„PROmetėjas“ šiuolaikiniu šokiu kyla į kovą su regionų kultūrine atskirtimi

Rugpjūčio 17 d. startuosiantis projektas į Kauno regioną atneš šiuolaikinį šokį, su profesionaliu menu supažindins vaikus ir jaunimą. Apie viltis, siejamas su naujuoju projektu, ir kultūros situaciją regionuose – pokalbis su V.Naudžiūte.

– Projekto "PROmetėjas" idėja kilo dėl profesionalaus meno stygiaus regionuose. 2019–2020 m. netgi buvo atlikta apklausa, kuri parodė, kad stipriausi šiuolaikinio teatro choreografai renkasi tik didžiuosius miestus. Kaip manote, kodėl taip yra? Galbūt klaidingai įsivaizduojama, kad mažesnių regionų gyventojams profesionalus menas neįdomus?

– Priežasčių yra keletas, tačiau svarbiausia jų – užsisukęs uždaras paklausos ir pasiūlos ratas. Regionai sulaukia mažiau profesionaliojo meno, ir su juo nesusipažįsta. Tad epizodiškai, retkarčiais atkeliaujantys spektakliai didelio susidomėjimo ir nesulaukia. Kitaip sakant, be pasiūlos nėra paklausos, o be susidomėjimo pasiūla dar labiau sumažėja. Norint, kad susiformuotų profesionaliojo meno poreikis, būtina žmonėms aukštos meninės vertės spektaklių pasiūlyti reguliariai. Deja, apklausos rodo, kad šiuolaikinio šokio regionai išvis nemato. Jeigu per metus atvažiuoja vienas šio žanro spektaklis, tai jau labai gerai.

Iš Kauno apskrities miestelių išsiskiria tik Birštonas, kuris yra kurortas, sutraukiantis nemažai lankytojų. Todėl jame natūraliai yra daugiau profesionalaus meno. Svarbu ir tai, kad regionų kultūros centrai neturi tiek lėšų, jog galėtų pakviesti itin aukšto lygio kūrėjų. Laimei, savo pagalbą mums pasiūlė Lietuvos kultūros taryba. Šiais metais kilo idėja susijungti visiems Kauno apskrities kultūros centrams ir drauge padiskutuoti bei pasitarti dėl bendrų tikslų. Taip ir gimė šis projektas.

– Tad sakote, kad, negalėdami pasiekti kultūros, regionų žmonės ja mažiau ir domisi?

– Taip, išties. Profesionalųjį, aukštos meninės vertės meną aš dažnai lyginu su sveika mityba. Jeigu vaikus nuo mažens maitinsime greituoju maistu, ilgainiui sveikos mitybos įpročių jie tikrai nesuformuos. Tas pats ir su kultūrine patirtimi. Todėl viena iš tikslinių šio projekto grupių yra vaikai ir jaunimas. Labai svarbu jiems sukurti kuo kokybiškesnio meno terpę. Pažinę jį nuo mažens, jie ateityje galės lengvai atskirti, kas yra kokybiškas menas, o kas, šiurkščiai tariant, tik surogatinė jo forma. Deja, labai dažnai į vaikų darželius ir mokyklas atvažiuoja abejotinos kokybės kultūros produktai, kurie mažųjų skonio tikrai nelavina.

– Mėgstantiems kultūrą žmonėms iš regionų dažnai nelieka nieko kito, kaip apsilankyti Kaune ar Vilniuje. Tačiau juk ne kiekvienas gali privažinėti į kultūros didmiesčius. Kita vertus, didieji šalies teatrai ne visą savo produkciją gali atvežti į miestelius. Galbūt čia taip pat slypi problema?

Aukštos meninės vertės meną aš dažnai lyginu su sveika mityba. Jeigu vaikus nuo mažens maitinsime greituoju maistu, ilgainiui sveikos mitybos įpročių jie tikrai nesuformuos.

– Norint pažiūrėti aukštos meninės vertės spektaklį, regionų žmonėms išties tenka važiuoti į didesnius miestus. Tačiau kodėl jie turi kažkur vykti? Kodėl jie negali gauti kokybiškų kultūrinių produktų savo gyvenamoje vietovėje? Nejaugi regionų gyventojai turėtų tenkintis antrarūšėmis kultūros paslaugomis? Juk čia gyvena lygiai tokie patys žmonės, mokantys tuos pačius mokesčius. Tad kultūriniai produktai turėtų juos pasiekti arčiau gyvenamosios vietos. Žinoma, suprantu, kad nemaža dalis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ar Muzikinio teatro projektų, ypač – dideli šių trupių pastatymai, dėl savo apimties, dekoracijų, scenos pritaikymo negali būti rodomi niekur kitur. Tačiau mažesnėms scenoms tinkami spektakliai turėtų atvykti į regionus, kad žmonės savo aplinkoje galėtų susipažinti su profesionaliuoju menu. Džiugu, kad situacija pamažu keičiasi.

– Kaip minėjote, "PROmetėjas" ypatingą dėmesį skiria jaunimui. Tad planuojami ne tik spektakliai, bet ir edukacijos, susitikimai. Tikite, kad taip nuo mažų dienų pavyks užsiauginti išprususį, aukštos meninės vertės meną mylintį žiūrovą?

– Aišku, kad vienas projektas neužaugins kultūros ir meno mėgėjo, bet tai yra pirmasis žingsnis. Nors projektas – tik mažas lašelis to, ką galime padaryti, tikimės, kad tokių iniciatyvų atsiras ir daugiau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikai yra ta auditorija, kuriems šiuolaikinis šokis labai įdomus, nes jie nori pažinti naujus dalykus. Kiek pastangų į mažuosius įdėsime, tokį rezultatą ir turėsime. Jei mūsų teatrai, filharmonijos ir kitos kultūrinės įstaigos ateityje nori sulaukti pakankamai žiūrovų, reikia skirti labai daug dėmesio, kad vaikai su menu susipažintų jau šiandien. Tik taip suaugę jie jaus poreikį aukštesnei kultūrai. Regionus būtina supažindinti su įvairiais meno žanrais, tačiau šiais metais mes pasirinkome šiuolaikinį šokį. Manau, kad tai yra mažiausiai regionuose pažinta modernaus meno sritis. Vaikams ir jaunimui bus išties įdomu pamatyti spektaklius, o edukacijų metu pabendrauti su menininkais. Vaikystės įspūdžiai įsirėžia labai giliai, tad kartais užtenka ir vieną kartą ką nors pamatyti, kad vaikas prisiminimą nešiotųsi visą gyvenimą.

– Kokias temas nagrinėja projekto spektakliai? Juos kuriantys choreografai ir šokėjai yra pasižymėję šiuolaikinio šokio scenoje, apdovanoti aukščiausiais apdovanojimais. Rinkotės tik itin profesionalius scenos meno kūrinius?

– Išties, rengiant projektą rinkomės tik tuos spektaklius, kurie apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi, arba šį apdovanojimą yra gavę šokėjai, šokantys juose. Manau, tai parodo, kad spektakliai išties yra aukšto meninio lygio kūriniai. Spektaklis, kurį bus galima pamatyti Birštono kultūros centre, yra Šeiko šokio teatro "Metų laikai". Choreografės Agnijos Šeiko scenos meno kūrinyje šoka minėtu garbingu apdovanojimu apdovanoti šokėjai: balerina Beata Molytė ir šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis. Jį taip pat pasirinkome dėl violončelininkų gyvai atliekamos muzikos. Kiti du spektakliai, kuriuos bus galima išvysti Prienų kultūros ir laisvalaikio centre bei Jonavos rajono savivaldybės kultūros centre, yra orientuoti į vaikus ir jaunimą. Prienuose bus galima pamatyti scenos meno kūrinį "Aside", nagrinėjantį aktualias, bendražmogiškas temas, kurios yra svarbios ir šiuolaikiniams paaugliams.

Jonavoje bus rodomas dar vienas Šeiko šokio teatro pastatymas "Mano Piteris Penas". Jis kalba apie mūsų visuomenės gebėjimą priimti kitokius žmones, nei esame patys. Šiame spektaklyje ypatinga tai, kad jame vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka Dauno sindromą turintis jaunuolis. Manau, kad su vaikais ir jaunimu kalbant kitokių žmonių priėmimo temomis, mūsų visuomenė ilgainiui taps atviresne. Paskutinio spektaklio "Žaidimas baigtas" autoriai yra urbanistinio šokio teatro "Low Air" nariai Indrė Puišytė-Šidlauskienė ir M.Pinigis. Jie siūlo pasinerti į sapną, pažaisti su vaizduote ir nebijoti pasilikti savo sapnuose. Tikimės, kad šie spektakliai palies žiūrovų širdis ir suteiks erdvės apmąstymams. Tačiau jie neskirti tik jaunimui. Projekto auditorijos amplitudė yra labai plati, jungianti įvairaus amžiaus ir skirtingas patirtis turinčius žmones. Jaunimui organizuosime ir edukacijas, kurias ves patys menininkai. Taip jie galės iš arčiau susipažinti su šiuolaikiniu šokiu. Norime, kad vaikai ir paaugliai pamatytų kuo daugiau spektaklių, tad tikimės, kad pavyks sutarti su vietinėmis mokyklomis, ir jaunuolius nuvežti į Prienus bei Jonavą.

– Šiuolaikinis šokis yra demokratiškas tuo, kad jam nereikia ypatingų dekoracijų, didelės scenos. Jį parodyti kur kas paprasčiau nei pompastiškus klasikinius spektaklius. Vis dėlto, jame gausu užšifruotų žinučių, konceptualumo, kuris kartais lieka nesuprastas net ir visko mačiusių didmiesčių gyventojų. Tad galbūt į regionus vežti šiuolaikinį šokį yra gana drąsus ir rizikingas žingsnis?

– Mūsų projektas yra sukonstruotas taip, kad galėtume kuo daugiau diskutuoti ir atskleisti rodomų spektaklių prasmes ir mintis. Pavyzdžiui, spektaklis "Aside" bus rodomas drauge su edukacine dalimi. Mes ne tik stebėsime spektaklį, bet ir kalbėsime apie jo prasmes. Vyks ir menininkų rezidencijos, kurių metu su jaunimu diskutuosime apie tai, kas apskritai yra šiuolaikinis šokis, ką jame reiškia tam tikri judesiai, mimikos, kaip skaityti užslėptas žinutes. Edukacijas ves patys menininkai, tad jaunuoliai galės su jais užmegzti tarpusavio ryšį. Esu įsitikinusi, kad nebandant jaunimui pristatyti šiuolaikinio šokio, ta pažintis taip niekada ir neįvyks.

– Kokią matote kultūros sklaidą regionuose ateityje? Galbūt ilgainiui profesionalūs kūrėjai atras regionus ir problema išnyks? Kaunui besiruošiant tapti kultūros sostine, buvo atkreiptas dėmesys į jį supančius miestelius – Ežerėlį, Zapyškį, Garliavą. Vykdant kultūrinius veiksmus, pastebėta, kad vietiniams jie be galo įdomūs ir reikalingi. Vis dėlto, kokių žingsnių turime imtis, kad šis dėmesys regionams nenutrūktų?

– Kauno regiono kultūros centrams labai padėjo Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės raidos programa. Kultūros centrai pagaliau turėjo galimybę į regionus pritraukti profesionalųjį, aukštesnio lygio meną. Juk savivaldybės ne visada gali ir nori finansuoti kultūrinius vyksmus tiek, kiek reikėtų. Vis dėlto, neramina žinutės, kad biudžetinės įstaigos, kaip kultūros centrai, teikti projektų į Kultūros tarybą ilgainiui nebegalės. Ši galimybė bus palikta tik nevyriausybinėms organizacijoms. Kalbant apie vaikus ir jaunimą, viena iš kultūrinės sklaidos priemonių yra Kultūros paso programa. Tačiau kyla tam tikrų atrankos problemų, nes kai kurios siūlomos programos neaukšto meninio lygio. Tad kyla rizika, kad mūsų vaikai gaus nebūtinai geriausią produktą.

Kalbant apie suaugusiųjų auditoriją, viskas gana sudėtinga. Daug kas priklauso nuo to, kokia yra konkretaus rajono kultūros politika. Pastebime, kad trūksta aiškesnio vietos politikų ir Kultūros ministerijos požiūrio, kokia regioninė kultūros politika turėtų būti. Vis dėlto, dialogas pamažu atsiranda, ir tikimės, kad ilgainiui regionų kultūrinė atskirtis sumažės. Svarbus ir vietinių kultūros centrų požiūris, todėl Kauno apskrityje vieni su kitais daug diskutuojame apie tai, kokios kultūros politikos Kauno regione reikia. Manau, kad panašiai elgiasi ir kitos apskritys. Vis dėlto, bendro požiūrio kol kas nėra, trūksta sistemingumo, dauguma iniciatyvų vis dar kyla "iš apačios". Šios iniciatyvos įgyvendinamos tik dėl atskirų asmenybių lyderystės ir, nesulaukusios palaikymo "iš viršaus", daugeliu atvejų, netampa tvariomis ir ilgalaikėmis. Todėl prognozuoti kultūros regionuose ateitį išties sunku.