Penki žymūs Kauno pastatai arba architektūra, kurią bus galima išgirsti

Garsas – universaliausia komunikacijos priemonė. Ji žmogų sujaudina ir paliečia kur kas labiau nei regimi vaizdiniai. Tuo tiki architektė Rasa Chmieliauskaitė, garso menininkas Arnas Mikalkėnas ir menotyrininkas Justinas Kalinauskas. Šiuo metu kūrėjai rengia projektą "ECHOtektūra", skatinantį pažinti architektūrinius objektus pasitelkiant garsus.

Vaizdų vergijoje

Lapkričio gale bus išleistas specialus garso kūrinys, leidžiantis netikėtu būdu pasivaikščioti po žymius laikinosios sostinės pastatus. Vis dėlto kartu su Kauno menininkų namais (KMN) vykdoma "ECHOtektūra" nėra pirmasis kūrėjų bandymas rekonstruoti mūsų žinias apie architektūros meną.

Pernai KMN, R.Chmieliauskaitė ir J.Kalinauskas jau rengė panašų projektą, pavadinimu "(NE)matoma architektūra". Jo metu neregiams ir silpnaregiams architektūros kūriniai buvo pristatyti taktiliniu (lytėjimo) būdu. "Architektūra yra labai kompleksiškas menas, nors ji dažnai suprantama tik kaip utilitarinės paskirties objektas. Tačiau jeigu į architektūrą pažvelgtume per meninę prizmę, pažintume įvairius jos sluoksnius, – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė. – Filosofas Kristupas Sabolius yra pasakęs, kad esame tikri vaizdų vergai. Išties gyvename vaizdiniame pasaulyje, kuris mums trukdo pasitelkti kitus pojūčius. Tačiau architektūra, kaip ir visi menai, turi kur kas daugiau lygmenų negu vizualumas."

Tad "(NE)matomoje architektūroje" projekto partneriais tapę neregiai kūrėjams padėjo pažinti ir suvokti pasaulį, kuriame nėra vaizdų. "Liesdami pastatų sienas ir kolonas, bandydami atkurti bendrą vaizdą iš detalių, pastebėjome, kad garsas architektūroje pasako labai daug. Tad ir kilo mintis kitame projekte architektūros estetiką ir grožį perteikti garso pagalba, – pasakojo R.Chmieliauskaitė. – Šiam tikslui bendradarbiauti pakvietėme garso menininką A.Mikalkėną, kuris su garsų pasauliu dirba jau labai seniai."

Naujajam projektui komanda pasirinko penkis žymius Kauno pastatus. R.Chmieliauskaitė pasakojo, kad jų pasirinkimas taip pat siejosi su pirmuoju projektu. "(NE)matomos architektūros" metu buvo išleistas taktilinis (lytimasis) leidinys, kuriame analizuoti reikšmingiausi Lietuvos architektūros stiliai. Tad "ECHOtektūroje" tyrinėjami pastatai juos atspindi. IX forto muziejus reprezentuoja brutalizmo architektūrą, Pažaislio vienuolynas – baroką, KTU Tyrimų laboratorija – tarpukario modernizmą, M.Žilinsko galerija – postmodernizmą, o Perkūno namas – gotiką. Audiokūrinys kvies patirti šiuos pastatus garsiniu būdu. Vis dėlto, pasak A.Mikalkėno, albumo kūrimo procesas neapsiriboja aklu pastatuose girdimų aplinkos garsų įrašymu.

"Tyrinėdami pastatų aplinką, pasitelkiame ne tik garso inžinerijos ar dizaino metodus, bet ir menines simuliacijas. Tačiau teatrališkumo vengiame – gotikiniame pastate tikrai nežvanginame grandinėmis, – tikina jis. – Tiesiog ieškojome universaliausio sprendimo, kaip garsais kuo charakteringiau apibūdinti mūsų pasirinktus pastatus. Žinoma, šiam tikslui taip pat konsultuojamės su neregiais, dalijamės bendra patirtimi."

Svarbiausia – akustika

A.Mikalkėnas pastebi, kad kiekvienas žmogus turi savitas "garso bibliotekas" galvoje. Tad garsai mums visiems sukelia skirtingas asociacijas. Dėl šios priežasties universalių audiogido įrašymo metodų rasti tiesiog neįmanoma. Klausydami albumo, klausytojai vis vien patirs skirtingas patirtis. Vienas galbūt girdės šliaužiančią gyvatę, kitas – vėjo ūžesį.

"Šiuo atveju svarbiau pajusti, koks yra pastato medžiagiškumas, kaip jame skamba aidas. Vaikštinėdami po pasirinktus architektūros objektus, įrašome labai daug garsų. O vėliau, juos išanalizavę, simuliuojame skaitmeninėje erdvėje. Tad šiokios tokios "apgaulės" audiogide esama. Pavyzdžiui, naudojamos papildomos priemonės, kuriomis garsai šiek tiek hiperbolizuojami, kad taptų išraiškingesni", – kūrybinį procesą paaiškino menininkas. Pašnekovai atskleidė, kad vizitų į pastatus metu atliktų įrašų jie audiogide nenaudoja. Realiuose įrašuose tiesiog yra pernelyg daug pašalinių garsų, jie taip pat ne visada išraiškingi.

Kūrėjai teigia albumu siekiantys klausytojams ne tiek nurodyti, kaip orientuotis patalpoje, bet per garsą perteikti architektūrinę pastato estetiką, erdvę ir medžiagiškumą. "Galėčiau duoti tokį pavyzdį. Baroko architektūra matantiems žmonėms pirmiausia asocijuojasi su erdve, aukščiu, įspūdinga lubų tapyba. Ši architektūra rafinuota, prabangi, pakylėta. Tačiau šios visos poezijos neregiai nemato. Susipažįstant su baroku lytėjimo būdu, įspūdis yra visai kitoks – pastebi R.Chmieliauskaitė. – Tai šaltas, glotnus marmuras, daug detalių. Bet jokiu būdu ne lubų tapyba. Kalbant apie garsų pasaulį, čia pirmiausia pastebima akustika. Visos medžiagos pastatuose skamba skirtingai, tačiau regintys žmonės to dažnai net nepastebi."

Pasak menininkų, jie nesiekia, kad klausantis albumo žmogus atskirtų skirtingus architektūros stilius. "Net ir reginčiam žmogui gatvėje gali būti sudėtinga įvardyti, kuriam stiliui priklauso konkretus pastatas. O juk įrašo klausys ne architektūros profesionalai, – pastebi R.Chmieliauskaitė. – Albume tiesiog atsiremiame į skirtingus stilius, kad sukurtume įvairovę. Kiekvienas, net ir to paties architektūrinio stiliaus, pastatas turi savitą charakterį. Tad galėjome rinktis ir, pavyzdžiui, vien brutalizmo stiliaus objektus." A.Mikalkėnas pritarė kolegei: "Kiekviename pastate ieškome charakteringų detalių, kurios galėtų apibūdinti jį ir jo skambesį. Viename objekte pagrindiniu motyvu tampa stiklas, kitame – marmuras ar betonas. Tokie akcentai garsine prasme yra labai informatyvūs."

Ekskursija namuose

Į albumą menininkai planuoja sudėti šešis garso kūrinius. Penki bus skirti realiems Kauno pastatams. O šeštas – architektės suprojektuotam, bet tik garsiniu lygmeniu egzistuojančiam architektūros kūriniui.

"Tai mūsų provokacija Lietuvos architektų bendruomenei – šypsosi R.Chmieliauskaitė. – Esame linkę manyti, kad architektūrinis kūrinys privalo būti sukurtas iš plytų, langų ir durų. Tačiau šios meno srities sąvoka kur kas platesnė – ji gali egzistuoti ir vien garsiniame lygmenyje."

Kompaktinio disko formato albumas pasieks įvairias įstaigas, pavyzdžiui, mokyklas ir bibliotekas. Tačiau jis taip pat bus laisvai prieinamas internete. Šio audiogido siūloma ekskursija nuo kitų skirsis ir tuo, kad ekskursantui joje dalyvauti siūloma ramiai įsitaisius namuose. "Žinoma, vėliau galima architektūros objektus aplankyti ir fiziškai, kadangi jie visi yra visuomeninio naudojimo. Bus galima pastatus palyginti su girdėtu garsu, atrasti naujų detalių, – pastebėjo architektė. – Tačiau pačią garsinę ekskursiją bus patogiau patirti namuose. Tam bus reikalingos ausinės, kurios izoliuos nereikalingus pašalinius garsus."

Menininkai atskleidė, kad prieš klausant audiogido, klausytojui bus pristatomi visi pastatai, ir trumpai paaiškinama, kas vyks. Tačiau visas detales – koks yra pastatas, kokia jo nuotaika ir charakteristika –  kiekvienas supras subjektyviai. "Manau, kad klausant nebe pirmą, o antrą ar trečią kartą, bus galima patirtis dar labiau pagilinti. Kaip ir Arnas sakė – didelę garsinę biblioteką galvoje sukaupusiems žmonėms bus lengviau suprasti ir atskirti garsus. O kitiems tai taps puikia galimybe papildyti savo "biblioteką", ir lavinti garsinio patyrimo amplitudę", – svarstė R.Chmieliauskaitė.

Pojūčiai: kurdami projektą, jo autoriai rėmėsi hipoteze, kad regėjimas gali sutrukdyti įvertinti architektūrinio objekto visumą ir taikė echolokacijos techniką.

A.Mikalkėnas neabejojo, kad prie vizualių vaizdinių pripratusiam žmogui įrašo klausyti iš pradžių nebus labai paprasta. "Albumas išties reikalaus susikaupimo ir dėmesio. Jeigu dabar įrašytume aplinkos garsus ir duotume kam nors paklausyti, tai irgi būtų sudėtinga. Šie garsai tiesiog yra tapę tokie natūralūs, kad mums nebekelia jokių asociacijų. Įdomu tai, kad mes jų net nepastebime, tačiau garsus perkėlus į įrašo formatą, jie pradeda erzinti. Tai signalizuoja, kad turime lavinti savo pojūčius – skonį, klausą, lytėjimą", – sako jis.

R.Chmieliauskaitė pastebėjo, kad parinkdami pastatui medžiagas, architektai neretai mąsto ir apie akustinę jų kokybę. Išlavintą ausį turintis žmogus išties gali pajausti skirtingų medžiagų skambėjimo ir aido skirtumus. "Rinkdamiesi netikėtus skonio derinius siūlantį restoraną, ten einame ne tam, kad pavalgytume. Mes norime pamaloninti gomurį ir lavinti skonio pojūčius. Tačiau jeigu žmogus visada valgo maistą gausiai sūdydamas druska, jis praranda galimybę įvertinti natūralius skonius ir jų harmoniją, – mąsto ji. – Lygiai taip pat ir su garsu. Klausydamiesi skirtingų stilių muzikos, laviname savo muzikinį skonį. O įsiklausydami į aplinkos garsus, galvose kaupiame garsines bibliotekas."

Echolokacijos magija

Vykdydami projektą, kūrėjai rėmėsi hipoteze, kad regėjimas kartais gali sutrukdyti įvertinti architektūrinio objekto visumą. Pasak jų, šiandien dominuoja vaizdų kultūra, trukdanti lavinti kitus pojūčius. "Nuo vizualaus turinio pertekliaus jaučiamės pavargę, nebegalintys susikoncentruoti. Tad "ECHOtektūra" – puikus būdas atimti iš žmogaus vaizdą ir leisti jam susidurti su kitais aplinkos pojūčiais", – sako R.Chmieliauskaitė.

Menininkams taip pat labai svarbi echolokacijos technika, kuria remiantis projektas ir gavo savo pavadinimą. J.Kalinausko teigimu, echolokacijos principas buvo pasirinktas ieškant naujų būdų, kaip neregiai galėtų įsitraukti į kultūros procesus ir kartu atrasti papildomą, žaidybinę" erdvės kokybę.

"Echolokacijos sąvoka nurodo gebėjimą orientuotis erdvėje, klausantis skleidžiamo garso atsispindėjimo nuo įvairių objektų. Daugeliui šis principas yra pažįstamas iš filmų apie povandeninius laivus, kurie vandenyno gelmėse plaukioja "aklai" sekdami sonaro rodmenis. Tačiau šis principas pirmiausia yra padiktuotas gamtos", – pastebi jis. Kai kuriems gyvūnams, pavyzdžiui, šikšnosparniams echolokacija yra natūralus išgyvenimo mechanizmas. Skleisdami ultragarsą ir girdėdami, kur jis atsimuša, šie žinduoliai puikiai orientuojasi tamsoje.

Šią techniką orientacijai erdvėje kartais naudoja ir neregiai. Ją galima taip ištobulinti, kad, girdėdamas aido atsimušimą, žmogus supras, kur tiksliai yra kliūtis, bei kokio ji aukščio. Pasak J.Kalinausko, neregiams taikant echolokacijos techniką, yra stimuliuojama smegenų dalis, atsakinga už vizualinį mąstymą, erdvės ir gylio suvokimą. Echolokacija yra panaši į regą, tik "atliekama" ausimis, o ne akimis.

"Galbūt ateityje mokslas, remdamasis šiuo mechanizmu, leis ištobulinti būdus neregiams dar laisviau orientuotis erdvėje. Gal echolokacija galės pasitarnauti ir matančiųjų gilesniam tikrovės pažinimui", – svarsto menotyrininkas. R.Chmieliauskaitė atskleidė, kad aktyvią echolokaciją taikantis žmogus paprastai grindinį padaužo lazdele arba caksi liežuviu ir klausosi subtilių aido niuansų.

"Aišku, tai sugeba ne visi, – pastebi architektė. – O štai pasyvia echolokacija moka naudotis dauguma mūsų. Pavyzdžiui, staiga įėję į ilgą tamsų koridorių, galime suprasti jo ilgį iš akustikos. Šiuos elementariausius orientavimosi erdvėje principus audiogide pirmiausia ir pritaikėme." Pasak menininkų, pirmasis įrašo sluoksnis sukurtas naudojant echolokacijos metodą, o kiti sluoksniai jau apibūdina pastato aplinkos garsus.

Visuma: klausydamiesi skirtingų stilių muzikos laviname savo muzikinį skonį. O įsiklausydami į aplinkos garsus galvose kaupiame garsines bibliotekas.

"Vienas žymus neregys – amerikietis Danielis Kishas yra taip įvaldęs echolokaciją, kad gali mieste vaikščioti be jokių lazdelių, ir be problemų važiuoti dviračiu, – pasakojo R. Chmieliauskaitė. – Vyras geba atskirti subtilų garso atsimušimą į objektą, ir pasakyti – prieš jį stovi medis, rieda automobilis, o gal išniro namo kampas. Ši situacija mums parodo, kad girdėjimo ir pasaulio pažinimo galimybės yra labai didelės. Tiesiog nesame jų išlavinę. Tad su kolegomis tikimės, kad "ECHOtektūra" paskatins žmones daugiau domėtis kitais aplinkos pažinimo būdais ir lavinti savo klausą. Taip pat siekiame išplėsti neregių ir silpnaregių bendruomenės galimybes pažinti supančius architektūros kūrinius bei sumažinti jos patiriamą atskirtį."



NAUJAUSI KOMENTARAI

To zenius

To zenius portretas
Kai pats esi prakaituotas,tai ka gali pasakyti :))

Kauniete!!

Kauniete!! portretas
Kvailyste;;"dviratis seniausiai ishrastas.." Jokie garsai !!!!! nepakeis zmogui MATYMA!! REGINI !!! MUZIKA --tai didingas menas,Taciau --matyti architekturos KURINI ii!!! matyti -tai nuostabu,,,Ir ---girdeti architektura [[[tik aklajam tokia nelaime]] ...girdeti GAMTOS duota MUZIKAaaaaaa

zenius

zenius portretas
maniau pamatysiu tų įžymių pastatų foto, o pamačiau kažkokius prakaituotus veidelius....
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių