Skulptorius S. Žirgulis: nebuvau silpnas

„Kai kurie mano poelgiai buvo reto durnumo, tačiau likimas stebėtinai vedė į tikslą“, – sakė žymus skulptorius Stasys Žirgulis ir papasakojo apie paradoksalius savo gyvenimo epizodus.

Pasitarnauja ir seržantai

„Kartais likimas į priekį pastūmėja ir apykvailių seržantų rankomis ar tiesiog paprastų pacanų paraginimais. Taip klostėsi būtent man. Kita vertus, jei neturėsi tvirtos valios, pagailėsi pastangų, likimas nepadės“, – Kauno dienai“ kalbėjo pripažintas skulptorius kaunietis S. Žirgulis.

Iš panašios perspektyvos jis žiūri ir į tautos likimą, ir mėgsta cituoti modernistinės literatūros Lietuvoje pradininku laikomo tarpukario rašytojo Juozapo Albino Herbačiausko įžvalgą: „Nes tauta, kuri beždžionauja svetimas madas ir nesemia dvasios stiprybės iš savo praeities gelmės gylybių, kuri naikina savo tradicijas, tokia tauta yra pasmerkta būti Europos ubagu.“

Pasak S. Žirgulio, jis pats, kaip ir J. A. Herbačiauskas, kartais būna tiesmukiškas, bet niekada nemeluoja.

„Gyventi be melo ir sau, ir kitiems būna nelengva. Tam reikia valios. Aš nebuvau silpnas ir mano gentyje silpnų nebuvo. Nebijodavau pripažinti savo klaidų ir stengdavausi jas taisyti“, – sakė 79 metų skulptorius ir papasakojo apie draugų ir nedraugų, bičiulių ir priešų jam suteiktas gyvenimo pamokas.

Piešdavo naktimis

Atokiame Radviliškio kaime gimęs S. Žirgulis augo įprastoje pokario provincijos aplinkoje, tačiau buvo valdomas gana neįprastų impulsų.

„Mokykloje daug sportuodavau, o naktimis piešdavau. Man patiko tapyti, darydavau visokias kopijas. Aplinkui jokių pavyzdžių nebuvo, tad  kopijuodavau iš įvairiausių tuomečių žurnalų – dažniausiai „Ogoniok“. Ten pasitaikydavo Ivano Šiškino, Ivano Aivazovskio, Eugene Delacroix paveikslų reprodukcijų“, – pasakojo S.Žirgulis.

Jam ypač patiko I. Aivazovskio reprodukcijų paveiksliukai su laivais, įspūdingai lūžtančiomis bangomis ir viliojančiais jūrų toliais. Galbūt romantiški žurnalo paveiksliukų vaizdai po kurio laiko ir pakurstė S. Žirgulį priimti sprendimą, kurį jis ir dabar vadina reto durnumo žingsniu.

Gyventi be melo ir sau, ir kitiems būna nelengva. Tam reikia valios. Aš nebuvau silpnas ir mano gentyje silpnų nebuvo. Nebijodavau pripažinti savo klaidų ir stengdavausi jas taisyti.

„Jūrą buvau matęs tik I. Aivazovskio paveiksluose ir labai norėjau ją pamatyti realybėje“, – sakė skulptorius.

Anot pašnekovo, tapyti jo niekas neskatino. Tiesiog buvo tokie impulsai.

Piešti – apsimoka

Kartą kaimynas Brasiūnas nušovė lūšį. Medžiotojas panoro, kad įsimintina scena būtų įamžinta paveiksle. Juolab kad kaimynystėje gyveno naktimis piešiantis menininkas – Stasys. Tiesa, mokykloje jis garsėjo kaip chuliganas, bet namuose buvo paslaugus ir atsakingas.

„Iš žurnalų kopijuodamas E. Delacroix paveikslų reprodukcijas, jau buvau paišęs scenų, vaizduojančių kelias dešimtis figūrų. Kaimyno pageidavimą įvykdžiau ir jis man dar sumokėjo – maždaug pusę mamos algos. Su mama džiaugėmės, kad uždirbau duonai“, – apie nepamirštamą epizodą pasakojo kūrėjas.

Tačiau mamai daug rūpesčių kėlė sūnaus nuotykiai mokykloje.

„Mokykloje buvau žinomas kaip chuliganas – visokių velnių buvau pridaręs, dėl muštynių ir spragų moksle net buvau paliktas antriems metams“, – apie keblumų kėlusias aplinkybes pasakojo S. Žirgulis.

Atvaizdas: vienas iš S. Žirgulio draugų – prieš kelerius metus miręs dirigentas P. Bingelis, kurio atvaizdą skulptorius įamžino skulptūroje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Mamos ašaros

Būsimojo skulptoriaus kelyje pasitaikė išmintingas ir įžvalgus pedagogas.

„Mokykloje buvo keturios devintos klasės. Trijų klasių auklėtojai atsisakė mane, antrametį, priimti. Tačiau buvo toks geografijos ir astronomijos mokytojas Algimantas Petronis. Kartą jis man tarė: ateik, atamane, nusivedė mane į mokytojų kambarį ir pasakė: gerai, būsi mūsų klasėje, bet moksle būsime pirmi, sporte – pirmi, turizme – pirmi“, – pasakojo S. Žirgulis.

Pažadai buvo vykdomi: pažymiai gerėjo, sporto klube kabanti bokso kriaušė kaito nuo S. Žirgulio smūgių, o iš turistinių žygių klasės draugai grįždavo su medaliais ir diplomais.

„Kartą A. Petronis atėjo pas mamą ir pasidomėjo, ką aš veikiu namuose. Mama sako – padeda man dirbti visus darbus, o naktimis paveikslus paišo. Ji parodė mokytojui devynis mano darbus ant drobės. Manęs namuose tuo metu nebuvo. Mokytojas paprašė mamos, kad aš klasėje surengčiau savo paveikslų parodą. Aišku, aš tą parodą surengiau. Iš susirinkimo grįžusi mama apkabino mane ir verkia. Po perkūnais, galvoju, už ką dabar vėl gausiu?“ – pasakojo S. Žirgulis.

Džiugindavo ir šiurpindavo

Paaiškėjo, kad mama verkia iš džiaugsmo.

„Ji pasakė: pirmą kartą gyvenime mokykloje tave pagyrė, prieš visas moteris pasakė, kad mano sūnus – menininkas. Galima sakyti, kad tas momentas buvo vienas kertinių mano gyvenime – sulaukiau nuoširdaus įvertinimo, tai buvo lūžis. Pradėjau elgtis protingiau“, – sakė pašnekovas.

Tobulėti šioje srityje tikrai buvo kur, nes boksą ir tapymą mėgstantis paauglys audrindavo klasės draugus ir šiurpindavo pedagogus.

„Subadydavau klasės pečių, kad dūmai eitų į patalpas ir nevyktų pamoka. Dūmai rūksta, visi bėga iš klasės, visi patenkinti. Į rašalines pripildavau karbido – tas putoja, vėl pamoka nutraukta, vėl visi patenkinti bėga iš klasės lauk. Visa klasė džiaugiasi, aš durnavoju toliau… Užsivynioju ant kumščio jūreivišką diržą, pliaukš į rašomąją lentą, ta sudūžta, ir vėl pamokos nėra. Durnas buvau, mokykloje bėgdavau iš pamokų ir kitus suorganizuodavau. Tačiau A. Petronis mane gudriai prigriebė: duodavo mokyklos sienlaikraščio apipavidalinimo užduočių, užkraudavo kitų pareigų. Pradėjau sistemingai lankyti bokso treniruotes, tad atsirado, kur išlieti energiją, ėmė sektis mokslai“, – apie pastangas suvaldyti energiją pasakojo S. Žirgulis.

Apgaulinga jūra

Vis dėlto pirmieji žingsniai baigus mokyklą, anot S. Žirgulio, buvo nieko gera nežadantys: jis įstojo į tuomečiame Leningrade veikusią karo akademiją, o ją baigęs turėjo tapti povandeninio atominio laivyno jūreiviu.

„Ta istorija, sakyčiau, buvo baisi. Radviliškyje mokyklą baigiau net nežinodamas, kad yra kokie nors dailės institutai, ir galvodamas, kad tapyba yra tik pramoga, laisvalaikis, bet tikrai ne specialybė. Kadangi gyvenome labai skurdžiai, nenorėjau mamai būti našta, todėl vasaromis stengdavausi uždirbti – eidavau dirbti zimagoru (juodadarbiu – red. past.). Kasdavome durpes. Uždarbis priklausydavo nuo iškasto durpių kiekio. Ardavau kaip pašėlęs. Per mėnesį uždirbdavau 200 rublių“, – pasakojo S. Žirgulis.

Jis pabrėžė: dėl šeimos galėjo padaryti viską ir jo pagalbos labai reikėjo – be Stasio, šeimoje augo keturi vaikai.

„Mama dirbo vaikų darželyje virėja, ten likdavo maisto. Kasdien 2 km su tuščiu kibiru eidavau į darželį ir atgal parnešti atliekų kiaulei. Kad negaiščiau laiko, per riešą kilnodavau kibirą stiprindamas raumenis arba traukiodavau jį pirštais. Pirštai buvo pasidarę kaip geležiniai – paimi ką nors ir gali sutraiškyti. Sukantis tokioje kasdienybėje, motyvuojantys svarstymai stojant į povandeninį atominį laivyną buvo tokie: lėšų mokslams nereikės, o man jūra patinka, nors ir nesu jos matęs, mat nusibrazdinti tais laikais iki Klaipėdos ar Palangos nebuvo paprasta“, – pasakojo S. Žirgulis.

Reikalingos: skulptoriaus dirbtuvėje kabo ir bokso pirštinės, kadaise padėjusios išlieti energijos perteklių. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Skuduras seržantui

Kartu su S. Žirguliu tame pačiame karo akademijos kubrike (taip buvo vadinamos būsimų jūreivių gyvenamosios patalpos) apsigyveno ukrainietis Samochvalovas. Pasak S. Žirgulio, tai buvo lemtinga.

„Ukrainietis buvo mažiukas pacanėlis, bet auksinė galvelė – mokyklą baigęs aukso medaliu“, – pabrėžė S. Žirgulis.

Tas vaikinukas, pats to visai nenorėdamas, prisimena S. Žirgulis, padėjo panaikinti reto kvailumo jo sprendimą – stoti į į jūreivių akademiją.

Kubriko vadu paskyrė tarnybą kariuomenėje baigusį seržantą ir tas kvailys labai uoliai pradėjo visus muštruoti. Ypač jis užspaudė tą mažą bachūriuką – tas verkia ir verkia. Nusibodo žiūrėti į tuos išsidirbinėjimus, priėjau – uždėjau tam seržantui ranką ant peties ir pasakiau – dar kartą tu čia krustelėsi, tai žandikaulio neturėsi. Buvau tvirtas, boksavausi beveik penkerius metus, tad mano pažadas buvo labai rimtas. Jis ant ant manęs užsiuto, bet bijojo būti drąsus. Kitą rytą buvo rikiuotė ir rikiuotėje kažkas sumurmėjo. Tas tuojau užsipuolė – kas kalbėjo? Sakau, niekas. Jis man liepė išeiti prieš rikiuotę, nors nebuvau kaltas. Tačiau man tai tiko – tik ir ieškojau preteksto atviram konfliktui. Jau buvome suplanavę naktį lygintuvu jam nusvilinti padus. Gerai, kad taip neatsitiko, nes tuomet kažin ar būčiau išnešęs sveiką kailį iš tos mokyklos. Už nusižengimą rikiuotėje man davė bausmę – šveisti grindis. Buvau labai įniršęs. Plaudamas grindis pradėjau lietuviškai dainuoti. Netrukus sulaukiau svečių – seržantas atėjo su savo draugeliu imtynininku manęs sudoroti. Nu, sako, vokieti, dabar pasikalbėsime. Grindų skudurą mečiau tiesiai jam į veidą ir puikiai pataikiau. Jis kulnimis už kažko užkliuvo, drėbėsi atgal ir taip trinktelėjo pakaušiu į plytelėmis išklotas grindis, kad atrodė, jog bomba sprogo. Turėjau rankose švabrą (rusišku žargonu – šluotą) ir tam imtynininkui pasakiau – o tave užmušiu! Tas dėjo į kojas. Nulėkė pas mičmaną (penkto kurso studentas – red. past.) ir parašė raportą“, – apie sumaištį karinėje akademijoje pasakojo S. Žirgulis.

Lagaminai – pro langą

Netrukus jis buvo iškviestas pas mičmaną pasiaiškinti.

„Pasakiau, kad su tuo seržantu mes viename laive netilpsime. Jis man sako: palik, Stasik, tą savo raportą, aš jį metu į stalčių, jų raportą irgi išmetu, pasakau, kad nusiramintų, ir viską užmirštam. Gerai, pasakiau, bet dar nebuvau apsisprendęs dėl galutinio žingsnio“, – prisimena pašnekovas.

Galutinis sprendimas buvo priimtas po savaitės, kai jūreivių akademijos nenuorama S. Žirgulis gavo leidimą išeiti į miestą.

„Susikroviau lagaminą ir sakau tam Samochvalovui – aš išvažiuoju, nebegrįšiu čia. Tas sako – ir aš išvažiuoju. Draugai iš paklodžių surišta virve pro langą nuleido ant žemės mūsų lagaminus. Mieste pavalgėme, aplankėme Ermitažą. Traukinių stotyje išsiskyrėme. Visam gyvenimui. Būtų labai įdomu sužinoti, koks jo likimas“, – svarstė S. Žirgulis.

Mokykloje buvau žinomas kaip chuliganas – visokių velnių buvau pridaręs, dėl muštynių ir spragų moksle net buvau paliktas antriems metams.

Pasijuto it žvirblis

S. Žirgulis į tėviškę sugrįžo, bet dokumentai liko Leningrade. Teko regzti jų susigrąžinimo planą.

„Lyg niekur nieko į Leningradą nusiunčiau telegramą: atsiųskite man dokumentus, nes noriu stoti į universitetą. Tačiau manęs laukė rimti nemalonumai – turėjau prisistatyti į Radviliškio karinį komisariatą. Tai buvo gana savotiškas vizitas, nes išvažiuodamas komisariate pasakiau, kad varnos skraido būriais, o ereliai, atseit tokie kaip aš, po vieną. Tačiau išėjo taip, kad grįžau kaip koks nupešiotas žvirblelis. Komisariato viršininko pavardė buvo Žvejas. Jis sako: suprantu tave, bet ką man dabar su tavimi daryti, nes būtinai turiu pasiųsti tave į povandeninį laivyną. Įsivaizduoji, ką prisidarei, – tarnausi Vladivostoke. Tai rimta bausmė. Tačiau, sako tas Žvejas, pabandyk dar savo laimę – gal spėsi įstoti į Kauno politechnikos institutą (KPI), iki egzaminų liko dvi dienos“, – Žvejo jam pakištą likimo kortą prisiminė S. Žirgulis.

Iškrito iš žaidimo

Kitą dieną jis jau buvo Kaune. Iš tuomečio KPI į kariuomenę nešaukdavo, tad išsigelbėjimo galimybės buvo neblogos. Tačiau reikėjo išlaikyti egzaminus.

„Na, galvoju, paišyti moku, stosiu į architektūrą. Iš piešimo gavau penketą, bet iš fizikos – trejetą, tai reiškė, kad iš žaidimo iškrentu, nes į vieną vietą – septyni kandidatai“, – sakė S. Žirgulis.

Prieš jaunuolį ėmė vertis žvarbūs ir neaprėpiami Vladivostoko toliai su ledinės jūros gelmėmis.

„Ėjau slegiamas niūrių minčių ir sutikau gerą pažįstamą Jurgį Raižaitį, kuris jau buvo įstojęs į KPI mokytis statybos ir vėliau tapo neeiliniu savo srities specialistu. Sako, ko toks nusiminęs? Sakau, nepraėjau konkurso, o pavieska (šaukimas į kariuomenę) – rankose. Tai, sako jis, eik pas dekaną, pasikalbėk su juo, jis žmogus geras, pavardė Kapčius. Nueinu pas dekaną, sakau, manęs Vladivostoke lauke tarnyba povandeniniame atominiame laivyne. Tas žmogus toks fainas pasirodė – sako, parodyk, kokius čia pažymius turi. Pasižiūrėjo ir sako: na, už statybininkus geresni. Tai, sako, pasilik statybos studijuoti. Gerai, man tinka, na, ir pasilikau“, – apie lengvą apsisprendimą pasakojo S. Žirgulis.

Nakvodavo stotyje

Būsimasis skulptorius Kaune neturėjo pas ką prisiglausti.

„Miegodavau tai stotyje, tai pašte. Sėdi ant kėdės ir miegi. Kėdės pašte labai patogios būdavo. Ir dabar ant tokios sėdžiu savo dirbtuvėse – originalas, iš pašto“, – šyptelėjo pašnekovas.

Sužinojęs, kad S. Žirgulis neturi kur nakvoti, studentų profsąjungos pirmininkas patarė nueiti pas tuometį KPI rektorių Kazimierą Baršauską.

„Nueinu pas rektorių. Jis sako: neturi kur gyventi? Ne. Dainuoti moki? Moku. Į vyrų chorą eisi? Eisiu. Tai gerai – eik į chorą, kambarys bus. Chorą reikėjo lankyti disciplinuotai“, – apie rūpesčius dėl stogo virš galvos pasakojo S. Žirgulis.

Ekspozicija: dalis S. Žirgulio kūrinių sukaupta šalia Rotušės aikštės esančioje galerijoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sėkmė – baltas bilietas

Studijuodamas KPI būsimasis skulptorius ne tik lankė paskaitas, dainavo, bet ir nuolat piešė, tapė.

Netrukus užklupo liga: iš bendrabučio buvo išvežtas su greitąja – teko daryti inkstų operaciją.

„Dėl to ypač apgailestavo kambariokai. Aš, kaip mokantis piešti, už juos atlikdavau grafinių ženklų rašymo darbus. Jie už tai pastatydavo butelį, bet kadangi aš negerdavau, kambariokams būdavo dar naudingiau“, – pasakojo S. Žirgulis.

Ligoninėje jam buvo padaryta inkstų operacija. Paradoksalu, bet tai jaunuoliui atvėrė naujų galimybių.

„Po tos operacijos gavau baltą bilietą, t. y. tapau laisvas nuo kariuomenės. Kadangi ligoninėje atsidūriau per pačią egzaminų sesiją, negalėjau pereiti į kitą kursą. Į KPI grįžau pasiryžęs pasivyti savo grupę ir vėl prisijungti prie bičiulių. Tačiau chebra sako: durniau, ką tu čia dabar blūdiji, juk į kariuomenę nereikia – tu laisvas žmogus. Eik tu su savo menais kur nors kitur. Pacanai pastūmėjo mane, kad mesčiau institutą ir eičiau savo keliu“, – apie netikėtas likimo korekcijas pasakojo skulptorius.

Patarė išeiti

Tada, anot S.Žirgulio, viduryje baltos žiemos jis sugalvojo stoti į Stepo Žuko dailės technikumą.

„Direktorius išvarė mane. Sako, egzaminai bus pavasarį, tad nėra čia ko blaškytis. Aš galvojau – ką tu čia kalbi, aš eksternu noriu laikyti ir duosiu forų visiems tavo beždžioniukams. Nuvažiuoju į Vilnių, į ministeriją. Nežinau net kas pakurstė. Susirandu ministeriją ir einu tiesiai pas ministrą. Drožiu per koridorius net neįsivaizduodamas, kur to ministro ieškoti. Išėjo iš kabineto tokia moteriškė ir klausia – kur jūs čia, jaunuoli, taip sparčiai pėdinate? Sakau, pas ministrą. Tada ji sako: gal aš jums galiu padėti – nereikės nė ministro. Papasakojau jai viską, pasakiau, kad man neleidžia laikyti egzaminų, ir gudriai pridūriau: Leninas Kazanėje tai laikė eksternu egzaminus, jam leido, o man kažkodėl ne. Pavyzdys buvo superinis. Iš kur aš jį tada ištraukiau… Ta moteriškė pakėlė vyriausybinio telefono ragelį ir sako S. Žuko dailės technikumo vadovui: kodėl jūs taip pasielgėte? Čia jaunuolis nori mokytis. Kaip jis pats sako, gabumų turi (tai pasakodamas S. Žirgulis juokiasi). Kodėl jūs nesudarote tam jaunuoliui sąlygų? A. Mikalauskas, aišku, buvo priblokštas. Jis sako: tegul atvažiuoja nors ir rytoj“, – nuotykius ministerijoje prisiminė S. Žirgulis.

Kartos: prieš daugelį metų darytoje nuotraukoje – su sūnumi Ridu, kurio šeimoje dabar auga keturi sūnūs, S. Žirgulio anūkai. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Egzaminas virto anekdotu

Kitą dieną S. Žirgulis įžengė į suglumusio direktoriaus kabinetą.

„Tas žiūri į mane ir, matyt, galvoja: kaip tu čia taip padarei – vakar aš tave išvijau, o dabar nuolankiai priimu, matyt, koks ministriukas. Ir jis jau suinteresuotas, kad aš egzaminą išlaikyčiau. Tačiau pasakė, kad į pirmą kursą negaliu stoti, nes jau yra limitas, todėl teks laikyti egzaminą į antrą kursą. Galvoju: ką čia man reiškia į antrą kursą, jei ką, galiu ir į trečią. Pasirodė, ne taip jau lengva, kaip maniau. Galvojau, kad ypač visus nustebinsiu, kai bus tapybos egzaminas. Nelabai nustebinau, gavau keturis (tada galiojo penkių balų vertinimo sistema – red. past.)“, – apie ambicijas kiek atvėsinusią realybę pasakojo skulptorius.

Kompozicijos egzaminas virto anekdotu, kuris S. Žirguliui priminė, anot jo paties, kiek dar tundros jame buvo likę.

„Eidamas į kompozicijos egzaminą galvojau – koks aš asilas, juk kai lankydavau chorą, buvo muzikos pamokos, o aš visiškai nesimokiau ir dabar nežinau, ką daryti su ta kompozicija. Tik išmokau vienu pirštu paskambinti kelias daineles. Egzaminų klasėje kaip tyčia stovėjo fortepijonas. Na, galvoju, reikia kažką pagroti, kitaip bus pravalas, nes kompozicija man tada siejosi su kompozitoriumi. Prieina dėstytoja ir sako: štai popieriaus lapas. Skriestuvą turite, uždavinys toks: dekoratyvinė lėkštė, apvali, jūs turite rasti kompozicinį dekorą… O, velnias, dainuoti nereikės, groti nereikės… Aplink lėkštę pridėliojau kažkokių trikampiukų. Galvoju, gal kokį nors blatną piešinį ant tos lėkštės reikia padaryti. Nupaišiau Kauno pilį. Gavau tris. Tada man buvo 21 metai. Netrukus S. Žuko technikume pasijutau savo vėžėse, viskas labai patiko. Mokydamasis trečiame kurse jau gaudavau vien penketus“, – apie proveržį pasakojo S. Žirgulis.

Paskutinis susitikimas

Baigęs technikumą įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą (VDI).

„Po studijų atvažiavau dėstyti į VDI Kauno fakultetą. Po kiek laiko man pasiūlė stoti į komunistų partiją. Kategoriškai atsisakiau. Dėl to iš instituto turėjau išeiti. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėl buvau pakviestas dėstytojauti ir daug metų dėsčiau: kuravau baigiamųjų kursų studentus. Visi skulptūriukai, kurie Kaune yra baigę akademiją, yra perėję pro mano duris. Su jais bendrauju, džiaugiamės vieni kitų pasiekimais“, – sakė skulptorius.

Su dėkingumu ir pagarba S. Žirgulis iki šiol prisimena mokytoją A. Petronį ir 2007 m. Alytuje įvykusį neplanuotą savo, buvusio mokyklos atamano, ir jį pažaboti nusprendusio pedagogo susitikimą.

„Alytaus mieste yra mano sukurta skulptūra „Nurimęs varpas“, skirta laisvės kovų dalyviams pagerbti. Beveik 4 m aukščio granito memorialas vaizduoja perskilusį varpą. Jo viduje – daug erdvės, apšvietimas ir suoliukas, kviečiantis prisėsti, pamąstyti. Dalyvavau iškilmingame paminklo atidengime, nors ir nemėgstu paradų ir skambių kalbų. Sutikau čia savo mokytoją A. Petronį. Pasilabinome, bet ilgiau pabendrauti nepavyko. Po kurio laiko jis man paskambino ir sako: sėdėjau kelias valandas ant suoliuko tavo sukurto varpo viduje ir galvojau, kad tai mano auklėtinio kūrinys. Sako, meldžiuosi už tave“, – apie jaudinantį susitikimą su gerbiamu mokytoju pasakojo skulptorius, dėkingas visiems jo gyvenimo vingiuose sutiktiems išmintingiems ir nesavanaudiškiems pakeleiviams.


Šiame straipsnyje: skulptoriusStasys Žirgulis

NAUJAUSI KOMENTARAI

Gediminas

Gediminas  portretas
Su dideliu malonumu perskaičiau tavo prisiminimus. Tu, mielas bičiuli, buvai laisvas kaip lietuviškas Trakėnų žirgas, per gyvenimą lėkei kaip vėjas, bet pareiga, šeima ir Motinos priesakai buvo šventi. Tai buvo svarbiausia, ko dabar ypač pasigendama. Tapai puikus skulptorius, profesorius. Labai didžiuojuosi mūsų ilgamete draugyste. Mes Budnikai - Juozas, Antanas ir aš, seniai Tave įrašėme į brolius. Taigi, atrodo, kad užsikrovei rimtą bėdą - Tau būtina parašyti knygą! Sėkmės!

Rita

Rita portretas
Tai tikras vyras. Su charakteriu, su jo ypatumais, ką jis atvirai pasakoja. Nebūkite kiaulės, lietuviai, nedrabstykite purvais visų iš eilės. Aš taip pat kilme esu iš Radviliškio. Ir puikiai prisimenu S. Žirgulį. Jis gal kiek sutirštino spalvas, piešdamas save, kaip išdykėlį visišką. O apie tolesnį S. Žirgulio gyvenimą retkarčiais pakalbėdavom su bendrais giminaičiais. Esu nuošidžiai įsitikinusi, kad jis yra puikus žmogus, geras tėvas ir vyras, talentingas menininkas. Geros kloties jam!

as

as portretas
Ka cia rasai nesamones,geras zmogus yra Stasys,pazystu asmeniskai.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių