Šviesuolių įtaka

Žinoma istorinių knygų autorė istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė ir jos kolegė Marija Navickaitė, papildydamos viena kitą, dialogo forma pateikė diskusijos dalyviams spalvingus S. Smetonienės ir S. Čiurlionienės portretus.

Kaip žinia, būsimoji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona Sofija gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje, neturtingų žemaičių bajorų Leono ir Elžbietos Kymantų šeimoje. Po kurio laiko šeima persikraustė į Kulius. Kymantai pasistengė, kad mergaitė iš pradžių mokytųsi ir lavintųsi privačiai, nes nenorėjo jos leisti į rusų mokyklą. Kai dvylikametė Sofija pradėjo lankyti Palangos mergaičių mokyklą, susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, mokiusiu parapijos vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Po pamokų jis duodavo mergaitėms paskaityti tekstų, ruošiamų spausdinti „Tėvynės sarge“ (Tilžėje spausdintas katalikiškas mėnesinis leidinys). 1899 m. Vaižgantas buvo pasiėmęs Sofiją į Palangoje rodytą pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. S. Kymantaitė netruko, anot M. Navickaitės, susieti minėtas patirtis, lietuvių patrioto sąvoką su realiais žmonėmis – susipažino su Gabriele Petkevičaite-Bite, Povilu Višinskiu, Jadvyga Juškyte ir kt. Vėliau ji prisipažino – jei ne šios pažintys, tikriausiai būtų buvusi tik namų ponia. Sofija tęsė mokslus Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos mokykloje, Rygos privačioje mergaičių mokykloje, buvo panirusi į įvairias lietuvių bendruomenių veiklas.

Buvo energinga

S. Chodakauskaitė-Smetonienė gimė 1885 m. sausio 10 d. bajorų dvarininkų Antano ir Joanos Marijos Chodakauskų šeimos Gavenonių dvare (dab. Pakruojo r.). Chodakauskai buvo vieni iš nedaugelio Lietuvos bajorų, kurie laikė save lietuviais, bendravo su Povilu Višinskiu, G. Petkevičaite-Bite, Petru Avižoniu, Andriumi Bulota ir kt.

Ankstyvoje jaunystėje, kaip įprasta ir dabar, ėmė maištauti (rūkyti), tai anuomet buvo tarsi moterų lygiateisiškumo išraiška.

Anot dr. I. Jakubavičienės, Sofija nuo vaikystės buvo kalbi, energinga, veikli, mėgo bendrauti, nestokojo drąsos ir ryžto. 1904 m. baigusi Mintaujos mergaičių gimnaziją, kalbėjo vokiškai, lenkiškai, rusiškai, lietuviškai, laisvai muzikavo, dainavo, jodinėjo žirgais.

Ankstyvoje jaunystėje, kaip įprasta ir dabar, ėmė maištauti (rūkyti), tai anuomet buvo tarsi moterų lygiateisiškumo išraiška. Sofija, pasak dr. I. Jakubavičienės, neturėjo tikslo siekti aukštojo mokslo, tapti aktyvia visuomenininke, nes jai, kaip ir daugumai ano meto bajoraičių, rūpėjo ištekėti, turėti savo šeimą, auginti vaikus. Tačiau istorinės gyvenimo aplinkybės privertė ją gerokai praplėsti savo tikslus ir siekius.

Pažintis su Čiurlioniu

S. Kymantaitė, priešingai nei S. Chodakauskaitė, siekė aukštesnio išsilavinimo – išvažiavo į Krokuvą, kur buvo paveikta liberalių feminizmo idėjų, dalyvavo lietuvių kultūros ir šalpos draugijos „Rūta“ veikloje – užsiėmė kultūrine veikla drauge su kitais tautiečiais, lietuviais dailininkais, rašytojais.

Konstantinas Čiurlionis – ne pirmasis Sofijos Kymantaitės sužadėtinis. 21-ų Sofija buvo vieną mėnesį susižadėjusi su Zigmantu (Zygmuntas) Rusczycu. Pora išsiskyrė, nes Sofija patyrė stiprų Zigmanto autoritariškumą tarpusavio santykiuose. Be to, jis atsisakė mokytis lietuvių kalbos, o jai tai buvo itin svarbu.

Rūpestis: istorikių M. Navickaitės ir dr. I. Jakubavičienės duetas suteikė abiejų Sofijų portretams sodrių spalvų. / J. Mocevičiūtės nuotr.

Rašytoja ir žurnalistė S. Kymantaitė su dailininku M. K. Čiurlioniu susipažino Vilniuje 1907 m. Sofija buvo nesenai grįžusi iš Krokuvos, o jis – iš Varšuvos. Jų susitikimą, anot M. Navickaitės, iš esmės nulėmė tautinis atgimimas ir kultūrinis judėjimas. 1907 m. rudenį pradedančioji literatė Sofija pakvietė į Vilniuje vykusį Vinco Kudirkos (1858–1899) 50-mečio minėjimą dailininką M. K. Čiurlionį. Jis sutiko dalyvauti ir buvo sužavėtas Sofijos grožio, iškalbos, išsilavinimo, atsidavimo kultūros darbui. Po renginio jis paprašė Sofijos mokyti jį lietuvių kalbos, nes namie kalbėjo lenkiškai. Pamokos ilgainiui virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniuje ir vis stiprėjančia abipuse simpatija, kuri peraugo į meilę. Tai ypač ryšku jų susirašinėjime, kai Čiurlionis 1908 m. išvyko į Sankt Peterburgą, kur dalyvavo parodose. Susirašinėdamas su Sofija, nutapė savo garsųjį paveikslą „Rex“, kūrė muziką operai „Jūratė“, planavo scenos uždangas, dekoracijas, piešė jų eskizus.

Gyvenimas su genijumi

1909 m. sausio 1 d. Šateikiuose Konstantinas tyliai susituokė su vienuolika metų jaunesne Sofija. Ši pora pasižymėjo tiems laikams neįprasta vyro ir moters lygybe, sielų giminyste. Tačiau Sofijai visgi nebuvo lengva gyventi su šiuo genialiu žmogumi. Praslinkus mėnesiui po vedybų M. K. Čiurlionis vėl grįžo į Sankt Peterburgą, kur jį netrukus aplankiusi Sofija rado vyrą labai išsekintą skurdžios buities ir labai aktyvios kūrybos.

Sofija skubiai nuvežė Konstantiną pas gydytoją, o jis diagnozavo – didžiulis pervargimas. Pora grįžo į Druskininkus, o netrukus Čiurlionis buvo paguldytas į Pustelniko sanatoriją prie Varšuvos. Kol jis ten buvo gydomas, Sofija vasarą pagimdė dukrelę Danutę. Konstantinas apie tai sužinojo, tačiau 1911 m. balandžio 10 d., būdamas vos 35-erių, mirė nuo plaučių uždegimo, taip ir neišvydęs savo atžalos. Jis paliko neįkainojamus turtus – savo kūrybą. Joje plazdanti lietuvybės dvasia – be abejonės, didžiulis Sofijos nuopelnas.

Lemtingos pamokos

S. Chodakauskaitė ir Antanas Smetona susipažino Gavenonių dvare 1896 m., kai jis, mokytojo Jono Jablonskio rekomenduotas, atvyko mokyti vyresniojo Sofijos brolio Romano. Ir Sofijai, ir jos tėvams patiko protingas, mandagus, gražiai lietuviškai kalbantis jaunuolis. Sofija netruko pradėti susirašinėjimą su būsimu vyru laiškais. Išvykdamas po vienos vasaros pamokų iš Gavenonių dvaro A. Smetona pasakė, kad atvažiuos pasipiršti Sofijai, kai ši baigs gimnaziją.

Ir tikrai – per 1903 m. Kalėdas A. Smetona atvyko į dvarą su sužadėtuvių žiedu, o 1904 m. rugpjūčio 14 d. Šv. Rapolo bažnyčioje Vilniuje devyniolikmetė Sofija ir 30-metis Antanas susituokė. Vestuves iškėlė jaunosios tėvai. Pasak dr. I. Jakubavičienės, siekiant parodyti lietuvybės svarbą, į Sofijos ir Antano vestuves liudininku buvo pakviestas Petras Vileišis. Po kurio laiko pora apsigyveno Antakalnyje, priešais gražiąją inžinieriaus P. Vileišio rezidenciją, ir Smetonų butas greitai tapo Vilniaus kultūrinio gyvenimo židiniu.

Per pirmąjį santuokos dešimtmetį Sofija pagimdė sūnų ir dvi dukreles, kurių viena mirė. Mirė ir S. Smetonienės mama. Sofijai teko rūpintis buitimi, maistu, vaikais, nedidelį šeimos biudžetą paskirstyti taip, kad pinigų liktų ir susibūrimams jų namuose, ir visuomeninei poros veiklai įvairiose lietuvių draugijose.

Asmenybė: S. Čiurlionienė paliko gilius pėdsakus Lietuvos politiniame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime. 1938 m. / Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinio kambario-muziejaus nuotr.

Visuomenės veikėja

Vos 21-ų Sofija Kymantaitė jau buvo laikoma viena labiausiai išsilavinusių ir iškalbingų jaunosios kartos atstovių. Dėsninga, kad ji 1907 m. buvo išrinkta į pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimo Kaune Prezidiumą. Suvažiavime buvo keltas leidinio moterims klausimas, tačiau Sofija tam nepritarė, sakydama, kad moterys turi drąsiai savo problemas kelti bendroje su vyrais spaudoje. Jautėsi ji vieniša ir lyčių lygybės klausimu. Beje, jos liberaliojo feminizmo idėjos, brandintos Krokuvoje, atsiskleidė Sofijos knygoje „Lietuvoje“ (1910 m.).

M. Navickaitė pasakojo, kad būtent Sofija 1911 m. inicijavo Lietuvių kalbos komisiją prie Lietuvos mokslų draugijos, gyvendama Kaune kvietė bendraminčius ir į „Kalbos šeštadienius“, kuriuose gimė žurnalo „Gimtoji kalba“ idėja. Pirmaisiais jo leidybos metais ji buvo redaktorė. Sofija nuosekliai siekė, kad moterys aktyviai dalyvautų tautos gyvenime. Ji to siekė ne tik kaip mokytoja (mokytojavo ir Kaune), bet ir kaip plataus mąsto auklėtoja. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbdama Voroneže lietuvių mokykloje, Sofija vadovavo aktyviai moterų kuopai, skaitė paskaitas jaunimui ir lietuvių bendruomenei, taip pat rūpinosi vadovėlių rašymu. Sofija buvo viena pirmųjų literatūros vadovėlių autorių, rašė spektakliukų scenarijus mokykloms ir moksleiviams, skatindama kūrybiškumą ir tautinę savimonę.

Vizitas: Sofija ir Mikalojus Konstantinas Čiurlioniai – Plungėje pas Sofijos dėdę kun. Vincentą Jarulaitį 1909 m. / Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinio kambario-muziejaus nuotr.

Patikėtinė užsienyje

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, S. Čiurlionienė įsitraukė į 1918 m. moterų įkurtą Moterų karo komitetą. Kai persikėlė gyventi į Kauną, dirbo Krašto apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje, skaitė paskaitas Lietuvos kariams, rašė jiems skirtą publicistiką. Kartą po paskaitos kareivis jai priekaištavo: „I ką panašu, kad atvažiuoja moteris ir pakalba kareiviams daug geriau negu jų bataliono vadas!“ Už šią savo veiklą S. Čiurlionienė buvo apdovanota Vyties (dabar Vyčio) Kryžiaus ordinu.

1929 m. Sofija įsteigė Kaune Mergaičių bičiulių draugijos, kurios centras buvo Šveicarijoje, filialą. Ši draugija globojo jaunas vietines ir atvykstančias į miestą merginas, saugojo jas nuo sutenerių pinklių, padėjo moraliai ir materialiai. Ji buvo aktyvi Moterų tarybos narė, 1930–1935 m. vadovavo Lietuvos skaučių seserijai, rengė paskaitų ciklus, rašė publicistinius straipsnius.

Kita svarbi jos veikla – atstovavimas Lietuvai užsienyje. 1929 m. ji dalyvavo Vienoje ir Prahoje vykusiuose kongresuose, kur primygtinai reikalavo spręsti Vilniaus klausimą Lietuvos naudai. Vėliau Sofija buvo paskirta atstovauti Lietuvai mūsų Respublikos misijoje prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje, kur ji su pertraukomis dirbo 1929–1937 m. Sofija iš pradžių buvo vienintelė Biure moteris, turėjusi balsavimo teisę. Atstovavo Lietuvai ji ir Tautų Sąjungos Generalinėje Asamblėjoje. Sofijos veiklumas, korektiška laikysena ir diplomatinių ryšių įgūdžiai padėjo lengvai megzti pažintis ir efektyviai reprezentuoti Lietuvą.

Vieta: 1845 m. statytas Joniškio klebonijos vikariatas (dabar Bažnyčios g. 3), kuriame 1886 m. gimė S. Kymantaitė-Čiurlionienė. Šiame name gyveno Sofijos tėvai ir jos dėdė vikaras V. Jarulaitis. 2019 m. / Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinio kambario-muziejaus nuotr.

Pirmadienio preferansas

S. Smetonienė Pirmojo pasaulinio karo metais sugebėdavo gauti okupacinės vokiečių valdžios leidimų atvežti maisto varguoliams – ji vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno į Vilnių įvairių produktų, o baigiantis karui dalijo likimo nuskriaustiems vokiečių kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas ir drabužius. 1919 m. pabaigoje S. Smetonienė kartu su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis eidavo į Karo ligoninę lankyti nepriklausomybės kovose sužeistų karių, atnešdavo jiems maisto, vaistų. Jos iniciatyva 1922 m. buvo įsteigta našlaičiais besirūpinanti organizacija „Lopšelis“. Ji atsidavusiai globojo įvairias paramos institucijas, tarp kurių buvo ir LDK Birutės karininkų šeimų moterų organizacija, draugija Lietuvos laivynui šelpti ir t. t. S. Smetonienė į įvairias pareigas proteguodavo studentus, žmones, neturinčius pažinčių, užtarėjų. Taip ji yra palengvinusi kelią į gyvenimą daugybei jos protekcija pasinaudojusių eilinių žmonių.

Svečiai: prezidentienė S. Smetonienė Prezidentūroje priima Lietuvos didžiosiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų organizacijos nares. Kaunas, XX a. 4 dešimtmetis. / Liucijos Kubiliūtės-Brazdilienės / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros archyvo nuotr.

Sofija mėgo lošti preferansą. Į jos iškilių asmenybių, diplomatų lošėjų klubą Prezidentūroje buvo renkamasi kiekvieną pirmadienį. Tačiau tai buvo ne tik lošimo kortomis, bet ir politinių diskusijų, apsikeitimų nuomonėmis, žiniomis, valstybei svarbių reikalų aptarimo klubas. S. Smetonienė kartais dalyvaudavo ir diplomatų susitikimuose, kur surinkdavo svarbios informacijos savo išvykusiam svarbiais reikalais vyrui. Prireikus, ji drąsiai pavaduodavo A. Smetoną įvairiuose renginiuose, pavyzdžiui, 1928 m. atidarant naujus Lietuvos banko rūmus Kaune. Sofija, pasak to meto diplomatų, buvo geriausiai politikoje informuota Lietuvos moteris, išmintingai padėdavusi vyrui valdyti šalį, šeimą, likimą.

Dosni ir drąsi

Smetonų pora drauge pragyveno 40 metų – daugiametę santuoką nutraukė mįslingai 1944 m. sausį jų name JAV kilęs gaisras, nusinešęs Prezidento gyvybę. Paskutinį kartą Sofija atstovavo savo vyrui Niujorke 1944 m. vasarį, kai Lietuvių seime perskaitė A. Smetonos tai progai parengtą kalbą. Klivlando lietuviai iki paskutinių Sofijos gyvenimo metų kviesdavo ją į renginius. Ji iki mirties išlaikė prezidentienės statusą, buvo dosni, jautri kitų skausmui, drąsi ir, anot dr. I. Jakubavičienės, net tiesmuka.

Reakcija: našle tapusi S. Smetonienė prieglobstį ir paguodą rado sūnaus Juliaus šeimoje, Klivlande. Apie 1944 m. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros archyvo nuotr.

Šio savotiško dialogo apie dvi Sofijas pabaigoje istorikės sutarė, kad abi moterys buvo skirtingos, užsiėmė labai skirtingomis veiklomis ir kiekviena savaip talkino savo vyrams. Smetonos santuokoje pragyveno 40 metų, o Čiurlioniai – vos keletą. S. Smetonienė daugiau nuveikė būdama su vyru, o Čiurlionienė, po vyro mirties viena auginusi dukrelę ir likusi našle visam gyvenimui, išsaugojo jai rašytus laiškus, drauge su bendraminčiais pasirūpino, kad Čiurlionio kūryba patektų valstybės globon, tiesiog kalnus nuvertė užsiimdama kitomis veiklomis.

S. Smetonienė mirė 1968 m., ji palaidota šalia savo vyro Senosiose Klivlando kapinėse, o S. Čiurlionienė iškeliavo Anapilin 1958 m. ir atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse (M. K. Čiurlionis ilsisi Vilniaus Rasų kapinėse). Abi Sofijos paliko gilius pėdsakus Lietuvos politiniame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime.