Pianistas K. Uinskas: muzika ir išskaičiavimai nesuderinami

Savas kraštas yra atskaitos taškas, tiki pianistas Kasparas Uinskas, savo pasaulinių turnė grafike randantis laiko ir koncertams Lietuvoje. Namuose visada būsi savas, užsienyje nuolat esi naujas žmogus.

"Klausytojai Lietuvoje gali stebėti mano, kaip atlikėjo, augimą, todėl Lietuvoje grodamas jaučiu net didesnę atsakomybę negu užsienyje, – interviu "Kauno dienai" atviravo K.Uinskas, netrukus tokią galimybę suteiksiantis ir kauniečiams.

– Šiandien pasaulyje yra ypač daug pianistų – gerų, aukšto meistriškumo. Nejausti konkurencijos neįmanoma. Kaip jūsų, pianistų, pasaulyje yra kovojama dėl publikos dėmesio?

– Visų pirma aš į muziką įdedu maksimumą. Man nėra mažiau svarbių kūrinių ar koncertų. Stengiuosi klausytojui pateikti geriausia, kas įmanoma. Taigi, pirmiausia konkuruoju kokybe. Man yra svarbu viskas: visas koncerto įvykis. Svarbus kiekvienas aspektas, netgi tai, kad fortepijonas nebūtų apdulkėjęs. Pats tai patikrinu. Ir šviesos suderintos, ir fortepijono pozicija, kad stovėtų idealiai per scenos vidurį. Kiekvienas momentas prisideda prie bendro įspūdžio. Iš savęs aš stengiuosi pateikti maksimalų rezultatą. Taigi tikriausiai aš kovoju, jeigu taip galima pavadinti, kokybe.

Nors reikia pripažinti, kad klasikinės muzikos pasaulis taip pat priėmė šiandienio pasaulio žaidimo taisykles. Ir tokie dalykai kaip vadyba, rinkodara, stiprūs agentai yra taip pat ne ką mažiau sėkmingą atlikėjo karjerą lemiantys faktoriai. Mano karjera taip pat rūpinasi vadybininkai iš skirtingų šalių. Tačiau tai jie daro žinodami mano ypatingą reiklumą ir kriterijus.

– Šiandien muzikantai turi ne tik tobulai groti, bet ir tobulai bendrauti su publika, kad ir koks būtų jos išprusimas. Iš tiesų – sunku rasti koncertuojantį muzikantą be viešųjų ryšių paketo: puikios fotosesijos nuotraukos, tinklaraščiai ar profiliai "Facebook'e"... Net, štai, galimybė kalbėtis su jumis – juk tikriausiai šiam interviu skirtą laiką mieliau praleistumėte grodamas ar ilsėdamasis. Ar dėl šios neišvengiamos būtinybės komunikuoti su publika, būti pakankamai viešu asmeniu, jums dažnai tenka eiti į kompromisus?

– Kalbant apie kompromisus, aš nedarau dalykų, kurie prieštarauja mano įsitikinimams. Kai mane kvietė į populiarią laidą pasirodyti vadinamajame crossover (kai klasikinės muzikos atlikėjas atlieka populiarią muziką su popatlikėju), aš atsisakiau, nes tokių dalykų nedarau. Nesiekiu pigaus populiarumo per intrigas, skandalus ar sugalvotas istorijas. Tai prasilenkia su mano įsitikinimais. Muzika buvo rašoma žmonių, kurie tai darė iš pašaukimo. Joje vienas pagrindinių dalykų yra tai, kas tikra. Jie nedarė to iš išskaičiavimo. Tai genijai, kurie kūrė muziką iš sielos gelmių. Tad pati muzika vadovaujasi tam tikrais principais.

Kaip ir gera nuotrauka ar interviu – tai šiuolaikinio gyvenimo atributai, ir jeigu viskas daroma su skoniu, nematau tame nieko blogo. Svarbiausia nenukrypti nuo svarbiausio – nuo muzikos.
Žinoma, būtų idealu, jeigu atlikėjas galėtų gilintis tik į kūrybą ir į savo pasirodymus. Vis dėlto šiais informacijos megasrautų laikais kiekvienas turi stengtis, kad būtų pastebėtas. Džiaugčiausi, jeigu užtektų vieno plakato, pakabinto ant salės durų, ir į koncertus susirinktų pilnos salės klausytojų. Deja, ir patys garsiausi atlikėjai negali nurimti nei akimirkai, turi kasdien atiduoti duoklę viešumui. Manau, kad klasikinės muzikos atlikėjo pati misija ir įvaizdis tam tikra prasme įpareigoja, ir tų ribų, mano supratimu, nereikėtų peržengti.

– Kuo būna K.Uinskas, kai nulipa nuo scenos? Gurmanas? Krepšinio mėgėjas? Prisiekęs knygius? Aistringas šachmatininkas? Ar tiesiog jaunas tėvelis, labai mylintis savo dukrelę?

– Nulipęs nuo scenos turiu labai mažai laiko kitiems dalykams. Scena – tai tik akimirka viso to ilgo pasirengimo proceso. Pasiruošimas koncertui – tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis intelektualių, emocinių ir fizinių pastangų. Prieš tai, kai klausytojai išgirsta mano pasirinktus kūrinius, prie jų praleidžiu šimtus, jeigu ne tūkstančius valandų. Taigi ir nulipęs nuo scenos daugiausia esu su muzika.

Teisingai pastebėjote, – mėgaujuosi kiekviena galimybe praleisti akimirkas su savo šeima. Dar labai domiuosi pasaulio politika ir įvairiais vykstančiais ekonominiais procesais. Klausau įvairias nepriklausomas žinias, mėgstu gerą kiną, o kartais pagaminu kokį nors neįprastą patiekalą. Apskritai man patinka kokybė, ar tai būtų maistas, ar filmas, ar kiti dalykai, jau nekalbant apie muziką. Ta prasme esu labai reiklus.

– Be koncertinės veiklos, rengiate ir meistriškumo kursus. Ar labai skiriasi šių dienų jaunieji lietuvių talentai nuo tų vaikų, paauglių, kokiais buvote jūs, jūsų bendraamžiai? Ar skiriasi lietuviai jaunieji muzikantai ir užsieniečiai?

– Skirtumai yra ne tarp kartų. Skiriasi individualiai vienas ir kitas atlikėjas. Vienas yra talentingas, kitas – ne. Skirtumai pasireiškia per talentą ir norą. Nemanau, kad labai skirsis tokie žmonės ir prieš 20 metų, ir dabar, lietuviai ar užsieniečiai. Žinoma, dabartiniams studentams yra lengviau ta prasme, kad labai daug informacijos tapo lengvai pasiekiama, galima klausytis daug įrašų, keliauti ir stebėti skirtingus koncertus.

Mūsų bendraamžiai augo labiau uždaroje visuomenėje, nebuvo tiek galimybių klausyti skirtingų įrašų, eiti ar vykti į tiek koncertų, tad kiekvienas renginys buvo tarsi šventė. Labiau tai vertinome. Gal gyvenome labiau idealų pasaulyje, tikėdami, kad atlikėjui užtenka gerai groti ir pasaulis apie jį išgirs. Dabartiniai mokiniai jau supranta rinkos dėsnius, žinoma, vis dar ne visi turi galimybių laisvai keliauti, rinktis mokyklas ir dėstytojus. Labai svarbu, koks yra pats žmogus, kiek jis geba pasiimti.

– Jūs vis dar vadovaujate "Naujajai muzikų kartai"? Kokie tie naujosios kartos muzikai? Talentai, išvarginti beprotiško koncertų maratono? Jautrių sielų žmonės, kuriuos nuo jaunystės kankina nerimas dėl to, iš ko gyvens senatvėje?

– Formaliai esu vadovas, bet įstaigos veikloje beveik nedalyvauju. Esu galbūt patariamasis balsas meniniais klausimais. Visą veiklą vykdo įstaigos darbuotojai. Dalis atlikėjų apskritai yra aktyviai koncertuojantys, tai tie, su kuriais "Naujoji muzikų karta" bendradarbiauja jau keletą metų. O dalis kitų jaunųjų atlikėjų gyvena įvairiai. Muzikantui pasiekti kažką kaip koncertuojančiam solistui – šiandien tai yra be galo sunki užduotis. Buvo sunku visais laikais, bet ypač sudėtinga šiandien. Jeigu reikėtų išvesti vidurkį, tai gal iš 1000 vienas ir pasiekia kažko, kas leidžia koncertuoti kaip solistui, o gal ir dar mažesnis procentas.

– Vaikystėje buvote ne tik talentingas muzikantas, bet ir nedrausmingas mokinys, biografiją "puošia" ne vienas konfliktas su M.K.Čiurlionio menų gimnazijos vadovybe. Kartu esate puikus įrodymas, kad vaikystės šėlionės netrukdo subręsti stipriai asmenybei, geram muzikantui. Tikriausiai turite ką patarti tokių maištaujančių talentų pedagogams – o galbūt ir patiems maištininkams?

– Menininkams ne visą laiką standartai ir normos yra tinkamiausia aplinka, kurioje jis gali gerai jaustis ir save atskleisti. Mano atveju buvo taip, kad man su tais rėmais ir normomis sunkiai sekėsi, dėl to aš ir turėjau problemų. Vis dėlto tos problemos manęs neišvedė iš muzikos kelio.

Sunku pasakyti, ką universalaus galima patarti. Kiekviena situacija yra skirtinga. Reikėtų įsigilinti į kiekvieną tokį maištaujantįjį ir rasti individualų priėjimą prie tokios situacijos. Maištaujantiesiems aš patarčiau tą patį, kas įvyko su manimi – kad maištavimas neišmuštų nuo pagrindinio tikslo. Tai yra svarbiausia. Nebūtinai drausmingas mokymasis mokykloje tave nuves į aukštumas. Svarbu pačiam žinoti savo tikslą ir eiti jo link. Svarbu, kad maištavimas netrukdytų siekti tikslo.

– Žymi dalis Lietuvos jaunuolių, siejančių savo ateitį su muzika, studijuoti išvyksta į užsienį. Džiaugiasi galimybėmis mokytis pas garsius dėstytojus ir neslepia, kad ten, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, muzikantai, net ir ne žvaigždės, tiesiog gali oriau gyventi. Tas pats ir su baleto artistais, jaunais dailininkais. Ką, jūsų manymu, turėtų daryti Lietuva – valdžia, mokymo įstaigos – kad mūsų nepaliktų paskutiniai talentai? O gal iš tikrųjų ne viskas taip dramatiška ir šiandien jau ne taip svarbu, kurioje šalyje yra butas, kuriame laikai savo šlepetes?

– Atlikėjui ir apskritai menininkui labai svarbu kuo daugiau keliauti, kuo daugiau pamatyti, išgirsti, tapti pasauliečiu. Jokiu būdu nesėdėti užsidarius, kai tik formuojasi asmenybė. Aš pats studijavau Varšuvoje ketverius metus, porą metų Niujorke, nuo dešimties jau negyvenau su tėvais. Platus pasaulio matymas man labai daug davė kaip menininkui. Tad nematau tame nieko blogo, kad talentai migruoja, keliauja. Valdžia tik turi išmokti gerbti tokius žmones, sudaryti jiems sąlygas grįžti ir apskritai turėtų pradėti keisti požiūrį į kultūrą.

Kultūra – tai vienas geriausių šalies eksportų. Dėl jos ir tokia maža šalis kaip Lietuva gali save reprezentuoti ir didžiuotis. Tad valdžia, užuot švaisčiusi pinigus abejotinos vertės projektams, turėtų sugalvoti strategiją, kaip vaikus ir žmones kuo daugiau užimti kultūra plačiąja prasme, ir, žinoma, klasikine muzika ir edukacija. Išsilavinęs žmogus – tai mąstantis žmogus.

– Beje, o kur šiandien yra jūsų namai – ta siaurąja, buitine, prasme?

– Siaurąja prasme, mano namai Vilniuje.

– Kas yra tas žmogus, su kuriuo pirmu po koncerto pasikalbate?

– Mano žmona.

– Koks jūsų santykis su kūriniais, kuriuos parinkote savo rečitaliui Kaune?

– Aš visuomet pasirenku muziką, kuriai jaučiu aistrą – muziką, kuri mane žavi, man patinka ir yra įdomi. Dažniausiai tai yra romantinės epochos kūriniai. Tiesa, šiame koncerte bus ir impresionizmo gaida, Claude Debussy keturios miniatiūros, visą kitą sudarys romantiniai kompozitoriai – Johannesas Brahmsas, Frédéricas Chopinas, Sergejus Rachmaninovas. Visi jie labai skirtingi, tačiau kiekvienas iš tų kompozitorių yra tam tikra muzikos ir pianizmo viršukalnė.

Nenorėčiau banaliai jų apibūdinti, tačiau jeigu tektų būtent šiems opusams suteikti trumpą charakteristiką, tai J.Brahmso baladės būtų labiau filosofinis kūrinys, intravertiškas ir skatinantis susimąstyti. F.Chopino etiudai – tai virtuozinis opusas, aišku, etiudai labai skiriasi vienas nuo kito, bet F.Chopinas visada turi savyje tą poetišką polėkį. S.Rachmaninovo sonatą, ko gero, galima būtų įvardyti kaip sukrečiančiai dramatišką, vulkanišką kūrinį, kuris praktiškai ant maksimalios ribos, išnaudojantis ir emocinį, ir pianistinį – virtuozinį potencialą. Paprastai kalbant, visa programa – be galo graži muzika, kuri klausytojo ausiai turėtų būti tikras malonumas.

Kas? Fortepijoninės muzikos vakaras. K.Uinsko rečitalis.
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? vasario 1 d. 17 val.