R. Kulvinskytė: laimė – tai raumuo

– Kada, kaip ir kodėl atsirado Semčiukai? Kiek supratau, čia yra ir knygos iliustratorės Simonos Slavinskaitės kaltės...

– Su Simona esame draugystėje dar nuo tų laikų, kai kartu dirbome agentūroje, prieš devynerius metus. Meilybiškai Simoną vadinome Semčiuku. Tokį vardą gavo ir jos Lunai pasiūtas padarėlis. Tų padarėlių netruko rastis tuntas. Dovanojome juos draugams, gimė pirmosios iliustracijos ir pasakos Lunai, sekamos prieš miegą.

– O kaip gimė pasakos apie Semčiukus? Koks buvo tų pasakojimų tikslas ir kelias nuo idėjos iki suguldymo į knygą?

– Semčiukai atgijo taip, kaip, tikriausiai, atgyja visos pasakos – prieš užmiegant. Tai, kad mūsų dukrai visada labiau patiko mano ir Povilo (R.Kulvinskytės vyro ir Lunos tėtės, režisieriaus P.Miškino-Eidukonio – aut. past.) jai ekspromtu kuriamos pasakos nei tos, kurios buvo knygose, matyt, yra didelis komplimentas. Po kurio laiko supratau, kad tai – ir ženklas. Nenukonkuruodavo mūsų pasakojimų jokia pasaulyje pripažinta literatūra. Juolab kad populiariausia šiuolaikinė lietuviška literatūra vaikams buvo prigrūsta lyčių stereotipų apie sukneles perkančias mamas ir dirbančius tėčius bei gąsdinimų apie tai, kad jei neklausysi tėvų, kažkas dings ar nukris. Vaikų psichika itin lanksti. Jie greitai pagauna ir priima tam tikras tiesas ir dėl to, mano manymu,  tėvams tenka didelė atsakomybė. Norėjosi pasakų su moralu, pasakų, kurios neštų žinią, neprimityviai paaiškintų svarbiausias gyvenimo tiesas, mokytų vertybių. Tokių knygynuose neradau. Nebent tai būtų Ezopo mitai. Visa kita – popsas. Nesakau, kad to nereikia, bet juk galima pramogą derinti su gyliu.

– Koks čia jūsų dukters Lunos vaidmuo? Gal ji – idėjų bendraautorė?

– Lunai priklauso Semčiukų vardų autorystė. Kaip ir svarbiausia Semkadoro – Semčiukų pasaulio – frazė „Bali patu“. Šie žodžiai reiškia viską: ačiū, prašom, labas, myliu, iki pasimatymo, sutinku, noriu, nenoriu. Priklauso nuo to, kaip ištarsi. Su ja išmoksti dar viena pamoką – kad mes žodžius pernelyg sureikšminame, bet pamirštame ne ką, o kaip sakome. Juk tai ir yra svarbiausia. Visas pasakas pirmiausia skaitė Povilas su Luna. Iš jų girdėdavau patarimus ir kritikos, Luna pasakydavo, kur jai kilo neaiškumų, kas labiausiai palietė širdį. Kai baigiau knygą, net sulaukiau priekaišto: „Kaip čia vakaras be dar vienos naujos pasakos?“

Komanda: „Semčiukai“ – knyga, prie kurios gimimo, galima sakyti, prisidėjo visa šeima – mama R.Kulvinskytė, dukra Luna ir tėtis P.Miškinis-Eidukonis. R. Kulvinskytės asmeninio archyvo nuotr.

– Knygoje – dvylika pasakų. Visos jos ko nors moko? Ko ir kodėl jums atrodė svarbu būtent apie tai rašyti?

– Ruošdamasi knygai ilgą laiką rašiausi pamokas, kurias teko mokytis kartu su Luna. Iššūkius, su kuriais susidūrėme, kai ji pradėjo lankyti darželį, o dabar – jau ir mokyklą. Jas visas išsiguldžiau į planą, kuris virto pasakomis. Tarkime, pirmoji pasaka „Pabasius“ moko to, kad bijome to, ko nepažįstame. Pasaka „Dėmė“ – to, kad mes patys nusprendžiame, kokią galią suteikiame vienam ar kitam įvykiui. „Knygų miškas“ – apie tai, kad duotas žodis yra vienas brangiausių dalykų, kurį turime. Ir kad kartais skaudiname to nenorėdami. „Obuolys – ne apelsinas“ primena, kad nesvarbu, kaip mus vadina kiti, nuo to kitokie netampame. Esame savo pačių istorijos autoriai.

– Taip nutiko, kad knyga „Semčiukai“ buvo išleista be vieno puslapio. Tai tik padarė knygą ypatingesnę?

– Taip. Legendinis aštuonioliktas puslapis, sustabdęs mano širdį, pasimetė maketuojant knygą. Tądien, kai suvokiau, kad trūksta puslapio, atsigręžiau į save ir paklausiau: nagi, Rimante, kaip dabar praktikoje pritaikysi savo pačios patarimus? Ir pavyko. Jei problemą pervardiji iššūkiu, ji įgauna visai kitą spalvą. Paverkėme abi su Simona, bet galiausiai su Povilu ir visa komanda radome išeitį – trūkstamą puslapį atspaudėme ant storesnio popieriaus ir jis tapo skirtuku. Klaida virto herojumi. Keliaujančiu puslapiu, knygą pavertusiu šimtąkart ypatingesne.

– Viena pasaka vadinasi „Nesėkmių šventimo diena“. Ar tikrai šeimoje turite tradiciją švęsti nesėkmes?

– Taip! Tai viena nuostabiausių pamokų, kurią pasiėmiau iš kompanijos SPANX įkūrėjos Saros Blakely kurso. Ji – viena didžiausios sėkmės lydimų moterų verslininkių pasaulyje. Šią praktiką pradėjome taikyti ir šeimoje. Iki tol su Luna kalbėdavome tik apie pozityvius dalykus, ir to padarinys buvo bepradedąs augti dukros perfekcionizmas. Ji pykdavo ant savęs net nubrėžusi kreivą liniją. Juk tėvai tai viską daro tobulai! Švęsdami nesėkmes, kartą per savaitę jas aptardami ir pamąstydami, ko iš to išmokome, gerokai suartėjome ir į naujus iššūkius neriame drąsiau. Apie tai ir yra vienas Semčiukų knygos skyrius.

Semčiukai man atrodė kaip kažkas, kas nužengė iš kitos planetos, o aš buvau tik informaciją perduodantis kanalas – rašymo proceso beveik nepamenu.

– Vaikai nemėgsta didaktinių pasakojimų. Ar pavyko tos didaktikos išvengti?

– Jos nejaučia net tėvai. Juokiuosi, kad slaptas knygos tikslas buvo tas, kad tėvai, skaitydami knygą vaikams, nevemtų. Joje daug paslėptų minčių kiekvienai amžiaus grupei, viskas pateikiama su sveika humoro doze. Iš gamtininko Mariaus Čepulio gavau gražų komplimentą dėl didelės dozės smagiai įpintų faktų apie gyvąjį pasaulį. Negaliu atsidžiaugti atsiliepimais apie knygą. Mamos rašo, kad Semčiukus dievina ne tik Walto Disney princesėmis gyvenanti dukra, bet ir paauglys sūnus. Matyt, gerai tą didaktiką užslėpiau.

– Kaip knygą ir mamos pasakojimus įvertino Luna? Juk sakoma, vaiko lūpomis kalba tiesa...

– Jai Semčiukai yra gyvi. Luna ne kartą sakė, kad manimi didžiuojasi. Knygą nešėsi ir į mokyklą. Juk kartu su Simona dirbo ir prie iliustracijų, ir su Povilu kūrė Semčiukų dainas. Kūrybos mūsų namie labai daug. Ji joje auga kasdien, gal todėl to pernelyg nesureikšmina. Tik kitomis akimis į mus su Povilu pasižiūri tuomet, kai iš draugų išgirsta: „Čia tavo tėvai taip padarė?“

– Ko gero, Semčiukų istorijos šia viena knyga nesibaigs. Kas dar jūsų herojų laukia?

– Nežinau. Man pačiai labai smalsu ir baisu. Parašiusi paskutinį skyrių, gulėjau ir verkiau. Atrodo, viską išsiskobiau ją rašydama. Tikrai daug savęs atidaviau. Bet tas gedulas buvo ir nerimas dėl herojų ateities. Iki Semčiukų nė nenutuokiau, kad galiu taip pamilti kažką, ką sukūriau iš nieko. Semčiukai baigiasi taip, kad aišku, jog jų kelionė tik prasideda. Labai už juos sergu. Noriu, kad jie augtų, atrastų, bet baiminuosi, kad toje kelionėje neprarastų savęs. Tiesa, pavasarį pasirodys dvi Semčiukų iliustracijų knygos „Semčiukai sako labas rytas“ ir „Semčiukai sako labas vakaras“. Jose susipina magiškas Semčiukų pasaulis ir sąmoningumą ugdantys, nuostabiai dienai nuteikiantys ryto ir vakaro ritualai visai šeimai.

Pradžia: kurti Semčiukų istorijas R.Kulvinskytę įkvėpė iliustratorės S.Slavinskaitės pasiūti keisti padarėliai. R. Kulvinskytės asmeninio archyvo nuotr.

– „Semčiukai“ – antroji jūsų knyga. Pirmoji buvo „Laiminga knyga“. Kodėl rašėte ją? Ar reikėjo save įtikinti pasiryžti rašyti ir, kaip sakoma, eiti su ja į viešumą? Nebuvo baisu? Gal esate atspari kritikai?

– Nesu atspari niekam. Ir ačiū Dievui – juk negalėčiau kurti! „Laiminga knyga“ – tai kognityvinių pratimų rinkinys. Ją rašiau ilgai. Dar ilgiau nesiryžau išleisti jos pasaulin. Maniau, kad jei jau kažką leisiu, tai iškart turiu gauti literatūros premiją. Ech, tas pirmūnės sindromas... Bet tuomet parodžiau tekstus Povilui ir jis į mane pažiūrėjo netikėdamas: „Ji tobula! Ko tu dar lauki?“ Viskas į vietas sugulė tuomet, kai prie proceso prisijungė Simona. Mano pasaulyje mažai žmonių, kurie mane suprastų iš pusės žodžio. O su Simona mes visada džiazuojame. Nusprendėme daryti knygą tokią, kokia džiugintų mus: nenuspėjamą, visokią, sproginėjančią kūrybiškumu. „Laimingoje knygoje“ mano tekstus lydi Simonos pieštos savistabos užduotys. Ji – tarsi žurnalas, kurį reikia pildyti, užduoti sau klausimus, kurių niekada sau neuždavei. Taip geriau save pažinti, pamilti, priimti ir gyti.

Švęsdami nesėkmes, kartą per savaitę jas aptardami ir pamąstydami, ko iš to išmokome, gerokai suartėjome ir į naujus iššūkius neriame drąsiau.

– Koks jausmas būti knygų autore? Kas nors pasikeitė gyvenime pasirodžius knygoms?

– Povilas mane kartais pavadina rašytoja, o aš vis raukausi. Sakau, kad gal turėčiau tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nare ar dar kažkuo, kad taip vadinčiausi. Gal ir keistai nuskambės, bet, tarkim, Semčiukai man atrodė kaip kažkas, kas nužengė iš kitos planetos, o aš buvau tik informaciją perduodantis kanalas – rašymo proceso beveik nepamenu. Buvau apimta visiško transo. Bet didžiausia dovana, kurią man davė knygos, yra žmonės. Jų emocijos, laiškai. Suvokimas, kokį stiprų ir didelį palaikančių žmonių ir skaitytojų būrį turiu. Tai neįkainojama.

– Savo laidoje „Laimės dieta“ savotiškai tyrinėjate laimę. Ar tai sunkus darbas? Kodėl ėmėtės būtent tokios laidos? Kas jums yra laimė? Gal žinote, kaip ją rasti dar neradusiems?

– Sako, kad laimė yra tuomet, kai neklausi savęs: „Ar aš laimingas?“ Man laimė yra mėgavimasis buvimu, ne turėjimu. Priklausymo jausmas, prasmės darbuose jausmas. Džiaugsmas dėl mažų dalykų. Dėkingumas. Ši LRT radijo laida ir tinklaraštis gimė grįžus iš Balio salos. Jos gyventojai gerokai perkrovė mano suvokimą apie tai, kad žodis „laimė“ turi atkeliauti su žodeliais „kai arba jei“. Laimė tiesiog yra. Visada. Tai nėra tas pats, kas džiugesys. Ji sunkiai egzistuotų be liūdesio. Ir ji gyvena kiekviename mūsų. Tik reikia rasti būdų ją pažadinti. Gal pirmiausia atsigręžiant į save. Paklausiant savęs: kaip tu šiandien jautiesi? Kaip galiu sau padėti? Ką padaryti, kad neigiamos situacijos nepasikartotų, o pozityvios – kartotųsi dažniau? Paklausiant: aš tai darau, nes noriu, ar dėl to, kad reikia? Reikia man ar kitam? Apie ką aš svajoju? Kodėl bijau? Ar ta baimė mano? Ar ji nusižiūrėta ir išmokta? Ar aš galiu būti 100 proc. tikras, kad mano nuogąstavimai ar praeities scenarijai pasitvirtins? Laimei daug įtakos turi sąmoningumas. Radikali atsakomybė už tai, kaip išnaudoji laiką, su kokiais žmonėmis jį leidi, kokią informaciją įsileidi vidun. Laimė – tai raumuo. Radijo laidoje daug apie tai kalbame. Iš visų pusių. Su pačiais įvairiausiais pašnekovais. Aš noriu, kad kiekvienas rastų savo raktą į šypseną. O jo ieškoti daug smagiau nei raktų pragaran.

– Pinigai, gauti už knygą „Semčiukai“, keliaus į Appy foundation labdaros ir paramos fondą. Papasakokite apie jį – kodėl, kam, ką pavyko ar planuojate nuveikti?

– Labdaros fondą įsteigėme, kai Lunai suėjo dveji. Tuo metu dar nežinojome, kokie turi būti fondo tikslai, bet žinojome, kad jis bus skirtas Lietuvos ateičiai ir tam, kad mūsų dukra pajustų laimę duoti ir padėti, nieko neprašant ir nesitikint mainais. Norėjome, kad tai būtų kitoks fondas. Norėjome ne prašyti ar rinkti, o kurti produktus, už kuriuos sumokėtos lėšos atitektų labdarai. Su „Laiminga knyga“ taip pat – žmogus įsigyja rinkinį, dvi vienodas knygas skirtingais viršeliais. Viena tau, kita – žmogui, su kuriuo nori dalytis laime. Tad vienu metu rūpiniesi savimi, džiugini artimą ir aukoji laimingesnei Lietuvai. Viskas, kuo mes prekiaujame APPY.lt, gaminta mūsų artimųjų: Lunos piešiniai, draugų kvapai, smilkalai, aksesuarai. Tai viena vieta, kurioje – mums brangių žmonių hobiai, laisvas laikas. Norime taip įsiprasminti ir savo duoklę, už surinktas lėšas kurti dirbtinio intelekto technologijas, žmonių elgsenos pokyčių priemones, padedančius stiprinti ne tik kūną, protą, bet ir emocinę sveikatą.