Po miuziklo „Džekilas ir Haidas“ premjeros: kas keičiasi – išliks amžinai

Istorija, užkariavusi vakarietiško pasaulio scenas ir ekranus, iki šiol jokia dramaturgine išraiška nebuvo pasiekusi lietuviškos scenos.

Premjeros vakaras buvo ypatingas. Prieš atveriant teatro duris, raudonu kilimu žengiančius žiūrovus pasitiko miuzikle skambančios muzikos fragmentai. Pakilią nuotaiką kurianti atmosfera leido pasijausti išskirtinai – tarsi vakaras būtų skirtas asmeniškai kiekvienam į miuziklo premjerą atvykusiam žiūrovui.

Dviejų priešybių kova

"Kas keičiasi – išliks amžinai", – viename iš epizodų ištaria pagrindinis miuziklo veikėjas daktaras Henris Džekilas. Negali nesutikti – kaita ir virsmas įvyksta tik tada, kai visa, kas įprasta, griūna. Būtent griūtis yra šio miuziklo, kurto pagal Roberto Louiso Stevensono novelę "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija", leitmotyvas. Lėtai, tačiau užtikrintai, veiksmas kūrinyje juda link pabaigos taško, kuris užbaigia tarp dviejų jėgų – gėrio ir blogo – besiblaškančio daktaro kančias.

"Henrio Džekilo kelias į mirtį yra kupinas blogio nuojautos ir įtampos, – sako muzikologė Gražina Dainauskienė, nuosekliai stebėjusi teatro kūrybinę veiklą pastaruosius keletą metų. – Pažintis su F.Wildhorno scenine kūryba prasidėjo teatrui pastačius jo miuziklus: "Karmen" ir "Grafą Montekristą". "Džekilas ir Haidas" – pirmasis, tačiau jau pakankamai brandus šio autoriaus miuziklas. Jame draminė įtampa ir blogio nuojauta tęsiasi beveik be pertrūkio. Jau pati pirmoji miuziklo scena alsuoja mirtimi ir nieko gero nežada, o nuojauta, kad tokių scenų bus daugiau, miuziklo eigoje pasitvirtina su kaupu. Nieko nuostabaus, juk pati tema – gėrio ir blogio kova – leidžia nuspėti, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu blogis ims ir prasiverš. Nuolatinis įtampos jausmas spektakliui suteikia tragizmo ir emocinio sunkumo."

Miuziklas augs, bręs, o vaidmenis kuriantys aktoriai savo personažuose atras daugiau emocinių spalvų, gylio, papildydami juos ir asmenine charizma.

"Filosofiškas, mokslininko atsakomybės prieš save patį ir visuomenę, kai išlaisvintas blogis tampa absoliutu, interpretavimas muzikinėje scenoje paliko labai didelį įspūdį. Tema atskleista talentingai, priartinant ją prie XXI a.", – įspūdžiais dalijasi Daina Klimauskaitė, teatrologė, buvusi KVMT choro artistė ir ilgametė literatūrinės dalies vedėja.

Miuziklo žanras

Sudėtingą spektaklio temą kiek sušvelnina lyrinės scenos, atitraukiančios žiūrovus nuo tragiškos, sekinančios Henrio Džekilo kovos. Pastarosios herojiškas tikslas – amžiams išnaikinti visą žmonijos blogį – pasmerkia daktarą kančioms.

"Sodrios faktūros ir stipriomis emocijomis alsuojanti šio miuziklo muzika, išraiškingos vokalo melodinės linijos, turtinga dinaminė kaita prikausto žiūrovų dėmesį. Miuziklo vokalo specifika klasikinio vokalo dainininkams neretai tampa iššūkiu. Todėl vokalo pedagogo profesoriaus Dereko Barneso indėlis, mano nuomone, reikšmingas. Pasiekta miuziklo žanro vokalo ir kuriamo vaidmens dermė duoda puikų rezultatą – malonu buvo stebėti Marijos Arutiunovos įkūnytą Liusi Haris, išraiškingo vokalo ir aštraus kontrasto Martyno Kavaliausko Henrį Džekilą / Edvardą Haidą, taip pat šiam vaidmeniui daug spalvų vokalui ir sodrių emocijų suteikusį Egidijų Bavikiną bei derantį draminį kontrastą jam – Emos Karu vaidmenį kūrusią Kristiną Siurbytę. Tarybos narių vaidmenys charakteringi labiau savo išore, vidiniam turiniui atskleisti palikta kukli erdvė, tačiau tarp jų išsiskiria serą Danversą Karu kuriantis Giedrius Prunskus – jautriai atskleidžiantis vidinius vaidmens prieštaravimus. Žinoma, ne visiems solistams buvo lengva perprasti miuziklo dainavimo specifiką, tačiau tų, kuriems šis žanras pasidavė, buvo miela ir malonu klausytis. Dainuoti šia stilistika nėra lengva, ypač jei esi mokytas klasikinio dainavimo. Be abejo, solistams šiame miuzikle teko ir didelis kuriamų vaidmenų emocinis krūvis, todėl viską padaryti gerai – sunkus uždavinys", – miuziklo ypatumus apibūdina muzikologė G.Dainauskienė.

Iš tiesų rugsėjo 28-ąją vykusioje premjeroje, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko E.Bavikinas, K.Siurbytė ir M.Arutiunova, žiūrovai žavėjosi solistų įsijautimu, atsidavimu kuriamiems vaidmenims. Veiksmas, vykęs scenoje, buvo toks įtaigus, o atliekamos arijos tokios jaudinančios, kad po kiekvienos iš publikos pasigirsdavo skambūs aplodismentai.

"Spektaklyje skambanti muzika labai graži, tačiau muzikine prasme tai išties sunkus kūrinys, kadangi muzikinių numerių yra daug ir jie sudėtingi", – pritaria pianistė, buvusi ilgametė KVMT koncertmeisterė Zita Kučinskaitė. Tačiau žiūrovai nė karto nepajuto, jog solistams būtų buvę sunku balansuoti tarp sudėtingų personažų charakterių ir muzikinių numerių.

Skambus E.Bavikino vokalas, rodėsi, skrodžia per žiūrovų širdis, pabudindamas visas gyvybines jėgas, kurias į aistrų verpetą įtraukė M.Arutiunova. Į sceną įžengus jos kuriamam personažiui – Liusi Haris – žiūrovai nesuabejojo jos herojės išskirtinumu, kiekvienas Liusi žingsnis prikaustė jų dėmesį. O Ema Karu, kurią vaidino K.Siurbytė, buvo tarsi globėja, kurios skaidrus, lengvas balsas lydėjo žiūrovus per visą miuziklą, idant prieblandoje ir aistrose jie nepaklystų.

Scenografija, choras, orkestras

"Miuziklas pastatytas labai stilingai. Tai tiek režisierės Viktorijos Streičos, tiek meno vadovo Kęstučio S.Jakšto nuopelnas. Jie puikiai pasirėmė talentingais jaunais solistais, profesionaliais choro atlikėjais, šiuolaikiškais scenografijos sprendimais (scenografas – Artūras Šimonis), kuriuos papildė vaizdo projekcijos (vaizdo projekcijų menininkas – Arvydas Strimaitis), apšvietimo niuansai (šviesos dailininkas – Audrius Jankauskas), kuriantys XIX a. pab. Londono atmosferą, Džeko Skerdiko nuotaiką. Vizualų įspūdį papildė ir įdomūs kostiumai (dailininkė – Julija Skuratova), choreografija (choreografas – Dainius Bervingis). Viskas atliepia pagrindinę spektaklio idėją, perteikia ją labai skoningai, įtikinančiai", – įspūdžiu pasidalija teatrologė G.Klimauskaitė.

Spektaklio scenografija nėra tik veiksmo vietą žymintis elementas. Utopinė idėja, apsėdusi daktarą, scenografijoje išreiškiama erdvės padalijimu į pirmąjį ir antrąjį aukštus, kuriuose – simboliškai – veikia mirtingieji ir iš aukštybių juos stebintys mirusieji. Aukštai skiriami į centrą ir kraštus. Centre – Henris Džekilas ir jo eksperimentu susirūpinę veikėjai: ištikimas draugas Džonas Atersonas, mylimoji Ema Karu, aistrą pažadinusi Liusi Haris ir kt., kraštuose – pasakotojo vaidmenį miuzikle atliekantis choras – visuomenė: stebinti, sekanti ir visada turinti savo nuomonę apie aukštuomenės veikėjus, jų nuodėmes, rezgamas intrigas.

Tačiau scena padalijama ne tik horizontaliai. Ją kerta ir vertikalės, kurios erdvę skiria į daktaro laboratoriją, smuklę "Juodoji žiurkė" ir Londono gatvę. Kadangi veiksmo vietos miuzikle kinta dažnai, greita erdvės transformacija įvyksta scenoje keičiant apšvietimą, erdvę papildant subtiliomis vaizdo projekcijomis ir keičiant veidrodinių širmų padėtis, kurios ne tik išdidina pačią erdvę arba, priešingai, susiaurina ją iki vienučių, kuriose tūno vidiniai demonai, bet ir tampa perėjimą į tamsos, beprotybės pasaulį žyminčia riba. Kiekvieną sykį, kai daktaras Džekilas scenoje pažvelgia į veidrodį, jis pradeda nebeatpažinti savęs, išgyvena susidvejinimo akimirką.

"Išskirtinis elementas, kuriantis miuziklo nuotaiką, yra ir choras. Jis atskiras veikėjas, pasakotojas, atskleidžiantis nemažą dalį turinio emocijų. Teatro choras yra judrus, pasiduodantis statytojo choreografiniams sumanymams, todėl masinės scenos miuzikle yra ypač raiškios. Vertinant pagal muzikinį planą – diapazono prasme chorų partijos yra gana sudėtingos, gal todėl norėtųsi tikslesnio atskirų balsų vokalinių partijų išpildymo, jose pasitaikė tam tikrų intonacinių netolygumų. Tačiau šiuos netolygumus laikau pateisinama siekiamybe, nes be jų būtų prarasta emocija. Choristai vokaliai yra stiprūs, galintys sau leisti emocinius pliūpsnius, partitūros netolygumus, kuriais atskleidžiamas emocinis krūvis. Choras miuzikle, ypač jo antroje dalyje – svarbus spektaklio įtampą ir nuotaiką kuriantis veiksnys", – apibūdina G.Dainauskienė.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

"Choro partijos muzikinis atlikimas, sinchroniškumas šokant – labai geras. Atskirai paminėti norėčiau orkestrą ir muzikinį vadovą, dirigentą Ričardą Šumilą. Dirigento darbas – tarsi atskiras spektaklis. Su malonumu nukreipdavau akis į jį ir stebėdavau, kaip jis diriguoja. Tai dideliu temperamentu, charizma apdovanotas menininkas, kuris, galvoju, orkestrui, skambėjusiam be galo harmoningai, galėjo suteikti profesionalių ir malonių kūrybinių akimirkų", – susižavėjimą išreiškia pianistė Z.Kučinskaitė.

Aplodismentai ir kritika

"Pagirti norėčiau M.Kavaliauską, kuris nuostabiai įsikūnijo Henrio Džekilo / Edvardo Haido vaidmenyje. Susidomėjusi žiūrėjau, kaip jis, lyg kino aktorius, tiksliai atliko kiekvieną judesį scenoje. Jo nuostabus balso tembras, dainavimo maniera. Nuoširdžiai nustebino ir Roko Laureckio sukurtas pagrindinis herojus. Nežinant debiuto fakto, net nepagalvotum, kad tai pirmas šio vulkaniška energija išsiskiriančio dainininko vaidmuo, jis kuriamą Henrio Džekilo / Edvardo Haido personažą išryškino dar kitokiomis vokalo spalvomis. Dėl stipraus, kontrastingo balso R.Laureckiui įtikinamiau pavyko sukurti dramatišką misterį Haidą, o M.Kavaliauskui geriau pavyko atskleisti lyriškesnį – daktaro Džekilo personažą", – sako D.Klimauskaitė.

"M.Kavaliauskui ir aš skiriu ovacijas, o visiems pagrindiniams atlikėjams reiškiu didžiausią pagarbą. Šaunu žiūrėti į tą jaunimą, kuris ir šoka gerai, ir šokdamas sugeba puikiai dainuoti", – giria Z.Kučinskaitė.

"Rugsėjo 30 d. premjeroje moterų vaidmenis dainavusios merginos: Karina Krysko (Ema Karu) ir Gabrielė Bielskytė (Liusi Haris) paliko skirtingą įspūdį. Simpatizuoju anksčiau šioje scenoje K.Krysko sukurtiems personažams, tačiau šiame miuzikle Emos Karu partija gal nevisiškai tiko jos balsui, o individualybė, psichofizika nederėjo šiam vaidmeniui, jį šildo tik K.Krysko asmeninis žavesys. Gražių teatro kolegų ir premjeros žiūrovų atsiliepimų sulaukė G.Bielskytė, jos puikus balsas ir didžiulis malonumas klausytis solistės atliekamų miuziklo arijų. Dainininkė yra padariusi labai didelę pažangą aktorine prasme, tačiau jos individualybė šiame miuzikle man pasirodė per daug vienoda. Manau, Liusi Haris vaidmenyje reiktų paieškoti daugiau spalvų", – peržiūrėjusi premjerinius spektaklius sako teatrologė D.Klimauskaitė.

Dramatiškai labai ryškus, kontrastingas Henrio Džekilo / Edvardo Haido personažas kelia didelius iššūkius šalia jo esantiems aktoriams. Su šiuo iššūkiu premjerose pavyko susidoroti ir Ingridai Kažemėkaitei (Ema Karu) bei Dagnai Kondratavičiūtei (Liusi Haris), kurios buvo puikiomis partnerėmis M.Kavaliauskui, tik gal nebuvo tokios raiškios, kaip anksčiau minėtos atlikėjos. Žinoma, įvyko vos trys premjeriniai spektakliai, miuziklas augs, bręs, o vaidmenis kuriantys aktoriai savo personažuose atras daugiau emocinių spalvų, gylio, papildydami juos ir asmenine charizma.

"Norisi pasveikinti visą muzikinio teatro kolektyvą. Ko gero, senokai su tokiu malonumu žiūrėjau premjerinį spektaklį. Miuziklo visuma man padarė tokį didelį įspūdį, kad išėjusi iš spektaklio, mielai iš karto būčiau ėjusi žiūrėti jo dar kartą. Apskritai, miuziklo žanras yra populiarus, mėgstamas žiūrovų", – džiaugiasi Z.Kučinskaitė.

"Žinoma, vienas miuziklas yra įdomesnis, kitas – mažiau, tačiau tai priklauso tik nuo asmeninės žiūrovų nuomonės. Kryptis, kurią teatras šiuo metu pasirinko, yra labai profesionali ir sveikintina, kadangi ji atspindi šį laikmetį ir šiuolaikinio žiūrovo pageidavimus", – palaikymą vienbalsiai išreiškia visos pašnekovės.