Puoselėjant istorinę atmintį menas sujungia skirtingas kartas

Unikalus renginys „Birželio sodas“ sujungia skirtingas kartas ir skatina puoselėti 1941 m. birželį prasidėjusių masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą atminimą. K. Jurevičiūtės teigimu, istorinė atmintis gali būti išsaugota tik jaunosios kartos pastangomis, todėl labai svarbu neleisti jaunimui užmiršti mūsų šaliai svarbių įvykių. Pokalbis su Metų renginio organizatore – apie meno galią sujungti kartas, jaunuolių įtraukimą į istorinės atminties puoselėjimą, primirštus svarbius mūsų istorijos įvykius ir šiandienos kontekste vėl aktualiomis tapusias istorines temas.

– Jūsų organizuojamas Gedulo ir vilties dienai skirtas renginys „Birželio sodas” neseniai gavo Lietuvos muziejų asociacijos Metų renginio apdovanojimą. Kauno IX forto memorialiniame komplekse šis renginys organizuojamas antrus metus, nuo pernai kiek pasikeitė jo formatas. Gal galite papasakoti apie „Birželio sodo“ idėją ir koncepciją?

– Sovietų vykdytos tremtys yra viena iš temų, kuriomis Kauno IX forto muziejus edukuoja visuomenę. Todėl Gedulo ir vilties dieną minime jau daugybę metų. Anksčiau tokiuose renginiuose daugiausia dalyvaudavo šių įvykių liudininkai – tremtiniai, kurie dalydavosi prisiminimais, atlikdavo meninius pasirodymus. Deja, laikui bėgant, tremtinių lieka vis mažiau. Pradėjome galvoti apie naują šios dienos minėjimo formatą, kuris įtrauktų ir jaunąją kartą – žmones, kurie ateityje puoselės šių įvykių istorinę atmintį. Naujo formato paiešką pradėjome 2021 m. Susitikome su jaunais žmonėmis, moksleiviais, domėjomės, ką jie žino apie šiuos įvykius ir kaip juos supranta, kokiais būdais patys norėtų prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo. „Birželio sodas“ prasidėjo 2022-ųjų birželį ir tapo kasmetiniu.

Pirmojo renginio metu pristatėme spektaklį, kurį pagal Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ pastatė Kauno Veršvų gimnazijos teatro studija, ir jaunų atlikėjų dainuojamosios poezijos pasirodymų. 2023-iaisiais, norėdami auginti auditoriją ir paskatinti daugiau žmonių domėtis šiais įvykiais, pakvietėme ne tik pradedančiuosius, bet ir žymesnius atlikėjus – Roką Kašėtą, Vytautą V. Landsbergį. Muziejaus memorialiniame komplekse atidarėme tremtinių tekstilės ir menininkų sukurtų skulptūrinių objektų parodą „Sudygsniuota“. Įkvėpti autentiškų tremtinių rankdarbių, septyni menininkai – Džiugas Karalius ir Giedrius Bučas, Marius Jonutis, Eglė ir Rokas Kašėtos, Lina Jonikė ir Greta Kardi-Kardišiūtė – IX forto memorialiniame komplekse sukūrė jautrias menines instaliacijas. Parodą muziejaus teritorijoje bet kuriuo paros metu galima apžiūrėti ir šiandien.

Džiaugiamės, kad „Birželio sodo“ auditorija sparčiai auga. Renginys unikalus tuo, kad sujungia skirtingas kartas – ir tremtinius, ir jaunuolius, jaunas šeimas. Kiekvienas žmogus renginio pasirodymuose, spektakliuose, parodose randa ką nors jiems įdomaus. Tikimės, kad „Birželio sodas“ toliau augs, o jo dėka dar daugiau žmonių, galinčių prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo, susidomės sudėtinga tremties tema. Ateityje planuojame organizuoti kuo įvairesnius meninius pasirodymus – nuo dainuojamosios poezijos koncertų iki parodų atidarymų, spektaklių, performansų.

Įvertinimas: K. Jurevičiūtė su Metų renginio organizatorės apdovanojimu. / R. Pranckevičiūtės nuotr.

– Tam, kad skaudūs istoriniai įvykiai nebūtų pamiršti, turime nuolat viešai apie juos kalbėti. Kaip manote, kokie būdai padėtų aktualizuoti istorinę atmintį, sudominti ja šiuolaikinę visuomenę ir pritraukti jaunimą?

– Kauno IX forto muziejus pristato ne vieną skaudžią temą. Kasdienis mūsų iššūkis – pateikti šias temas įdomiai, sugalvoti naujų edukacijų, galinčių įtraukti jaunąją kartą. Patirtis rodo, kad, nepaisant amžiaus, žmonėms įdomiausia, kai istorijos įvykiai perteikiami per meną – pasitelkus šokį, performansus, spektaklius ir pan. Todėl šiandien daugiausia dėmesio skiriame meninėms iniciatyvoms.

Pavyzdžiui, daug dėmesio sulaukė 2021 m. IX forto muziejuje įvykusi Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „Dievų miškas“ pagal garsųjį Balio Sruogos romaną premjera. Po spektaklio sulaukėme daug gražių atsiliepimų, žiūrovai pasakojo visai kitaip pažvelgę į knygos siužetą. Kai kurie nebuvo skaitę „Dievų miško“, tad spektaklis tapo puikiai proga pasigilinti į knygos siužetą ir Holokausto temą. 2022 m. muziejaus erdvėje įvyko Kauno valstybinio muzikinio teatro Giuseppeʼės Verdi operos „Nabukas“ premjera, kurioje dalyvavo keli tūkstančiai žiūrovų. Operos siužetas pasakoja apie žydų tautos kovą už laisvę ir išsivadavimą iš Babilonijos priespaudos, tad jos tema atliepia mūsų muziejaus temas.

Esame turėję įvairių performansų, šiuolaikinio šokio pasirodymų, kurie sulaukė išties nemažo dėmesio. Džiugu, kad ir patys atlikėjai, menininkai – ir jauni, ir labiau patyrę – suinteresuoti skaudžią mūsų šalies istoriją perteikti per meną, jie tame mato svarbią misiją. Menininkai dažnai patys mums pasiūlo kokį nors projektą, o kai į juos kreipiamės patys, niekada neatsisako prisidėti. Džiaugiamės, kad beveik kiekviename muziejaus renginyje aktyviai dalyvauja arčiausiai mūsų esančios Kauno mokyklos – Kauno Veršvų gimnazija, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija. Aktyviai įsitraukia ir tos mokyklos, kurios pačios susijusios su Holokausto tema, pavyzdžiui, Kauno J. ir P. Vileišių pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras. Malonu, kad moksleiviai rodo susidomėjimą, nes viena svarbiausių muziejaus misijų – išsaugoti istorinę atmintį edukuojant jaunąją kartą.

– Papasakokite daugiau apie tai, kaip su Holokausto istorija susijusios mokyklos įsitraukia į muziejaus veiklas.

– Aš pati baigiau Kauno J. ir P. Vileišių pagrindinę mokyklą-daugiafunkcį centrą, bet tik prieš šešerius metus, įsidarbinusi Kauno IX forto muziejuje, sužinojau, kad ugdymo įstaiga, kurią lankiau tiek metų, stovi Kauno žydų geto teritorijoje – Demokratų aikštėje. Šioje aikštėje 1941 m. spalį įvyko vienas baisiausių Holokausto istorijoje įvykių – atranka į „Didžiąją akciją“. Spalio 28-ąją į šią aikštę buvo sukviesti visi Kauno geto gyventojai. Jie buvo skirstomi į dešinę arba į kairę pusę ir siunčiami toliau gyventi arba mirti. Mirti buvo pasmerkti net 9 200 žmonių, kurie spalio 29 d. buvo atvesti į Kauno IX fortą ir čia per vieną dieną sušaudyti. Įsidarbinus muziejuje ir sužinojus šį faktą, pasidarė labai keista – kodėl per tiek metų mokykloje nebuvo plačiai kalbama šia tema, nors Demokratų aikšte kiekvieną dieną vaikšto mokiniai?

Kreipiausi į mokyklą ir pasiūliau prisidėti prie šio istorinio įvykio atminimo. 2021 m. drauge minėjome „Didžiosios akcijos“ 80-metį. Kartu su ne tik šios, bet ir kitų Lietuvos mokyklų mokiniais ir mokytojais bei kitais visuomenės atstovais susirinkome Demokratų aikštėje. Po aukų pagerbimo ceremonijos visi pėsčiomis patraukėme link IX forto teritorijos tuo keliu, kuriuo prieš 80 metų ėjo myriop pasmerkti žmonės. Pasiekę IX fortą, prie masinių žudynių lauko padėjome po atminimo akmenėlį, kuriuos nešėmės visus tuos kelis kilometrus. Moksleiviai labai įsijautė į šį procesą, eidami link IX forto jie bandė suvokti, ką prieš tiek metų galėjo jausti tuo pačiu keliu ėjusios aukos. Toliau bendradarbiaujame su šia ir kitomis Kauno mokyklomis ir džiaugiamės jaunosios kartos įsitraukimu.

– Kokios apskritai yra muziejaus edukacinės galimybės puoselėti istorinę atmintį? Kauno IX forto muziejus yra įsikūręs autentiškose, istorija alsuojančiose patalpose, kuriose neįrengsi modernių projekcijų. Kaip tokiu atveju pritraukti šiuolaikinį lankytoją?

– Nuolat ieškome būdų, kaip edukacinius užsiėmimus padaryti įdomius jaunajai kartai. Atsižvelgdami į šiuolaikinių vaikų interesus, įtraukiame informacines technologijas. Pavyzdžiui, planšetinius kompiuterius, kuriuose lankytojai gali peržiūrėti tam tikrą vaizdinę medžiagą ar interaktyviai įsitraukti į veiklas. Panašias priemones naudoja ir užsienio muziejai, kurie, kaip ir mes, įsikūrę autentiškose erdvėse, kurių negalima transformuoti. Tačiau vaikus domina ne tik kompiuteriai. Pastebėjome, kad jaunieji lankytojai labai mėgsta edukaciją tremties tema, kurios metu ne tik sužino istorinius faktus, bet ir gauna įdomią užduotį. Susiskirstę grupelėmis, iš įvairiausių daiktų – megztinių, puodų ir pan. – turi išsirinkti, kuriuos daiktus patys imtų į tremtį. Vaikams tai būna įdomiausia dalis, jie liečia kiekvieną daiktą, mąsto, kas galėtų praversti Sibire. Net pasibaigus edukaciniam užsiėmimui, nemažai lankytojų ateina dar kartą apžiūrėti daiktų, užduoti klausimų. Žinoma, užsiėmimuose naudojami daiktai nėra muziejinės vertybės, tai – specialiai sukurti analogai, kuriuos galima liesti, nešioti, įdėti į lagaminą.

– Kaip manote, kurie mūsų šaliai svarbūs įvykiai yra nepelnytai primiršti, kuriems reikėtų skirti daugiau dėmesio?

– Kaip Kauno IX forto muziejaus darbuotoja, manau, kad pamirštame, jog 2024 m. liepos mėnesį sukaks 80 metų nuo Kauno žydų geto likvidavimo. 1944 m. liepos 14 d., artėjant Sovietų armijai, naciai, besitraukdami iš Kauno, padegė getą, todėl daugybė žmonių žuvo liepsnose, užtroško dūmuose. Viliuosi, kad 2024 m. ne tik Kauno IX forto muziejus, bet ir kitos miesto įstaigos atkreips dėmesį į šią datą ir ją paminės. Be to, reikėtų prisiminti jau minėtą „Didžiąją akciją“, įvykusią 1941 m. spalio mėnesį.

2021 m. muziejus minėjo Kauno geto įkūrimo 80-metį – šiam įvykiui šalies mastu taip pat skiriama per mažai dėmesio. Susirinkę Kauno geto teritorijoje pagerbėme ten gyvenusius ir Holokausto metu žuvusius žmones. Išlikusi gyva geto kalinė Fruma Kučinskienė su mumis pasidalijo prisiminimais apie gyvenimą Kauno gete. Vėliau pasivaikščiojome po buvusio geto teritoriją, aplankėme svarbiausius objektus, o pasivaikščiojimą baigėme jau minėtoje Demokratų aikštėje. Buvo sudėtinga pritraukti žmones į tokį renginį – juk tai sudėtinga tema, skaudu apie ją kalbėti, todėl ieškojome kuo patrauklesnių renginio formų. Labai džiugu, kad atėjo nemažai žmonių – tarp jų ir vietinių gyventojų. Buvusio geto teritorijoje daugybę metų gyvenantys žmonės dažnai nežino geto istorijos, todėl mums svarbu juos edukuoti, kad į savo aplinką pažiūrėtų kitaip, jautriau.

M. Plepio nuotr.

– Skaudžios mūsų istorijos temos, apie kurias su jumis kalbame, vėl tampa aktualios. Prasidėjus karui Ukrainoje, nemažai ukrainiečių, ypač vaikų, buvo ištremti į Rusijos gilumą. O Izraelyje prasidėjęs karas vėl iškėlė antisemitizmo klausimus. Kaip šiuolaikiniai įvykiai gali aktualizuoti istorinę atmintį?

– 2021 m. mūsų muziejus turėjo šūkį: visada prisiminti, neleisti pasikartoti. Deja, kaip matome, skaudūs istoriniai įvykiai ir vėl kartojasi. Antrojo pasaulinio karo metu buvo žudomi ir grobiami žmonės, šiandien tai vyksta Ukrainoje ir kitose šalyse. Prasidėjus karui Ukrainoje, pastebime didesnį susidomėjimą Antrojo pasaulinio karo temomis, lankytojai ekskursijų metu užduoda daugiau klausimų. Anksčiau žmonės į muziejų ateidavo siekdami tiesiog įdomiai praleisti laiką, tačiau dabar daugėja lankytojų, kurie ateina su iš anksto paruoštais konkrečiais klausimais. Lankytojai muziejuje apsilanko ne norėdami tiesiog pasivaikščioti, bet vis dažniau užsisako ekskursijas, siekia daugiau sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius ir suprasti, kaip tam tikri sprendimai gali nuvesti iki didžiulių žiaurumų ir nusikaltimų žmogiškumui.

– Kalbant apie atminties ženklus, gražus britų pavyzdys. Atmindami per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusius karius, jie kiekvieną lapkritį prisisega aguoną, panašiai kaip mes Sausio 13 d. segime neužmirštuoles. Toks veiksmas ne tik pagerbia aukas, bet ir skatina jaunosios kartos smalsumą. Kokių jūs žinote pavyzdžių iš užsienio, kaip kiekvienais metais gražiai prisimenami skaudūs istoriniai įvykiai? Kaip tai padeda puoselėti istorinę atmintį?

– Varšuvos geto sukilimo minėjimo metu visi segi narcizus. Narcizų tradiciją pradėjo sukilimo organizatorius Marekas Edelmanas, kuris kiekvienais metais per sukilimo atminimo ceremoniją prie monumento Varšuvos geto herojams padėdavo puokštę geltonų gėlių. Kai 2009 m. jis mirė, šią tradiciją tęsė Lenkijos žydų istorijos muziejus. Taip narcizas tapo simboliu. Šiandien minėdami Varšuvos geto sukilimo metines žmonės į ceremoniją ateina ne tik įsisegę narcizo ženkliuką, bet ir nešini geltonų gėlių puokšte.

Manau, kad Kaune taip pat būtų galima atrasti tokių simbolių, kuriuos pasufleruotų buvę Kauno geto kaliniai ar tremtiniai. Būtų įdomu patyrinėti tremtinių Sibire sukurtus rankdarbius ir ten įžvelgti tam tikrus simbolius. Muziejaus parodoje „Sudygsniuota“ esu mačiusi daug tremtinių rankdarbių, kur vaizduojama ąžuolo gilė, rūtos šakelė. Pasigilinus ir patyrinėjus šias temas, tikrai būtų galima surasti ką nors gražaus ir simboliško. Simboliai žadina jaunosios kartos smalsumą, skatina labiau domėtis gimtosios šalies istorija, todėl tai puikus būdas puoselėti istorinę atmintį.