Septyniolika (kontr)argumentų apie tapybos galimybes

"Menininkai murkdosi tame pačiame dažų dumble, tačiau kiekvienas jų tą dumblą supranta skirtingai. Per tokį murkdymąsi jie atlieka veiksmą (tapo), o kartu – ir individualų tapsmą (tampa)", – sakoma jaunųjų tapytojų parodos "Kontr-argumentas", vykstančios "Meno parko" galerijoje, anotacijoje.

"Tapyba yra tokia kalba, kuria galima manipuliuoti – metaforizuoti prasmes: kalbėti ženklais, simboliais ir pan.(...)", – apibūdina vienas iš parodos kuratorių Kazimieras Brazdžiūnas. Vadinasi, naujam pasauliui at(si)rasti ypatingų išorinių sąlygų nereikia. Tačiau vidinėje pasaulio sąrangoje turi įvykti lūžių, nuosmukių, audrų, kad iš to, kas lieka po – būtų suformuotas (naujojo pasaulio) pagrindas.

Apie pasaulius bei jo formas ir kalbame su "Kontr-argumento" kuratoriais tapytojais Vita Opolskyte (V.O.) ir K.Brazdžiūnu (K.B.).

– Ar tapybą, ne tik kaip saviraiškos, tačiau ir kaip komunikavimo priemonę, patys atradote jau seniai?

K.B.: Gimiau tapytojų šeimoje, nuo mažų dienų teko rankoje laikyti teptuką ir taškytis dažais, lankyti parodas. Brandesnė tapybos kalba prasidėjo tik studijuojant akademijoje (Vilniaus dailės akademija – aut. past.).

V.O.: Kiekvienas ieškome būdo, kaip save išreikšti. Kadangi nuo mažens nebuvau supama meniškos aplinkos, sau tinkamą išraiškos būdą teko atrasti pačiai. Paieškų buvo nemažai, tačiau ilgainiui pasirinkau dažus. Natūraliai tai ir tapo tam tikra komunikavimo priemone, kuria galėjau kalbėti rūpimais klausimais.

– Apie ką kalbate?

K.B.: Dažniausiai kalbu apie tai, kas man svarbu. Įvardyti konkrečias temas nematau reikalo. Juk kalbėtis iš tiesų galima apie viską.

V.O.: Kalbu apie save. Pirmasis pokalbio žodis prasideda nuo manęs – kas man rūpi, tas ir įkvepia, o ilgainiui pašnekesys išsivysto platesnėmis, visus paliečiančiomis temomis.

– Ką (nu)tylite?

K.B.: Nutyliu lygiai tiek pat, kiek ir pasakau. Tapyba yra tokia kalba, kuria galima manipuliuoti – metaforizuoti prasmes: kalbėti ženklais, simboliais ir pan., tačiau niekada nepasakyti to, ką iš tikrųjų galvoji. Tai lyg dienoraštis. Apsimeti, kad lauki, kol kažkas ateis ir iššifruos.

V.O.: O man ima atrodyti, kad tapyba – kažkokios slėpynės, nes žodžius, kuriuos sakau, bandau visais būdais paslėpti, užkamšyti... Tarsi vedžioju žiūrovą už nosies, ironiškai nutylėdama tai, ką noriu pasakyti.

– Kur link krypsta diskusija parodoje "Kontr-argumentas", išsivysčiusi tarp jaunųjų kūrėjų?

K.B.: Pagrindinė diskusijos tema yra tapyba.

V.O.: Kaip ir sako Kazimieras, parodoje kalbamės apie pačią tapybą. Diskusijos idėja buvo suburti skirtingus autorius ir jų kūrinius, ir per kiekvieno jų panašumus ar skirtybes atrasti visus siejanti bendrą vardiklį – tapybą.

K.B.: Šios diskusijos kryptis yra tokia pat neaiški ir dinamiška, kaip ir teptuko mostais atliekami potėpiai. Manau, kad visi eina į kompromisą ir teigia, kad tapybos, tokios kaip medijos ir kalbos reikia. Nesutariama galbūt tik dėl pačios išraiškos. Bet tai jau kita tema.

V.O.: Siekiame, kad tai nebūtų vienadienis reiškinys, tikimės šį užmegztą pokalbį tęsti toliau, kitose parodų salėse, tarp kitų kūrinių, galbūt netgi autorių.

– Ekspozicijoje pristatoma septyniolika taptojų. Gana daug kalbančiųjų. Kaip juos visus išgirsti?

V.O.: Manau, visus juos išgirsti nėra labai sudėtinga, svarbu neturėti išankstinės nuomonės ir leistis būti vedžiojamam ekspozicijos, kuria buvo siekiama sukurti pokalbio, vykstančio tarp autorių, iliuziją.

K.B.: Kiekvieno kūrėjo problemos, temos, naratyvai ir motyvai daugiau ar mažiau yra panašūs. Norint išmokti skaityti paveikslą, reikia tiesiog įdėmiai žiūrėti ir pradėti klausytis spalvų santykio, kompozicijos, bandyti ieškoti universalių ženklų ar simbolių. Taip pat svarbu ir pasirinktas kūrinio atlikimo būdas – vieni rėkia, kiti tyli.

– Žiūrovas šioje diskusijoje apie tapybą yra stebėtojas, klausytojas ar dalyvis?

K.B.: Žiūrovo aš nepažįstu – jis namie galbūt labai daug šnekasi su siena. O jeigu rimtai – žiūrovas šioje parodoje yra liudininkas.

V.O.: Manau, kad tai kiekvieno pasirinkimas. Tačiau asmeniškai norėčiau, kad šioje mūsų pradėtoje diskusijoje jis atliktų visus šiuos tris vaidmenis.

– Kokiais kriterijais remiantis buvo atrinkti parodoje dalyvaujantys menininkai?

K.B.: Kadangi kuruojame parodą pirmą kartą, kriterijų skalės nebuvo. Aš norėjau, kad dalyvių būtų lygus skaičius: mergų ir bernų vienodai, gražių ir šlykščių paveikslų – taip pat. Galiausiai pastebėjau, kad kiekvienas tapytojas turi savitą šnekėjimo būdą. Dėl to parodoje yra svarbus ir tapybinis kontrastas: šilta – šalta.

V.O.: Pradžioje dalyvių sąrašas buvo įvairesnis, platesnis. Dėliojome ekspoziciją pagal tai, su kuo norėtume daryti parodą. Ilgainiui viskas pradėjo atrodyti rimčiau: įvertinome ekspozicijos plotą, taip pat keliaudami iš vienos tapytojo studijos į kitą, susipažinome su kiekvieno darbais ir pažiūromis. Tapo aišku, kad be atrankos neapsieisime.

K.B.: Atmetėme tuos, kurie šiam etapui, mūsų nuomone, dar nepasirengę. Norėdami svarių (kontr)argumentų, kvietėme menininkus, turinčius jau kiek išvystytą, artikuliuotą kalbą apie tai, ką ir kodėl jie daro irsusiformavusį tapybinį stilių ar manierą.

Vardai ir darbai

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Kazimieras Brazdžiūnas, Vita Opolskytė, Algimantas Černiauskas, Auksė Miliukaitė, Eglė Knyzė, Eglė Norkutė, Kristijonas Žungaila, Rosanda Sorakaitė, Tadas Tručiliauskas, Gabrielė Šermukšnytė, Povilas Ramanauskas, Rūta Vadlugaitė, Petras Lincevičius, Mantas Daujotas, Monika Plentauskaitė, Raminta Blaževičiūtė, Rokas Jakubauskas.

Parodos kuratoriai: Vita Opolskytė, Kazimieras Brazdžiūnas.

Kas? Tapybos paroda "Kontr-argumentas".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki vasario 9 d.