S. Drodvilaitė: leidau dukrai išpildyti mudviejų vaikystės svajonę

Kažkodėl žiūrint bet kurį Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį, kuriame pasirodo ir baleto trupės šokėjai, į akis visada pirmiausia krenta ji – charizmatiškos išvaizdos balerina. Aukštesnė ir laibesnė už kitas ji dar turi kažką, kas iš pirmo žvilgsnio prikausto žiūrovų dėmesį ir kviečia sekti ne tik pagrindinių herojų meilės istoriją, bet ir jos pačios…

– Tai kokia toji Sandros Drodvilaitės gyvenimo istorija, atvedusi ją iki tokios gražios, o šiais laikais mažų mergaičių tiesiog dievinamos – baleto šokėjos – pasakos?

– Kaip tik šį rudenį švęsiu 20 metų jubiliejų – tiek metų esu baleto artistė. O balerina užsimaniau tapti po vieno pamatyto spektaklio, kur šoko labai graži princesė. Betgi princesių mokyklos nėra! Tad būdama devynerių pradėjau lankyti Irenos Ribačiauskaitės baleto studiją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o vėliau ėmiau puoselėti svajonę važiuoti į Vilnių, į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Deja, dešimtmetės mergaitės išleisti iš namų tėvai nesiryžo. Likau Kaune. Kai baigiau studijos užsiėmimus, mane priėmė dirbti į Kauno muzikinio teatro baleto trupę. Taigi aš savo profesionalios šokėjos karjerą teatre pradėjau labai jauna – būdama vos šešiolikos metų.

– Žinau, kad ir jūsų vyresnėlė dukra Samanta eina mamos pėdomis. Vis dėlto pasielgėte kitaip nei jūsų tėvai – išleidote merginą mokytis į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą?

Būna, taip surakina nugarą, kad net baisiausiame košmare nesusapnuosi, jog su tokiu veriančiu skausmu dar galėtum lipti į sceną... O reikia – ir lipi. Ne tik lipi – šoki, skraidai.

– Kai mano vyresnioji dukra pareiškė, kad tikrai nori būti balerina – kaip mamytė, mačiau, kad tai ne lengvas vaikiškas kaprizas, o tikrai aistringa svajonė. Turėdama neišsipildžiusią savąją, be ilgų dvejonių leidau jos norams skleistis ir važiuoti mokytis į Vilnių. Šiuo metu Samanta mokosi devintoje klasėje. Ir nors iki mokslų baigimo dar liko keleri metai, matau joje talentingą šokėją ir sakau tai ne kaip mama, bet kaip šios srities profesionalė. Antraip, kodėl tada į baleto mokyklą penktoje klasėje įstoja apie 20 mergaičių, bet laikui bėgant iš jų beveik nieko nelieka? Vienos neatlaiko krūvių, kitos patiria traumų, trečios persigalvoja, o ketvirtos pasiilgsta patogesnio gyvenimo – savo namuose, su tėvais, draugais… Ir tik pačios stipriausios išlieka iki galo. Todėl kasmet diplomuotomis balerinomis tampa gal keturios penkios mergaitės.

– Kaip prasideda jūsų, kaip balerinos, diena? Specialūs mankštos pratimai, prasitampymai, dietiniai pusryčiai ar dar kažkas?

– Balerina, žinoma, nepaprasta profesija. Todėl mūsų darbas susijęs ne tik su kūryba, bet ir su sudėtinga fizine veikla. Tam, kad galėtum atlikti visas tas sudėtingas šokio figūras, tavo fizinis pasiruošimas privalo būti taisyklingas. Ką tai reiškia? Visų pirma – kasdienės repeticijos ir specialūs tempimo bei apšilimo pratimai. Kalbu ne tik apie dienas prieš spektaklius, bet ir apie kiekvieną mielą dieną. O dėl maisto... Žinau, kad daugelis tiki mitu, jog balerinos nevalgo nieko arba valgo itin mažai, kad išliktų lengvos ir kad partneriai scenoje galėtų jas pakelti. Bet tai ne visai tiesa… Aš valgau, žinoma, ne bet ką (manau, kad ne tik balerinos turi galvoti apie tai, ką deda į burną), tačiau nesilaikau ypatingų dietų. Garsi balerina Maja Pliseckaja, paklausta, kaip išlaikyti gerą fizinę formą ir liekną figūrą, sakė: "Reikia daugiau judėti ir mažiau ėsti!" Pritariu visu 100 proc. Labiausiai mėgstu visokius žuvies, ypač lašišos, patiekalus, kuriuos pati ir gaminu.

– Dažnai girdime, kad tarp balerinų, kaip ir tarp modelių, vyrauja arši konkurencinė kova. Ar kada nors esate ją patyrusi savo kailiu?

– Konkurencija visada yra, buvo ir, matyt, bus. Aš su tuo jau susigyvenau. Kita vertus, sklando ir labai daug legendų apie negarbingos konkurencijos atvejus. Ne visos jos tikros. Bent jau mūsų teatre (už tai turėčiau padėkoti šauniajam teatro vadovui Benjaminui Želviui) neteko su tuo susidurti. Deja, ne sykį teko guosti dukrą dėl nepelnytos bendraamžių kritikos. Ji labai panaši į mane – visur nori dalyvauti, viskas jai įdomu… O draugės špilkuojasi, kad, žinote, jei ne mama – TV projektuose, teatre jos nebūtų… Skaudu mergaitei. Mokau nekreipti dėmesio, nereaguoti per jautriai į kritiką, o ir toliau kantriai, kryptingai siekti savo tikslo, kaupti šokio patirties bagažą. Jis išties nemenkas: įvairūs televizijos šou projektai, fotokelionės ir fotosesijos, Nerijaus Juškos baleto mokyklos ir kitų teatrų spektakliai, poezijos knygų pristatymai ir kt.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie vaidmenys teatre jums buvo įsimintiniausi? Suprantu, kad iš esmės baleto trupė šoka masinėse scenose, bet ir tarp jų galima atrasti atgaivą sielai – didesnę, mažesnę…

– Per mano karjerą buvo daug vaidmenų ir tikrai ne vien masinėse scenose. Norėčiau išskirti Flior De Liz vaidmenį šokio spektaklyje "Noterdamo legenda" pagal V.Hugo romaną "Paryžiaus katedra", kurį statė Aleksandras Jankauskas, dabartinis mūsų teatro baleto trupės vadovas. Tai itin emocingas spektaklis, reikalaujantis iš artistų ne tik sudėtingos šokio technikos įvaldymo, bet ir jų užpildymo nesumeluotomis emocijomis. Repeticijų metu choreografas vis prašydavo atrasti save iš naujo. Jį šokdama stengiausi kaskart viską ir vėl išgyventi, tad namo grįždavau išsekusi, be energijos: juk visos emocijos būdavo tikros!

Su didele nostalgija prisimenu Franciskos vaidmenį Johanno Strausso balete "Žydrasis dunojus", kurį statė Eglė Špokaitė. Labai daug komplimentų esu gavusi už vaidmenį "Kitoje pelenės istorijoje", kur vaidinau madam Leontinos dukrą.

Operetėse, miuzikluose šokėjai negauna pagrindinių vaidmenų, bet ir ten būna stiprių solinių numerių, kaip, pavyzdžiui, Orfejumo tango operetėje "Grafaitė Marica" arba flamenko šokis miuzikle "Karmen". Ligi šiol su šypsena pamenu patį pirmąjį savo vaidmenį profesionalioje scenoje. Vaidinau beždžionėlę šokio spektaklyje "Daktaras Aiskauda", kurį tuomet statė mano pirmoji baleto mokytoja Irena Ribačiauskaitė.

– Ar pavojingas balerinų darbas? Ar per savo karjerą esate patyrusi kokių nors rimtesnių traumų?

– Be abejonės, šitas darbas fiziškai labai sudėtingas. Ne veltui baleto artistai po 18-os darbo metų gali išeiti į vadinamąją rentą, arba pensiją. Tai turbūt daug ką pasako ir apie mūsų krūvius bei darbo specifiką. Aš, ačiū Dievui, per savo karjerą išvengiau rimtų traumų, bet žinau ne vieną pavyzdį, kai jos sugadino šokėjams gyvenimą. Artėjant mano buvimo scenoje 20 metų jubiliejui, svarstau, ką daryti toliau. Nors rimtų traumų šokdama išvengiau, bet negaliu sakyti, kad esu kaip nauja (juokiasi). Nugara – mano Achilo kulnas – tad per ją dažnai pagalvoju: gal jau metas profesionalios balerinos karjerai tarti sudie? Būna, taip surakina nugarą, kad net baisiausiame košmare nesusapnuosi, jog su tokiu veriančiu skausmu dar galėtum lipti į sceną... O reikia – ir lipi. Ne tik lipi – šoki, skraidai. Ir, kas nuostabiausia, – skausmas toje įsijautimo į šokį euforijoje kažkur dingsta, išnyksta.

– Kad jau prakalbome apie rentą, sakykite, ar esate rami dėl ateities? Ar jau dėliojate mintyse planą, ką veiksite, iš ko gyvensite, kai nebešoksite teatre?

– O, taip. Turiu planą. Ir ne tik… Jau dirbu baleto mokytoja, mokau vaikus N.Juškos baleto mokykloje, taip pat esu pakviesta perimti vadovavimą mano pirmosios baleto mokytojos Irenos Ribačiauskaitės vadovaujamoje baleto mokykloje. Todėl į ateitį, kad ir kada pasitraukčiau iš profesionalios scenos, žiūriu viltingai ir ramiai. Esu tikra, kad net ir nedirbdama teatre išliksiu veikli, dalyvausiu įvairiuose projektuose, o galbūt atrasiu save dar kažkokiame naujame gyvenimo amplua.

Kita vertus, šita rentų sistema mūsų valstybėje nėra labai tobula. Tarkim, žmogus teatre buvo geras kūrėjas, bet nebūtinai jis bus geras pedagogas. Turiu ne vieną tokį pavyzdį, kai žmogus baigia profesionalią karjerą ir jam be galo sunku startuoti iš naujo, 20 gražiausių gyvenimo metų atidavus savo meilei – teatrui. O startuoti reikia, nes pragyventi iš rentos pinigų neįmanoma.

Galvodama apie savo tolesnį kaip baleto mokytojos kelią dar bešokdama teatre įgijau LKKA Sporto biomedicinos fakultete sveikatos ugdymo edukologės specialybę. Dabar matau, kad šio mokslo ant pečių tikrai nenešiosiu…

– Papasakokite apie savo darbą su mažosiomis balerinomis. Ar išties dabar labai populiarios baleto mokyklos? Nuo kokio amžiaus galima į jas patekti ir kada ima skleistis mažųjų majų pliseckajų talentai?

– Mano kuruojamos I.Ribačiauskaitės baleto studijoje dirbame ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Dažnai čia užsuka moterys, praeityje kažką lankiusios, bet galbūt neišpildžiusios savo vaikystės svajonių, kitos – nenorinčios plušti treniruoklių salėje… Juk mūsų treniruotės padeda pakelti raumenų tonusą, koreguoja laikyseną, sveikatina nugarą ir šiaip gerina bendrą savijautą, o ir nuotaiką, pasitikėjimą savimi. Pas mus ateina ir moterys, merginos, kurios niekada gyvenime nėra šokusios baleto, tačiau šią meno šaką renkasi kaip alternatyvą populiariems sveikatinimosi užsiėmimams – jogai, pilatesui, aerobikai. Tokiu būdu, skambant klasikinės muzikos garsams, jos tobulina ne tik savo kūno linijas, bet ir lavina laikyseną, grakštumą.

Svajonės: dalyvauti princesių fotosesijoje su mama - dukrų Vikos ir Samantos svajonė. E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

– Ar į baleto studiją priimate apkūnias mergaičiukes? Teko matyti nuostabių feisbuko vaizdelių, kaip legendinį "Gulbių ežerą" šoka mažytės storuliukės gulbės.

– O taip. Būna, ateina storuliukės, o išeina lieknos kaip gulbės. Pradėti lankyti baletą mergaitės gali labai anksti, nuo trejų metų. Bet, iš esmės, jei nori sukti profesionalios balerinos keliu, turi ateiti į mokyklą iki ankstyvos paauglystės. Galbūt ne visi mano mokiniai ateityje taps baleto artistais, bet užtai visi, nors trumpam užsukę, sužinos, kas yra Jo didenybė baletas. Ir gaus pelnytų dovanų – gražią, taisyklingą laikyseną (šiais iškrypusių stuburų laikais tai didelė retenybė), elegantišką eiseną. Pagaliau, prisilies prie klasikinio šokio, muzikos, kompozitorių ir ims visai kitaip vertinti klasiką. Taps profesionaliu žiūrovu, kuris, atėjęs į muzikinį teatrą, supras, kas vyksta scenoje, kur kas giliau. Esu įsitikinusi, kad talentas, kurį įžvelgiu savo mokinėse, yra tik maža dalelė jų sėkmės, o didžiąją pusę sudaro ilgas nematomas darbas ir noras siekti geriausio rezultato.

– Minėjote, kad dukrai Samantai jau liko visai nedaug mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Bet prisiminkime pačią pradžią, kai teko išleisti ją vieną į Vilnių… Kas buvo sunkiausia per tuos dukros ir mamos išsiskyrimus?

Harmonija, kūno, minčių ir dvasinių dalykų pusiausvyra, manau, ir yra tikroji moters grožio paslaptis.

– Jau būdama ketverių Samanta pareiškė, kad bus kaip mamytė – balerina. Mačiau jos tinkamus duomenis: lankstumą, muzikalumą, koordinaciją. Nesuprantu, kodėl išsyk ja nepatikėjau ir nuvedžiau į meninės gimnastikos užsiėmimus. Gal kad buvo labai hiperaktyvi? Pamenu, daro kokį pratimą ir rėkia per visą salę: "O aš vis tiek būsiu tokia kaip mama – balerina!" Trejus metus sportavo, o tada aš palūžau… Ir nuo šešerių nuvedžiau į baletą.

Tai buvo pats teisingiausias mudviejų bendras sprendimas. Sunkiausia, būdavo jausti, matyti, kaip Samanta palūžta, nori trenkti viską ir važiuoti atgal namo, pas mamą. Štai tada labai norėdavosi vaiką apgaubti ta motiniška meile, prisiglausti, paguosti… Tačiau turėjau būti tvirta: neleisti nei sau, nei jai pasiduoti akimirkos silpnumui, emocijoms. Nes visada žinojau, kad baletas – didžioji jos aistra.

Beje, kai tik grįžta į Kauną, Samanta žiūri visus spektaklius, kuriuose aš šoku. Kad ir po šimtą kartų ta patį… O kita dukrytė – Vika sėdi užkulisiuose, bendrauja su orkestro muzikantais arba eina pas teatro budėtoją ruošti pamokų. Pamažu ji irgi integruojasi į teatro bendruomenę… Dainuoja chore, masinėse scenose.

– Savo feisbuko paskyroje dažnai puikuojatės stulbinančiomis nuotraukomis. Mėgstate būti modeliu, dalyvauti įvairiuose šou projektuose?

– Tikiu, kad į mūsų gyvenimus ne veltui ateina įvairūs žmonės. Jie suteikia naujų potyrių, priverčia į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Taip vieną dieną nutiko ir man. Susipažinau su fotomenininke Egle Ščerbinskaite ir per vieną labai artimą savo draugę paprašiau jos fotosesijos. Pirmųjų mūsų bandymų tema 2014-aisiais buvo "Baletas mieste". Nuo to laiko tapome labai artimomis draugėmis, kartu surengėme ne vieną fotosesiją ir fotokelionę. Prisipažinsiu, tai, ką darau, man tampa savotiška meditacijos forma. Atrodo, kad palieku kūną ir virstu kažkuo kitu. Vaidinu realybę, o išties tampu dar realesnė, nei esu iš tiesų. Tai užburia, išlaisvina. Visos šios fotosesijos – svarbi mano gyvenimo dalis, be kurios savęs jau nebeįsivaizduoju.

Kai šventėme Lietuvos 100-metį, mes su menininke Milda Bordeaux savaip jį paminėjome. Demonstravau būtent tai progai Mildos sukurtą trispalvės vėliavos spalvas atkartojančią įspūdingą suknelę. Buvau pasirinkta kaip modelis, turintis dar ir aktorinės patirties. Teko ne tik išore, bet ir vidumi, t.y. savo emocija, užpildyti jos megztą kūrinį.

Pastabumas: kai kitąsyk važiuosite Kauno gatvėmis – būkite atidūs: gal balerina Sandra ir vėl šoka baletą mieste? Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate labai graži moteris. Kur slypi grožio paslaptis: dieta, kosmetika, miegas, joga, o gal meditacija?

– Kaip vienas mano teatro kolega mėgsta pašmaikštauti, gražios moterys yra Dievo buvimo įrodymas. Tai mane visuomet pralinksmina. Atvirai kalbant, aš nežinau, kaip būti ar tapti gražiai. Niekada apie tai negalvoju. Man atrodo, kad visos moterys yra gražios, tik ne visi vyrai moka tą grožį įvertinti. Bet, jei kalbėtume visiškai rimtai, pasakyčiau, kad mes, moterys, tiesiog privalome palaikyti gerą savo fizinę ir psichologinę formą. Harmonija, kūno, minčių ir dvasios dalykų pusiausvyra, manau, ir yra tikroji moters grožio paslaptis.

– Ką norėtumėte pasakyti toms, kurios dar tik svajoja įgyti šią retą ir labai specifinę baltosios gulbės profesiją?

– Svajonė – šventas dalykas, ir aš visada esu už tai, kad visos svajotojos pamėgintų ją įgyvendinti. Geriau pamėginti ir nusivilti, nei visą gyvenimą graužtis, kad nepamėginai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ciurle

Ciurle  portretas
Samanta yra išmesta iš baleto čiurlionio menu mokykloje su neigiamu ivertinimu ir perkelta i modernius šokius, tai apie kokias cia ateities zvaigzdes eina kalba? :)

Kaunietis

Kaunietis  portretas
Sunkiai suvokiama "ekspertų"pasisakymų gausa , kai straipsnis kriminalinės pakraipos , o kai apie grožį ,meną , žmones paskyrusius savo gražiausius metus menui , tai jau ir nelabai kam įdomu ... Formuojasi nauja Lietuvaičių kriminalinė kultūra ? Kur ritamės ?

Kopūstas.

Kopūstas.  portretas
Nekaži ką.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių