžiai nesuveikė ir lekiantis automobilis mirtinai sužalojo devynerių metų sesutę. Po tokios pradžios jis pradeda vardyti daugybę „žudyti“ sinonimų, apibūdinimų ir priekabiai analizuoja lingvistinę sąvokos pusę. Ar tai stabdo vyksmą? Nepasakyčiau. Už šių lingvistinių pratybų jis bando slėpti savo skausmą ir neviltį. Kaltė, nenumaldoma kaltė ir kančia, ir sugriautas gyvenimas. Prarasta šeima ir visiškai nutrūkę tarpusavio ryšiai.

Tačiau slenkantis laikas ir lemtis pažeria savo malonių, palaipsniui skausmas slopsta, atsiranda noras kažką veikti, kažko siekti, ir šit būtent per knygas mūsų vyriokui pradeda šmėkščioti kažkokia trapi viltis ir noras gyventi. Negana to, savo tragišką istoriją jis ir papasakoja knygoje, kuri tampa bestseleriu.

Ši, regis, tipinė „amerikietiškos svajonės“ kiek modifikuota versija tokia ir pasiliktų, jei ne dramaturgo talentas – būtent antroje dalyje (taip sąlyginai vadinu spektaklio finalą, pastatymas vienaveiksmis), pasirodo iki šiol tik minėtas herojaus tėvas, jau silpstantis, mirštantis nuo vėžio, ir po daugelio metų belaukiantis tik vieno – paskutiniojo susitikimo su sūnumi.

Ši scena viena gražiausių ir šviesiausių visame spektaklyje. Norėtųsi mirti taip, kaip miršta didžio aktoriaus A. Budniko suvaidintas Tėvas. Oriai, be baimės ir kančios. Šviesiai, nuskaidrėjus. Ir tariant paskutinius žodžius, kupinus meilės ir atleidimo.

Šis A. Budniko, mūsų scenos Meistro, nedidelis vaidmuo perteiktas su ypatinga vidine jėga, didžiuliu tikėjimu. Prieš mūsų akis atsiskleidžia tikras dvasios stoikas, demonstruojantis antikos romėno panieką mirčiai ir meilę pasiliekantiems.

Spektaklyje išties harmoningai sutarė dvi kartos, papildė vienas kitą, pajuto vidinį ryšį, kuris persidavė ir žiūrovams. Jaunam aktoriui D. Stončiui buvimas ir kūrybinis darbas su didžiu Meistru A. Budniku, be abejo, yra ir bus ypatingai naudingas. Svarbiausia, kad „Noktiurnas“ netapo socialinės aplinkos ir buitinės istorijos iliustracija. Pakylėjimas ir dvasingumo paieška akivaizdi nuo pirmų replikų ir fortepijono pjesės garsų.

Šiame Kauno kamerinio teatro spektaklyje, kaip ir daugelyje kitų G. Padegimo scenos darbų, ryški jo pozicija, kruopštus darbas su aktoriais ir jokio pataikavimo pigiam skoniui, banalybėms. Įsidėmėtinas ir dailininkės Birutės Ukrinaitės išradingai išspręstas sceninės knygyno erdvės klausimas, prasmingas pritaikymas veiksmui. 

Kūrybiškumas kaip mąstymo būdas, vidinio ritmo pajutimas, konkrečių poelgių analizė  – tai atsispindi abiejų aktorių – D. Stončiaus ir A. Budniko vaidmenyse. Regis, viskas apgalvota ir suderinta iki smulkmenų, ir kiekviena mažytė detalė tampa iškalbingiausia, kartu su meistriškai perteiktu išoriniu vaizdu papildanti ir atskleidžianti personažų jausmus.

Manau, kad atlaidos ir elementaraus žmogiškumo tema tokia ryški „Noktiurne“, mūsų visuomenei šiuo metu ypatingai svarbi ir aktuali. Spektaklyje apie tai kalbama ne moralizuojant, ne mentoriaus tonu. Tai atskleidžiama per vidinę dramą, per ribines situacijas, susvetimėjimą. Parodoma, iki ko gali nuvesti nepakanta ir žmogaus atstūmimas, išankstinis pasmerkimas.

Iki vienatvės, proto sutemų ir chimerų.