Spektaklis, kuriame amžiaus cenzas ypač svarbus

Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į interaktyvaus judesio spektaklio patiems mažiausiems premjerą. Spektaklį "Pasaulėliai" kuria spektaklių kūdikiams Lietuvoje pradininkė choreografė, šokio pedagogė, socialinių mokslų daktarė, šokio teatro "Dansema" meno vadovė Birutė Banevičiūtė.

Kuo ypatingi B.Banevičiūtės kuriami moksliniais tyrimais paremti spektakliai kūdikiams? Kokį neįkainojamą poveikį teatras gali turėti besiformuojančiai vaiko asmenybei? Kaip reikėtų elgtis tėveliams atėjus į tokį spektaklį? Ką ypač svarbaus dažnas jų pamiršta bendraudamas su savo vaiku? Apie visa tai – pokalbis su režisiere.

– Esate spektaklių kūdikiams pradininkė Lietuvoje. Kas paskatino kurti būtent šios amžiaus grupės vaikams?

– Pirmiausia kūriau spektaklius su vaikais. Ilgus metus dirbau Vilniuje studijoje "Diemedis" su vaikais nuo pusantrų metų, ten susipažinome su kompozitore, ankstyvojo amžiaus vaikų muzikinio ugdymo eksperte Rasa Dikčiene ir taip prasidėjo mūsų ilgametė kūrybinė draugystė.

2006 m. Švedijos kultūros atašė mums pristatė idėją, kaip apskritai yra kuriami šokio spektakliai vaikams. Tuomet vaikams turėjome tik baleto spektaklius Lietuvos operos ir baleto teatre, prie kurių buvo nurodyta, kad jie yra skirti vaikams apskritai, bet vaikai juk yra gana skirtingo amžiaus. Tuo metu kaip tik rašiau disertaciją apie šokio gebėjimų ugdymo ypatumus ankstyvoje paauglystėje. Taip po truputį per visas patirtis atėjau iki spektaklių kūdikiams.

Pirmasis mūsų spektaklis kūdikiams buvo "Mozaika", sulaukęs didžiulio susidomėjimo. Sulaukėme nemažai kvietimų vykti ir į užsienį. Pirmos mūsų gastrolės vyko JAV. Iki šiol nuolat sulaukiame pakvietimų. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje labai nustebiname žiūrovus. Tokių spektaklių pasiūla pasaulyje yra gana maža. Lietuvoje pastaraisiais metais panašių spektaklių padaugėjo, tačiau kai kurie jų yra labiau pramoginiai, juose neįsigilinta į vaiko amžiaus ypatumus ir jų metu labiau džiuginami tėvai. Mano manymu, kūrėjas turi būti labai atsakingas žiūrovui. Savo spektakliuose vaiką gerbiu ir su juo kalbuosi kaip su žmogumi, o ne kaip būtybe, kuri nieko nesupranta.

– Jūsų kuriami spektakliai vaikams visiškai kitokie – juose nėra tradicinės dramaturgijos ir įprastos aktorių vaidybos. Nuo ko viskas prasideda? Kaip gimsta spektaklių siužetai?

– Viskas prasideda nuo vaiko amžiaus ir raidos ypatumų identifikacijos. Pirmiausia susirašau šiuos faktus, koks tam tikro amžiaus vaikui yra mėgstamiausias užsiėmimas. Tada aiškinuosi, kokia žaidimo paskirtis ir t.t. Man labai patinka pasinerti į esmę kuo giliau, labai svarbu, kad spektaklis būtų tikrai paveikus, kad jis nebūtų vien pramoga. Pjeses, jei taip galima pavadinti, savo spektakliams kuriu pati. Kiekvieno spektaklio struktūra ir priemonės yra edukuojančios būtent tam tikro amžiaus vaikus. Vaikams iki trejų metų spektaklius konstruoju ne pagal įprastas istorijas, kuriose – aiškūs veikėjai, jų tarpusavio santykiai ir jų poelgių vertinimas. Šie spektakliai gimsta abstrakčių sąvokų pagrindu, kaip spalva, forma, garsas.

Teatras yra stebuklus kurianti vieta, į kurią tu ateini ir pamatai tai, ko visiškai nesitiki. To siekiu savo spektakliuose, kurie nėra tradicinės pasakos. Tačiau mano spektaklių erdvė nėra ir vaikų žaidimų aikštelė. Neretai pasitaiko, kad tėvai ateina į mūsų spektaklį neformalioje aplinkoje, paleidžia vaiką ir patys į rankas pasiima telefoną. Panašiai kaip žaidimų kambaryje. Mes griežtai prašome nesinaudoti telefonais. Kai tėvai spektaklio metu fotografuoja vaiką, jie jį blaško ir nebelieka emocinio prisiminimo. Blizgantys telefonų ekranai iš karto atitraukia vaikų dėmesį nuo vyksmo. Labai svarbu, kad jeigu vaikas yra susikaupęs, nejudėdamas į kažką žiūri, nereikia jo blaškyti, o leisti jam pabūti taip susikaupus. Mes patys juos dažnai trikdome, o paskui sakome, kad vaikas negali susikaupti.

Kiekvienu savo spektakliu siekiu inspiruoti naujas patirtis, malonius išgyvenimus ir bendrą buvimą kartu. Svarbu, kad suaugusieji atkreiptų dėmesį į tai, ko jų bus prašoma ir kad laikytųsi amžiaus cenzo. Žinoma, gali į spektaklį ateiti vyresni broliukai ir sesutės, bet rekomenduotina, kad jie labiau užimtų stebėtojo vaidmenį. Spektaklio pabaigoje leidžiame visiems patirti viską, bet reikia luktelėti. Viskas daroma būtent dėl kūdikio saugumo ir galimybės nevaržomai tyrinėti. Labai svarbu suprasti, kad skirtingais amžiaus tarpsniais vaikas mąsto ir supranta aplinką skirtingai.

– Kauno lėlių teatre statote pirmą kartą. Kokių dar netikėtumų leido atrasti lėlių teatro raiškos priemonės?

– Statyti spektaklį Kauno lėlių teatre man buvo labai netikėtas pasiūlymas, kadangi esu choreografė ir kuriu šokio spektaklius. Tačiau jau turėjau patirties dirbdama su aktoriais, o ne šokėjais Šiaulių dramos teatre. Kaip ir kituose mano spektakliuose, čia nėra konkrečios pjesės. Pradėjau aiškintis, kas domina 10–24 mėnesių amžiaus vaikus, ką jie gali ir supranta. Ir visai netyčia į mano rankas papuolė straipsnis apie atliktą tyrimą naudojant lėlių teatro raiškos priemones. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kada žmonės pradeda kitus skirstyti pagal rases, kada atsiranda vadinamasis stereotipinis mąstymas, kai žmonės pradedami skirstyti į gerus ir blogus. Buvo vaidinamos scenos su baltaode ir juodaode lėlėmis ir stebimos vaikų reakcijos. Jeigu baltaodis elgiasi blogai, ar vaikai pateisina jį, ar ne ir t.t. Prieita prie labai įdomios išvados, kad vaikai iki trejų metų neturi stereotipinių nuostatų, rasė jiems neturi jokios reikšmės. Jie labiau susitelkdavo į veiksmą ir į jo pasekmes.

Tai mane be galo sudomino ir taip gimė mintis spektaklyje kalbėti apie skirtingus žmones. Spektaklyje bus skirtingų spalvų lėlės, kurios reprezentuoja ne tik odos ar kultūros skirtingumą, bet tiesiog skirtingus žmones. Pavadinimas "Pasaulėliai" tai ir atspindi. Tai yra spektaklis be žodžių, jame kalbama judesiais. Vaidins, tiksliau, šoks ir judės ne tik aktoriai, bet ir lėlės.

Kitas svarbus naujumo aspektas, kad tai yra interaktyvus spektaklis. Vadinasi, jo metu kūdikiai, kai jie pajunta norą kažką išreikšti, gali prisijungti prie aktorių. Vaikai galės lėlę paliesti. Tai yra iššūkis, nes tradiciniame spektaklyje tarp aktorių ir žiūrovų yra atstumas, o šiuo atveju vaikai taps spektaklio dalyviais. Iš pirmo įspūdžio galbūt viskas atrodo gana paprasta, bet taip tikrai nėra. Reikia įdėti daug pastangų ir darbo, siekiant sukurti vaizdą, kuris vaikus skatintų mąstyti ne tik žodžiais, bet ir spalvomis, formomis, garsais.

– Jūsų spektakliuose kūdikis susitinka su kitais kūdikiais. Kokios reakcijos lydi šiuos susitikimus? Kaip juos tai paveikia?

– Įdomu tai, kad dažnai kūdikiai, atvykę į spektaklį, kitą kūdikį pamato pirmą kartą. Dažniausiai jų aplinkoje būna suaugę žmonės ir reti atvejai, kai šeimoje yra dvynukų. Tą jų nuostabą visada prisimenu, pati auginu dvynukus, prisimenu jų žvilgsnį, kai jie pamatė vienas kitą. Tas susitikimas būna labai emocionalus.

Susitikimas kitokioje erdvėje stipriai inspiruoja vaikus, tai nėra susitikimas kasdienėje aplinkoje – namuose, darželyje, kieme ar gatvėje. Poveikis ne tas, kad vaikas tiesiog prisimins tą susitikimą, bet kad jam yra įdomu susitikti su tuo, kas nauja ir netikėta. Žodis "poveikis" man net nelabai patinka, tai gal labiau reikšmė tolesniam gyvenimui. Buvimas kitoje aplinkoje yra labai svarbus kaupti patirtims, kurios išplečia žmogaus dvasinį pasaulį. Vieni klausia: "Ką tie kūdikiai supranta?" Jie supranta viską. Tik tiek, kad jų supratimas yra kitoks, negu mes suaugusieji esame pripratę. Jų supratimas yra emocinio lygmens. Tai yra pagrindas, kuris vėliau leidžia labiau suvokti savo emocijas ir jas išreikšti.

– Kaip tėveliai jaučiasi atėję į jūsų spektaklius? Ar jų negąsdina tai, kad vaikai gali dalyvauti spektaklyje? Ką svarbu jiems žinoti einant į premjerą?

– Esu pastebėjusi, kad tėvai ateina labiau įsitempę negu vaikai. Jie bijo, kad vaikas nepasielgtų neteisingai, kad jie patys turės kažkaip reaguoti. Šiandien dėl visų drausminimų yra labai jautri situacija. Interaktyvūs spektakliai kūdikiams – labai naudinga patirtis tėvams, kadangi jie čia turi galimybę atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo bet kokio savęs ir savo vaiko vertinimo. Čia nėra teisingo ir neteisingo poelgių. Aktoriai padeda kontroliuoti situaciją, jeigu, tarkim, vaikas norėtų timptelėti už plaukų ar netyčia įdurti pirštu. Bet ne ta prasme, kad tai būtų neteisinga ar negražu, bet tiesiog dėl saugumo, kad visi jaustųsi saugiai ir komfortiškai.

Tėvai dažniausiai nieko neleidžia laikydami vaiką rankose. Tuomet atsiranda konfliktas, nes vaikas nori eiti ir dalyvauti. Mes tam ir kuriame tokią aplinką, kurioje jis saugiai galėtų eiti ir tyrinėti tai, ką mato. Kiti vaikus pradeda instruktuoti: "Žiūrėk, kokią lėlę traukia mergaitė. Žiūrėk, kaip ima, kaip gražiai riša kaspiną, o tu ko čia sėdi? Eik, eik!" Jie vaikus lygina tarpusavyje. Šiuo atveju nereikia visiems daryti visko vienodai, reikėtų vaikui leisti elgtis taip, kaip jam norisi. Man svarbu, kad teatras leistų vaikams patirti pojūčius, emocijas. Ankstyvajame raidos etape tai yra labai svarbu.

Kūdikius, kaip žiūrovus, spektakliuose būtų galima suskirstyti į tris grupes. Stebėtojus, kurie nieko nedaro, bet parėję namo pradeda rodyti, ką matė. Kiti tik įeina ir iš karto bėgdami viską ištyrinėja ir būna tokių, kurie kurį laiką pasėdi ir jau tada įsijungia. Tokio teatro poveikis toks, kad tėvai visai kitaip pamato savo vaikus. Čia vaikai elgiasi kitaip negu namie. Svarbu pripažinti vaiko kitoniškumą. Namie vaikas išmoksta taisyklių ir jų laikosi. Čia daugiau yra ne taisyklės, o siūlomos įvairios idėjos ir yra gerbiamas vaiko sprendimas, kad ir koks jis būtų. Tai yra pasitikėjimo pagrindas. Kviečiame atsisakyti išankstinio vertinimo.


Veidai ir vardai

"Pasaulėliai" – interaktyvus judesio spektaklis 10–24 mėnesių kūdikiams. Spektaklio kūrybinė komanda: idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė, kompozitorė Rasa Dikčienė, dailininkė Medilė Šiaulytytė, Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriai Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė.

Premjera – vasario 22 d. 15 ir 17 val.; kovo 13 d. 11 ir 15 val.; 14 d. 10 ir 11.30 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Milda Ramanauskiene

Milda Ramanauskiene portretas
Spektaklis "Pasaulėliai" kaip mamos lopšys, kuriame šilta, jauku ir saugu. Tai lyg neformali pirmoji pamoka kuri supažina mažuosius su ritmu, spalva, forma. Yra Wou išvystį vaiką isitraukiantį į visą veiksmą kai pradeda linguoti pagal ritmą ar suliestį dvejas figūras pagal atitinkančias spalvas. Savo vaiką išvysti kaip aktorių kuris atlieką jam skirtą rolę. Tai tarsi spektaklis - spektaklyke. Scenos dekoracijos minkštos,lengvos,saugios, žaismingos kurios tampa žaislais mūsų mažiesiams spektaklio metu. Vaikai noriai įsitraukia į spektaklį. Aš ir mamo sūnus esam sužavėti ir labai patenkinti Jūsų spektakliu. Sakom patį didžiausią AČIŪ ❤❤❤

Dieve

Dieve portretas
koks nuostabus kūdikėlis nuotraukoje! O juk visi dabartiniai suaugusieji tokie buvome, kai nuostabos kupinomis akytėmis žvelgėme į mus supantį pasaulį; tik kodėl vėliau bemaž vieni tampame nusikaltėliais, o kiti -- jų aukomis? Kodėl?!

Mintis.

Mintis. portretas
To teatro ne kudikaim reikia ,bet aktoriam.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių