S. Batura: išskirtiniai kadrai prasideda nuo idėjos

Fotografė Svetlana Batura daugiausia žinoma dėl savo šokio fotografijos ir įgyvendinamų socialinių iniciatyvų. Vis dėlto praėjusiais metais ji priėmė dar vieną iššūkį – tapo Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos fotografijos mokytoja.

Mokslo metų pabaigą gimnazijoje pažymėjo nuotaikingas projektas – S.Baturos mokinių sukurti gimnazijos mokytojų psichologiniai portretai. "Norėjosi, kad mokiniai išmoktų pajusti fotografiją. Šis išskirtinis projektas ne tik įrodė, kad gimnazijoje apstu talentingų jaunuolių, bet ir tapo puikiu nuotykiu visai mokyklos bendruomenei", – sako ji.

Pokalbis su S.Batura – apie naująjį mokytojos vaidmenį, planus perkelti daug gerų emocijų suteikusį projektą į kitas Lietuvos mokyklas, šokio anatomiją ir išskirtinių kadrų kūrimo proceso ypatumus.

– Kuriate įvairaus žanro fotografijas, didelę jūsų kūrybos dalį sudaro šokio ir teatro fotografavimas. Vis dėlto scenos meno fotografija reikalauja specifinių žinių, taip pat pajautos ir intuicijos – neužtenka vien technikos išmanymo. Kas sunkiausia fotografuojant repeticijų ar pasirodymų metu?

– Fotografija, kaip kompleksinis žanras, reikalauja išsilavinimo ir žinių skirtingose sferose. Jeigu aš pati nebūčiau šokusi ir susipažinusi su šokiu iš arčiau, galbūt ir nebūčiau galėjusi fotografuoti šio meno. Šokėjo kūno kalba ir žinutė, kurią transliuoja šokis, yra labai specifiniai – vieni tai supranta vienaip, kiti – kitaip. Taip pat yra fotografuojant šokį: labai svarbus ir šokėjo judesių pajautimas, suvokimas, koks judesys bus toliau. Nesigailiu, kad vaikystėje ir paauglystėje išbandžiau be galo daug įvairiausių meno šakų ir užsiėmimų. Lankiau ne tik dailės mokyklą, bet ir choreografijos bei muzikos mokyklas. Manau, kad viskas, ką ten išmokau, sudarė mano, kaip fotografės, pagrindą.

Besidžiaugiant projekto sėkme, planuoju jį tęsti įtraukiant visos Lietuvos mokyklas. Norėčiau, kad jame atsirastų ir kaimo mokyklėlė, ir didelės didžiųjų miestų gimnazijos.

Iš tikrųjų visuose fotografijos žanruose – skirtinga specifika, kurios pajautimui atsirasti gali padėti įvairių sričių menai – literatūra, dailė, muzika. Būtent todėl mokydama vaikus ir suaugusiuosius fotografijos jiems kartoju, kad privalu turėti tam tikrų pagrindų ir savitą pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, tapybos pagrindai fotografuojant gali padėti pajausti spalvas, šviesą, suvokti, kaip reikėtų dėlioti kompozicijas.

Teatrą fotografuoju mažai, labiau mėgstu šokį, ypač repeticijų metu fotografuojant iš nestandartinių kampų. Dažnai fotografuoju iš užkulisių, nes man nepatinka fiksuoti momentai, į kuriuos negaliu įnešti savo indėlio. Žinote, kaip būna, kai pirmoje eilėje susodina būrį fotografų ir jie visi fotografuoja iš vieno taško – tada paties fotografo įtakos ir savito žvilgsnio nuotraukoje yra labai nedaug. Kai gali judėti, ieškoti tinkamų kampų, koreguoti pačią kompoziciją ir jos eigą, tada atsiranda išskirtiniai kadrai.

Pavyzdžiui, kai fotografavau šokio teatro "Aura" spektaklio reklaminę nuotrauką, fotosesija vyko jų studijoje. Mes ją patobulinome – vienoje vietoje užtraukėme užuolaidas, kitoje atitraukėme ir su choreografe sukomponavome būtent tuos judesius, kurie galėtų atskleisti spektaklio esmę. Štai čia ir yra fotografo įnašas.

– Prieš keletą metų vykdėte projektą "Movement", kuriame nagrinėjote dviejų skirtingų šokių judesių specifiką. Kas jums, turinčiai artimą ryšį su šokiu, projekte pasirodė labiausiai įdomu?

– Šį projektą kūrėme su dviem šokėjomis – klasikinio baleto meistre Beata Molyte ir šiuolaikinio šokio šokėja Mei Chen. Kartu su jomis bandėme nagrinėti šokio struktūrą. Fotosesija vyko mano studijoje, jos metu atrinkome tam tikrus judesius ir bandėme juos fiksuoti žingsnelis po žingsnelį, kad galėtume sukurti knygutę, kurią greitai verčiant būtų galima išvysti visą judesio anatomiją. Merginos šoko, o aš tai fiksavau fotografuodama daug kartų per sekundę.

Paroda, kuri vyko Vilniuje ir Kaune, susidėjo iš kelių etapų. Pirmiausia vyko Mei Chen performansas, o vėliau lankytojai galėjo apžiūrėti fotografijas. Jos buvo didelio formato, kad būtų galima prieiti prie kiekvieno judesio ir jį išnagrinėti – kaip šokėja ruošiasi tam tikram šuoliui, pasisukti ar pakelti koją – kurie raumenys įsitempia. Buvo galima nagrinėti grakštų klasikinį šokį ir šiek tiek kitokį šiuolaikinį, lyginti jų skirtumus tarpusavyje.

Pastebėjome, kad grakštumo etalonu tapęs klasikinis baletas, išskleidžiant jį į skirtingus judesius, nėra toks gražus. Pavyzdžiui, tam, kad pakiltų į orą, šokėja turi įtempti visus raumenis, tuo metu pasikeičia netgi jos veido išraiška, kuri tikrai neatrodo fotogeniškai. Visas pasiruošimo momentas būna tikrai negrakštus, tačiau galutinis rezultatas atsiskleidžia ypač plastiškai. Šiuolaikinis šokis jau visai kitoks – galbūt netgi kiek harmoningesnis.

– Karmėlavos Balio Buračo gimnazijoje dirbate fotografijos mokytoja. Papasakokite apie pirmąsias mokytojavimo patirtis. Kaip sekasi pažindinti mokinius su fotografijų kūrimo technikomis?

– Šis darbo pasiūlymas man buvo be galo netikėtas. Įsivaizduokite, jums paskambina gimnazijos direktorė ir pasako, kad norėtų, kad jūs būtumėte mokytoju, kai niekada tokios minties net neturėjote. Vis dėlto mėgstu iššūkius, tad pasiūlymą priėmiau kaip paskatinimą ir galimybę save išbandyti naujoje sferoje.

Be abejo, pirmieji mėnesiai buvo gana sudėtingi. Prieš pradėdama darbą nusprendžiau, kad mokysiu vaikus ne pagal vadovėlius ar standartines taisykles. Norėjau juos išmokyti jausti fotografiją. Puikiai prisimenu pirmąją pamoką. Maniau, kad mokysiu tik vyresniųjų klasių moksleivius, tačiau manęs paprašė vesti pamokas ir ketvirtokams, nes jie išreiškė labai didelį norą mokytis fotografijos. Tai buvo dar vienas netikėtumas. Įžengiu į klasę, ten sėdi 30 pradinukų, o aš galvoju, ką jiems dabar pasakyti. Tačiau pamoka praėjo nuostabiai – tiesiog keliavome fotografija, pradėjome nagrinėti skirtingus žanrus, įsivaizduoti ir piešti nuotraukas tiesiog mintyse.

Pirmąją pamoką mokiniams nerodžiau jokių fotografijų, norėjau, kad jie įsivaizduotų visa tai savo galvose. Vaizduotėje kūrėme skirtingos nuotaikos nuotraukas, kalbėjome, kaip atrodytų pozityvi ir negatyvi fotografija, užfiksuota toje pačioje vietoje, su tais pačiais veikėjais. Pradinukai dar nėra suvaržyti jokių baimių ar standartų, jie gana drąsiai reiškia savo mintis, tad buvo be galo įdomu kartu su jais modeliuoti įvairias situacijas. Įsivaizdavome, kad mes – karo fotografai, diskutavome, ką mes turėtume turėti, kur nuvažiuoti ir ką fotografuoti, kad nuotrauka būtų atspausdinta žurnale. Po to vaikai tapo gamtos fotografais ir vyko į Šiaurės ašigalį fotografuoti baltosios meškos. Taigi mes tiesiog per skirtingas prizmes aptarėme fotografiją.

– Mokslo metų gale su savo mokiniais pristatėte projektą, kurio metu kūrėte psichologinius gimnazijos mokytojų portretus. Projektas įdomus dėl pasikeitusio mokytojų ir mokinių santykio – fotosesijos metu simbolinį autoritetą įgijo fotografuojantys mokiniai, tačiau kartu buvo užmegztas artimesnis ryšys, kurio pamokoje nepajusi. Ar sunku buvo prikalbinti mokytojus ryžtis tokiai avantiūrai?

– Mokslo metus nusprendėme užbaigti kokiu nors bendru projektu. Kadangi aš jau ateidama į gimnaziją turėjau idėją sukurti kiekvieno mokytojo portretą, savo mintimis pasidalijau su mokiniais. Kaip tiksliai atrodys projektas, nusprendėme vykstant darbui. Iš pradžių fotografavome minimalistinio stiliaus portretus, tačiau vėliau sumanėme įtraukti ir klasės lentą, paprašydami mokytojų užrašyti savo sparnuotąją frazę. Tokia idėja kilo supratus, kad kai kurių mokytojų vartojami posakiai gimnazijoje jau tapo legendomis.

Mokytojai mokė skirtingas kartas, tad kai kurias dažnai jų vartojamas frazes prisimena ir mokinių tėvai, kurie baigė tą pačią mokyklą. Pedagogai, kurie neturėjo savo sparnuotosios frazės, ant lentos surašė savo palinkėjimus. Fotosesijos metu tikrai užsimezgė be galo šiltas ir atviras bendravimas tarp mokinių ir mokytojų. Vis dėlto kai kurie mokytojai man paskui prasitarė, kad keliai drebėjo – ne visiems buvo malonu atsidurti prieš objektyvą ir dar būti fotografuojamiems savo mokinių.

Kalbinant mokytojus dalyvauti daug vargti nereikėjo. Aišku, galėjome tiesiog pakabinti skelbimą koridoriuje, tačiau norėjosi asmeniškesnio kontakto. Todėl pasirinkome vieną mokytoją, kuri mėgsta fotografuotis, sukūrėme nuostabų jos portretą ir išsiuntėme visiems kitiems pedagogams su pasiūlymu ir jiems nusifotografuoti – tai juos papirko. Fotosesijos metu ypač svarbu buvo atskleisti mokytojų asmenybes – vaikai juos kalbino, liepė keisti pozas, visa fotosesija vyko bendravimo būdu. Tikrai nebuvo taip, kad statiškai atsisėdęs ar atsistojęs mokytojas mums pozuotų. Pavyzdžiui, paprašėme fizinio lavinimo mokytojo, kad jis atsineštų su savimi naujausią kamuolį ir juo pažaistų. Fotosesijos metu vienas mokinys pradėjo jį sukti ant savo piršto, tada metė mokytojui – taip modeliuojant situacijas pavyko padaryti nuostabių fotografijų.

– Vis dėlto prieš fotosesiją mokytojai tiksliai nežinojo, kas jų laukia?

– Taip, norėjome, kad fotografijose būtų daugiau spontaniškumo ir realių emocijų. Atėjusiam į fotosesiją mokytojui papasakodavome projekto esmę – štai lenta ir kreida, jūs sėdėsite čia, o ant lentos užrašysite savo sparnuotąją frazę. Viską paaiškinus dalis mokytojų sunerimdavo, ypač tie, kurie neturi aiškios savo frazės. Tokių pedagogų prašėme parašyti mokiniams po palinkėjimą, kuris galėtų jaunuolius lydėti per gyvenimą. Džiaugdamasi projekto sėkme, planuoju jį tęsti įtraukiant visos Lietuvos mokyklas. Norėčiau, kad jame atsirastų ir kaimo mokyklėlė, ir didelės didžiųjų miestų gimnazijos. Kaip  vyks atranka, dar negaliu pasakyti, bet tęsiu projektą su skirtingais mokiniais ir mes užfiksuosime dar labai daug sparnuotųjų frazių ir nuostabių mokytojų.

– Jūsų su kolegomis – vienoks santykis, o mokinių su mokytojais – kitoks. Kaip sekėsi tarpininkauti, sujungiant dvi skirtingas stovyklas?

– Negaliu savęs priskirti prie mokytojų, vis dėlto tai yra pirmieji mano metai ir aš labiau jaučiuosi tarsi tarpinė grandis. Vis dėlto tai, kad esu tarpininkė, kiek palengvino projekto įgyvendinimą, padėjo lengviau bendrauti ir suprasti vieniems kitą. Įdomu ir tai, kad įgyvendinus projektą užsimezgė glaudesnė mokytojų ir mokinių draugystė. Mokiniai pasakojo, kad po fotosesijos, net ir sutikę mokytojus, kurie jiems nieko nedėsto, maloniai pasišneka koridoriuose, jaučiasi tarsi būtų išnykusios tam tikros sienos, skyrusios juos su mokytojais. Labai tuo džiaugiuosi, kadangi, prisimindama save, kai buvau mokinė, galiu tvirtai teigti, kad tokio santykio su pedagogais aš neturėjau. Po parodos atidarymo patys fotografai mokykloje taip pat tapo savotiškomis žvaigždėmis. Manau, kad šį daug džiaugsmo sukėlusį nuotykį tiek jie, tiek mokytojai prisimins visą gyvenimą.

Norint užfiksuoti išskirtinius kadrus, pirmiausia reikia sugalvoti idėją, sukurti tam tikrus akcentus ar atributus.

– Kokio žanro fotografijas jums labiausiai patinka kurti?

– Būtų sudėtinga išskirti vieną žanrą. Džiaugiuosi, kad nesu vieno žanro fotografė. Jeigu dirbčiau tik vienoje srityje, tikriausiai laikui bėgant tai taptų kančia. Man patinka fotografuoti šokį, kurti socialinius projektus, fotografuoju ir natiurmortus bei rengiu kūrybines fotosesijas neįprastoje aplinkoje.

Labai malonus ir pats pasiruošimo momentas, kuris yra ne ką mažiau svarbus už patį fotografavimą ir nuotraukų redagavimą. Juk, norint užfiksuoti išskirtinius kadrus, pirmiausia reikia sugalvoti idėją, sukurti tam tikrus akcentus ar atributus. Pati siuvu sukneles fotosesijoms, klijuoju jas karštais klijais, buitinių prekių parduotuvėse ieškau neįprastų elementų, kuriuos įtraukiu į procesą. Tad be kūrybinės pusės fotografija man nebūtų tokia miela ir svarbi.

– Kuriate ir vestuvių fotografijas. Neretai į šį žanrą žiūrima šiek tiek atsainiai, neva susitarsime su kaimynu, kuris turi profesionalesnį fotoaparatą, ir jis nufotografuos. Dažna situacija, kai jaunavedžiai kviečiasi profesionalą neperžiūrėję jo darbų internete, neįsigilinę į jo stilių ir tikisi visai ko kito. Su kokiais iššūkiais jūs susiduriate fotografuodama vestuves?

– Džiugu, kad su tokiomis situacijomis susidurti neteko. Su savo klientais dažniausiai jau per pirmą susitikimą tampame artimi, randame bendrą kalbą ir kartu ruošiamės fotosesijai, pradedant suknelės stiliumi, baigiant eiga ir detalių parinkimu. Mane pasirinkę žmonės dažniausiai manimi pasitiki net tada, kai fotosesijos metu tenka lįsti į tvenkinį, į kurį kitu atveju kojos nekeltų. Ryžęsi surizikuoti dėl gero kadro, jie vėliau būna labai laimingi, kad patikėjo darbą profesionalui. Su atsainiu požiūriu į vestuvių fotografą, be abejo, nesutikčiau, tačiau yra žmonių, kuriems meniška fotografija tiesiog nereikalinga. Reikia pripažinti, kad yra skirtingų žmonių ir fotografų, todėl svarbu, kad jie vienas kitą atrastų ir nepasiklystų ieškodami. Būtų nesmagu, jeigu mane užsisakytų žmogus, kuriam fotografija nėra tokia svarbi, toks, kuris nesupranta fotografijos žinutės. Tad nemanau, kad jaunavedžiai, kuriems reikalinga kokybiška fotografija, turinti šarmo, pasirinktų tiesiog fotoaparatą turintį kaimyną.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių