Solistė A. Mikšytė-Kunčienė: kelionė išsipildžiusių svajonių keliu

Sausio 7-ąją 80 metų jubiliejų minėjusi ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Aldona Mikšytė-Kunčienė išdrįsta prisipažinti: visos jos gyvenimo svajonės išsipildė. "Gal, kad buvau realistė ir iš gyvenimo niekada nereikalavau per daug? O gal, kad žmogiška šiluma, bendravimas man visuomet buvo svarbiau nei turtas?" – šypsosi dainininkė, trykštanti kūrybingumu, energija ir optimizmu, kurie ne kartą padėjo įveikti gyvenimo negandas ir skleisti apie save gerą energiją bei šilumą. Sausio 10 d. A.Mikšytei-Kunčienei skirtas spektaklis – Frydricho fon Flotovo opera "Marta".

Kelias į sceną

A.Mikšytė prisipažįsta, kad baigusi Konservatoriją (dabar Muzikos akademija) į Kauną atvažiavo labai trumpam. Tik apsižvalgyti ir pasiliko. Čia prabėgo visas jos gyvenimas, čia visi jos draugai.

Per daugiau nei penkiasdešimt sezonų solistė sukūrė per 60 vaidmenų. Tai Džilda "Rigolete", Margarita "Fauste", Siuzana "Figaro vedybose", Marta "Martoje", Rozalinda "Šikšnosparnyje", Safi "Čigonų barone", Marijetė "Bajaderėje", Violeta "Silvoje", Chanuma "Piršlės išdaigose" ir daugelis kitų klasikinių bei šiuolaikinių personažų.

"Nesu iš tų, kurie registruoja sąsiuvinyje kiekvieną suvaidintą spektaklį, todėl kiek jų buvo, tikrai negaliu pasakyti. Bet kad ne vienas šimtas ar ir tūkstantis, tai tikrai" – prisipažįsta A.Mikšytė, kurią Kauno žiūrovai dar gali pamatyti legendiniame "Muzikos garsų" spektaklyje.

"Į meno pasaulį ir muziką pasinėrę visi mano šeimos nariai, – sakė ponia Aldona ir ėmė vardyti: Tėtis, užkrėtęs mane muzikos bacila, buvo vargonininkas, baigęs Juozo Naujalio vargonininkų kursus, vėliau muzikos mokytojas. Sesuo Danutė – ilgametė Lietuvos televizijos muzikos redakcijos darbuotoja. Mamytė labai gražiai dainavo, buvo kviečiama net į teatro chorą. Vyras Anicetas Kunčius – Muzikinio teatro solistas, deja, jau prieš 20 metų sunkios ligos pakirstas iškeliavo anapilin. Vienas mamos brolis puikiai griežė smuiku, kitas tapė gražiausius paveikslus."

Tarnybinis romanas

"Kai stojau į konservatoriją, norinčiųjų buvo 60, o patekome tik aš ir dar keturi berniokai – B.Urbonas, H.Žaidys, V.Daunoras ir A.Kunčius, kuris man buvo pats nesimpatiškiausias, – nusijuokė dainininkė ir smagiai pridūrė: Ne veltui sakoma, kad nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis. Su Anicetu pradėję dirbti tame pačiame teatre, ėmėme ne tik artimiau bendrauti ir suprasti vienas kitą. Netrukus sukūrėme šeimą."

Anicetas tapo partneriu namuose ir scenoje. Tačiau tai solistei nelabai patiko – dėl vykstančių nuolatinių spektaklių aptarimų, vaidmenų analizės, kritinių pastabų.

"Negana to, šokant įvairiuose spektakliuose poroje nuo jo esu gavusi ne vieną niuksą už scenoje supainiotus žingsnelius. Tačiau, nepaisant nieko, mus siejo stiprus dvasinis ryšys", – pašnekovė neslėpė didelės savo gyvenimo meilės ir dar didesnės laimės ją turėti.

Motinystė ir darbai

Braidydama po nesibaigiantį spektaklių, koncertų ir gastrolių maratoną dainininkė patikino, kad, be nuolatinio darbo, anuomet nebeegzistavo niekas, išskyrus pirmadienius, kai galėdavo šiek tiek apsitvarkyti namuose. Žiūrovai buvo labai godūs spektaklių, o teatrui laikai buvo sunkūs. Atlyginimams pinigų neužteko, todėl teatre dirbančioms poroms mokėjo vieną. Pinigus teko užsidirbti važinėjant su koncertais po visą Lietuvą.

"Kai režisieriui R.Andrejevui pasakiau, kad laukiuosi sūnaus, jis tik skėstelėjo rankomis – negi dabar teatrą uždaryti? Todėl dar nė trejų mėnesių neturintį Herkų teko vežti pas senelius ir seserį. Kai sesuo jį atvežė pas mane į Kauną, sūnus jau vaikščiojo ir pats įteikė man didžiulę raudoną rožę. Daugiau jo nebepaleidau, tad vaikystę Herkus praleido teatre, per repeticijas tūnodamas kokioje nors atokesnėje ložėje, tyliai stebėdamas, kaip kuriamas spektaklis", – apie sūnų pasakojo solistė.

Berniukas mintinai žinojo veik visų repertuare esančių spektaklių tekstus, net subtiliausias replikas ar mizanscenas. Šalia scenos esanti kelių aukštų teatro butaforinė jam buvo it rojus žemėje. Čia jis žaisdavo su įvairiausių formų pistoletais, kalavijais, skydais.

"Tačiau bene labiausiai jis džiaugdavosi, kai gastrolių iš Estijos į Kauną atvažiuodavo Georgas Otsas, kuris visuomet atveždavo kramtomosios gumos, dėl kurios anuomet vaikai buvo stačiai pamišę. Ir kai Herkus prisikišdavo jos pilną burną, Otsas kvatodavo visu balsu griaudėdamas, kad nebespės tiek daug jos privežti", – praeities takais vedžiojo A.Mikšytė.