Raižiniuose įamžintos šventųjų gyvenimo istorijos

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje pristatoma lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir linoraižinių paroda, kurioje –  įspūdingi įvaizdinti pasakojimai apie šventuosius. Tarp eksponatų – ir muziejinė retenybė.

Žanro subtilumai

Raižiniai lietuvių liaudies vaizduojamoje dailėje užima reikšmingą vietą. Tai viena iš labiausiai paplitusių kūrybos sričių, kurios metu pasireiškė savita lietuvių tapybinė nuovoka ir gana platus siužeto traktavimas. Anot Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorės Dainos Kamarauskienės, lietuvių liaudies raižiniai atspindi vaizdu virstantį pasakojimą.

Nuo XVIII a. įvairius bažnyčiose esančius šventųjų paveikslus ir žymesnių Europos menininkų kūrinius raižinių kūrėjai pradėjo iliustruoti grafikos darbais, kuriais puošdavo ne tik savo namų, bet ir bažnyčių interjerus, kapų koplyčias ir skrynių dangčius. Temas medžio raižiniams diktuodavo ne tik to meto paveikslėliai su šventųjų gyvenimo epizodais, bet ir maldaknygėse esančios iliustracijos ir religiniai pasakojimai.

Kūrybinis procesas

Medžio raižinių gamyba – ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Jo metu naudojama nešakota ir minkšta topolio arba liepos lenta, dažniausiai taupymo sumetimais net abi jos pusės.

Raižiniui išpjaustyti lenta pirmiausia buvo gerai išlyginama, kad ant jos būtų galima lengvai nupiešti piešinį. Šiam tikslui ji būdavo padengiama plonu kreidos arba vaško sluoksniu. Didesnių formatų atvaizdai būdavo sudaryti iš keleto atskirai spaustų fragmentų, o kompozicijas tekdavo pjaustinėti peiliukais arba kalti kaltukais.

Lietuvių liaudies ir profesionalių autorių darbuose vyrauja primityvios figūros, tuščios vietos užpildomos augalų motyvais arba smulkiomis veiksmo scenomis.

Spausdinimas vykdavo taip pat primityviu rankiniu būdu: lenta būdavo užtepama dažais, o popierius prispaudžiamas voleliu. Popieriaus lakštuose atspaustą vaizdą žmonės kartais spalvindavo dažais.

Spalva lietuvių liaudies medžio raižiniuose buvo svarbus dekoratyvinis elementas. Spalvinimui raižytojai kurdavo specialius trafaretus – storesnio popieriaus lapus su išpjaustytomis skylėmis. Kiekvienai medžio raižinio spalvai pagamintas atskiras trafaretas būdavo uždėtas ant atspausto medžio raižinio, tada jau būdavo galima spalvinti.

Lietuvių liaudies ir profesionalių autorių darbuose vyrauja primityvios figūros, tuščios vietos užpildomos augalų motyvais arba smulkiomis veiksmo scenomis. Kartais gėlės ar veiksmo scenos komponuojamos raižinio pakraščiais ir plastiškai aprėmina pagrindinę figūrą, o tuščia erdvė užpildoma kryželiais ar žvaigždutėmis.

Raižiniuose vaizduojami šventieji neindividualizuojami, dėl to dažnai sunku yra atspėti, kokio amžiaus šventasis vaizduojamas.

Neeilinis eksponatas

XX a., kuriantis nepriklausomai valstybei, šalis sulaukė dėmesio ir užsienyje, tad įvairiose tarptautinėse parodose Paryžiuje, Stokholme, Niujorke lietuviškajam dailei atstovavo būtent tradicinis liaudies menas. menas. "Tuo metu Europoje vyraujant nepaprastam susižavėjimui egzotiškomis ir dar gerai nežinomomis tautomis, savo kukliais liaudies mano eksponatais nustebinome visą Europą", – sakė D.Kamarauskienė.

Minėtos parodos lankytojai gali išvysti vieną rečiausių Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus saugomų eksponatų – Stepo Kuneikos išraižytą liaudies raižinių klišę "Nukryžiuotasis".

Šis medžio lentoje išraižytas kūrinys eksponuotas 1925 m. pavasarį vykusioje II tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Italijoje, Moncoje. Atsisakyti pasitaikiusios progos parodyti savo kūrinius plačiai auditorijai Lietuvių meno kūrėjų draugija nenorėjo, todėl atstovauti Lietuvai vyko su senuoju liaudies menu.

Iš eksperto lūpų

Spalio 1 d. ir 8 d. 17 val. parodoje "Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir linoraižiniuose" rengiamos ekskursijos su kuratore menotyrininke Vilma Kilinskiene. Ekskursijos metu bus galima susipažinti su techninėmis raižinių subtilybėmis, pamatyti vienintelę muziejuje saugomą XIX a. medžio raižinio klišę, eksponuojamą drauge su nuo jos atspaustu kūriniu, sužinoti, kaip buvo formuojamas muziejaus liaudies medžio raižinių rinkinys ir koks jis šiandien, kaip liaudiškieji raižiniai darė įtaką profesionaliajai lietuvių grafikai.

Spausdinimas vykdavo taip pat primityviu rankiniu būdu: lenta užtepama dažais, o popierius prispaudžiamas voleliu.


Kas? Paroda "Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir linoraižiniuose".

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 18 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių