Sesytė Elenytė ir Joniukas aviniukas: senos pasakos naujos spalvos

Stebuklų dvasia

„Sesytė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ – ketvirtas Mildos Mičiulytės spektaklis, kurį ji režisuoja KVLT. Kaip ir ankstesniuose darbuose, režisierė yra dėmesinga simboliams, vaizdiniams, kuria spektaklį visai šeimai, kuris būtų įdomus tiek vaikams, tiek kartu su jais atėjusiems suaugusiems. Priešingai nei ankstesniuose spektakliuose, šiame perteikia lietuvių liaudies stebuklinių pasakų pasaulį.

Tai nėra įprasta pasakos interpretacija, čia žinomos pasakos siužetas susipina su baltiška kultūra, religiniais motyvais, Viduramžių stilistika. Taip pat ieškoma sąsajų su šiandiena.

„Stebuklinėse pasakose įvyksta nežemiški dalykai, veikia mistiški personažai, pasižymintys antgamtinėmis galiomis, vaizduojami burtai, kelionės į kitus pasaulius, žmonės virsta gyvūnais, dažnai pasitaiko skaičius „trys“ (šioje – trys duobutės, trys išbandymai). Yra daug pasakų apie gėrio ir blogio kovą, bet būtent šioje apie Elenytę ir Joniuką – gausu simbolių, jos personažai ir įvykiai turi ne vieną prasmę, tai istorijai suteikia sakralumo. Scenoje ją galima papasakoti daugiasluoksniškai, parodyti daugiau, vystyti ne vieną prasminę liniją, kuri būtų aktuali ir vaikus atlydėjusiems tėvams“, – pasakojo režisierė.

Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pasaką perkėlė į pjesės formą, joje išlaikydama esminį pasakos siužetą: našlaičiai Elenytė ir Joniukas klajodami be namų pakliūva į Karaliaus rūmus, ten apsigyvena, tačiau Elenytės vietą nori užimti Ragana.

S. Grašytės nuotr.

Pasakoje vaizduojamas vaikų virsmas į gyvūnus: Joniuko – į aviniuką, jam išgėrus vandens iš avies pėdos, Elenytės – į žuvį, kuria ją paverčia Ragana. Tačiau dramaturgė pjesėje siekė labiau išryškinti gėrio ir blogio kovą, taip atsirado visiškai naujas personažas – Žolė – gėriui atstovaujanti jėga, kuri gelbsti vaikams ir stoja į akistatą su Ragana.

Spektaklyje siekiama atsisakyti pamokomojo tono, paliekant laisvės žiūrovų interpretacijai. Režisierė norėjo akcentuoti, kad su išbandymais susidūręs žmogus pats renkasi, į kurią pusę stoti – gėrio ar blogio.

Atsirado visiškai naujas personažas – Žolė – gėriui atstovaujanti jėga, kuri gelbsti vaikams ir stoja į akistatą su Ragana.

„Ragana gundo, bet žmogus pasirenka pats. Šią mintį galime sutikti ne tik pasakose, bet ir religinėse knygose. Tyrinėjame, kodėl Ragana yra piktadarė, kokie pasirinkimai ją tokia paverčia. Blogis kyla iš žmogiškų savybių, ji jaučiasi vieniša ir pasirenka netinkamas priemones“, – sakė M. Mičiulytė.

Kūrybiniai išbandymai

Kiekvieną vaidmenį spektaklyje kuria po du aktorius: Elenytę vaidina Dominyka Budinavičiūtė ir Rūta Kumpikaitė, Joniuką – Arvydas Šaučiūnas ir Augustas Gudelis, Raganą – Laima Strazdauskienė ir Vigita Rudytė, Žolę – Audronė Grėbliauskienė ir Jolita Ross, Karalių – Saulius Bagaliūnas ir Mindaugas Černiauskas. Tai aktoriams leido savus personažus ir santykius tarp jų pamatyti naujais rakursais.

S. Grašytės nuotr.

„Spektaklis primena paveikslą, tad neretai atrodydavo, kad personažą kuriu fragmentiškai, o ne kaip kažką vientiso (galiausiai, repeticijų metu, pavyko rasti jungtį tarp fragmentų ir juos suvienyti). Vaidmenį kuriu su aktore Rūta Kumpikaite, tad jos dėka galėjau pamatyti Elenytę iš šono ir kitokiu kampu. Brolis Jonas taip pat dubliuojasi, tad repeticijų metu santykis tarp sesers ir brolio įgaudavo naujų ir kartais netikėtų spalvų. Manau, kad dar laukia nemažai atradimų, kurie tik sustiprins personažų ryšius“, – patirtimi dalijosi D. Budinavičiūtė.

„Nors vaikų personažai man nėra naujiena, šis buvo kitoks. Elenytė – tai pasiaukojimo, globos simbolis. Didžiausias iššūkis buvo surasti, kokias dar spalvas turi toks lyrinis personažas, nužengęs iš lietuvių liaudies pasakos. Turbūt daug kam atrodo, kad labai gerai žinome, kas ji ir kokia. Vis tik aktorius scenoje siekia pateisinti personažą, tad jam reikia vidinės dramaturgijos. Kartu su režisiere ir ieškojome, kokia gali būti ši mergaitė, su broliu stovinti ties užkerėta pėda ir pasirenkanti iš jos negerti“, – papildė R. Kumpikaitė.

Joniuką vaidinančiam A. Šaučiūnui šis vaidmuo leido labiau įsigilinti į klaidos sąvoką.

Procesas: naujojo spektaklio repeticijos akimirkos. / S. Grašytės nuotr.

„Man šis vaidmuo kalba apie klaidas, kurias visi darome dėl silpnumo, kartais nugalinčio net pačius stipriausius. Kiekvieno iš mūsų viduje vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Joniuko atveju, blogio įtakai pasiduodama dėl nerūpestingumo, gal net savanaudiškumo. Gyvenime dažnai tenka mokytis iš klaidų, jos neišvengiamos, bet tikiuosi, kad šis vaidmuo galės parodyti, kad paklausius kito, tau gero linkinčio žmogaus patarimo, kai kurių klaidų galima išvengti.“

Aktoriui A. Gudeliui Joniuko personažas leido sugrįžti į vaikystę. „Iš naujo atradau vaikystės žaismingumą, rūpesčius ir kaprizus. Joniukas leido prisiminti, kad pasaulyje nėra artimesnių žmonių nei šeima, ir suprasti, kad reikia dažniau klausytis, ką artimieji mums nori pasakyti.“

Erdviniai paveikslai

Spektaklyje KVLT trupės aktoriams daugiausia tenka vaidinti vadinamajame gyvame plane, kaip dramos teatre. Lėlės čia veikia taip pat, nors jų nėra gausu. Tai – pasakoje veikiantys gyvūnai. Bus galima išvysti apimtinių lėlių, tačiau dominuos plokštuminės. Premjeros kūrėjams norėjosi scenas sujungti tarsi vientiso paveikslo atskiras dalis, todėl plokštuminės lėlės jungiasi it vitražo dalelės.

„Spektaklyje daug vizualumo, fantazijos, magijos, burtų, norėjosi, kad pasaka būtų tikrai pasaka. Kartu norėjosi nutolti nuo pasakų personažų stereotipinių įvaizdžių. Ragana yra bloga, bet jos nevaizduojame kaip senutės su kumpa nosimi. Čia ją bus galima pamatyti kitokią – įdomią, patrauklią“, – pasakojo dailininkas Artūras Šimonis.

S. Grašytės nuotr.

Dar stipriau įsitraukti į pasakos stebuklinę atmosferą leis dainos, šokiai ir kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio kurta muzika, kurioje susipina lietuviško folkloro, Viduramžių ir šiuolaikinės muzikos elementai. Didžiausias iššūkis kompozitoriui buvo šiuos skirtingus elementus sujunti į vientisą muziką.

„Spektaklyje realybė susipina su mitais, tiesioginės nuorodos į konkretų laiką nėra, tad ir muzikoje vengiame atspindėti konkretų laikotarpį, nors ir galime pajusti Viduramžių muzikos dvasią, panašiai kaip epiniuose ar fantasy stiliaus filmuose. Tai nėra bažnytinė, labiau – Viduramžių rūmų muzika, kaip kad mes įsivaizduojame, kokia ji tuomet skambėjo. Vien tik su senoviniais ar folkloro instrumentais neišsiversi, norisi atrasti sąsajų ir su šiandiena, todėl naudojami ir tikrų instrumentų, ir elektroniniai garsai. Mėgstu, kai muzika, jeigu nekalbame apie solinius muzikinius projektus, kuria įtraukią atmosferą. Dar man labai patinka tai, kad spektaklyje nėra infantilumo blogąja prasme. Norėčiau, kad spektaklis būtų įdomus ir tėvams, kad jie galėtų pasikalbėti su vaikais apie tai, ką pamatė, ką suprato. Kad tėvai ne trauktų informaciją iš vaikų, bet ja apsikeistų kaip lygiaverčiai spektaklio žiūrovai“, – mintimis dalijosi M. Bialobžeskis.

S. Grašytės nuotr.

Kūrybinė komanda

Pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, vaizdo menininkas – Titas Jurjonas, choreografė – Aušra Krasauskaitė, aktoriai – Dominyka Budinavičiūtė, Rūta Kumpikaitė, Vigita Rudytė, Laima Strazdauskienė, Audronė Grėbliauskienė, Jolita Ross, Arvydas Šaučiūnas, Augustas Gudelis, Mindaugas Černiauskas, Saulius Bagaliūnas.

Premjera – gegužės 4, 5 d. 12 val. KVLT Didžiojoje salėje.