Pažaislio muzikos festivalyje – du išskirtiniai koncertai

Dramatiška ir jausminga

Birštone skambėsiančią jausmais, emocijomis ir aistromis kunkuliuojančią programą „Vasaros naktis su muzika“ paruošė vienas svariausių klasikinės muzikos ansamblių – Kauno styginių kvartetas ir šiuo metu Didžiojoje Britanijoje reziduojanti ir į tėvynę koncertuoti sugrįžtanti Londono Karališkosios muzikos akademijos absolventė, pianistė Indrė Petrauskaitė.

Penktąjį veiklos dešimtmetį skaičiuojančio Kauno styginių kvarteto, kuriame šiuo metu griežia smuikininkės Karolina Beinarytė-Palekauskienė ir Aistė Mikutytė, altininkė Eglė Lapinskė ir violončelininkas Kasparas Šerpytis, gerbėjai puikiai žino, kad kiekviena kolektyvo parengta programa taps dar vienu atradimu kamerinės muzikos pasaulyje. Per ilgus gyvavimo metus kolektyvas surengė daugiau nei du tūkstančius koncertų įvairiose Lietuvos ir užsienio salėse, išleido keliolika kompaktinių plokštelių. Kvarteto repertuare – tiek klasicizmo epochos, tiek šiuolaikinės muzikos opusai, kolektyvas yra atlikęs gausybę lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų. Už šiuolaikinės muzikos populiarinimą kvartetas yra pelnęs apdovanojimą „Tikra muzika“, už lietuvių autorių muzikos garsinimą Lietuvoje ir užsienyje buvo paskelbtas „Įsimintiniausiu Kauno kūrybiniu kolektyvu“, o už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui atlikėjams skirta Lietuvos Respublikos vyriausybės premija.

Visuomet norisi prisiglausti prie solidesnių kūrybos figūrų su viltimi, kad ir pats tapsi solidesnis. Tokių kilnių tikslų vedamas priartėjau ir prie Juozo Naujalio.

Pianistė I. Petrauskaitė dar besimokydama Kauno Juozo Naujalio menų gimnazijoje jau grojo solo programas ir kamerinę muziką, koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose konkursuose, vėliau įstojo į Londono Karališkąją muzikos akademiją. Pianistė yra koncertavusi su Lietuvos nacionaliniu ir Lietuvos valstybiniu simfoniniais, Lietuvos kameriniu, Kauno simfoniniu, London Soloists Ensemble, Londono Karališkosios muzikos akademijos simfoniniu ir kitais orkestrais.

Vakaro programos pavadinimą, pasak atlikėjų, inspiravo šmaikštusis kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, šiemet iškilų jubiliejų minintis Giedrius Kuprevičius. Apie kūrinį kvartetui „Vasaros naktys su Naujaliu“ kompozitorius yra pasakęs: „Visuomet norisi prisiglausti prie solidesnių kūrybos figūrų su viltimi, kad ir pats tapsi solidesnis. Tokių kilnių tikslų vedamas priartėjau ir prie Juozo Naujalio, kuris šiaip nėra mano favoritas. Vasaros naktys visad įkvepia avantiūroms. Manoji, susieta su žvilgsniu į sentimentalią J. Naujalio melodiją „Tylios malonios vasaros naktys“ tapo pjese styginių kvartetui, vėliau – versija kameriniam orkestrui. Muzika, kurioje tiek pat ironijos, kiek ir pagarbos patriarchui, yra tarsi žaismė, atribojanti jausmą nuo proto.“ Programą pratęsiantis pirmasis vokiečių romantiko Roberto Schumanno styginių kvartetas siejamas su kompozitoriaus gyvenimo meilės Claros Schumann vardu. Visi trys šio opuso kvartetai pirmą kartą buvo atlikti kaip Claros 23-iojo gimtadienio dovana. Kūrinys byloja apie intensyvias kompozitoriaus kamerinės muzikos studijas, unikalią jo vaizduotę ir meistriškumą. Koncertą vainikuos vienos iškiliausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, vengrų kompozitoriaus Ernsto von Dohnányi fortepijoninis kvintetas c-moll. Nors tai buvo pirmasis kompozitoriaus publikuotas opusas, publika jį sutiko itin palankiai, o Johannesas Brahmsas, anot amžininkų, tuomet pasakė: „Aš pats negalėčiau sukurti geriau.“ Šis opusas parašytas R. Schumanno ir J. Brahmso romantinėje dvasioje, tačiau su individualia ir savita muzikine pajauta. Dramatiška ir jausminga muzika susipina su lyriniais momentais, o kūrinį vainikuoja šviesi ir viltinga nuotaika, pergalingai užbaigianti šį jaunatvišką opusą.

Pristato oratoriją

Šiemet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, kompozitoriui Vidmantui Bartuliui būtų sukakę 70 metų. Minėdamas šią sukaktį Pažaislio muzikos festivalis, bendradarbiaudamas su Kauno valstybine filharmonija, pristatys publikai vieną monumentaliausių šio universalaus kūrėjo opusų – 2003 m. Vilniaus festivalio užsakymu sukurtą ir V. Bartuliui Lietuvos kompozitorių sąjungos prizą už geriausią orkestrinį kūrinį ir Metų kompozitoriaus vardą pelniusią oratoriją „Nelaimėlis Jobas“.

Kaip sakė pats kompozitorius, mintis parašyti oratoriją pagal gerai žinomą biblinį pasakojimą brendo beveik dešimtmetį. „Norėjosi kiek kitaip traktuoti Senojo Testamento istoriją apie Jobą, parodyti jį kaip dviejų jėgų – aukščiausios ir žemiausios – įkaitą. Iš šio, kiek kitokio požiūrio ir kilo kūrinio pavadinimas, tarsi sufleruojantis klausytojui, kad Šventojo Rašto „Jobo knyga“ nėra atpasakojama nuosekliai.“

Šiemet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, kompozitoriui Vidmantui Bartuliui būtų sukakę 70 metų.

Nepriekaištingai dorai gyvenęs, dievobaimingas ir nuo pikto nuolatos šalinęsis Jobas buvo pasiturintis, turėjo būrį vaikų ir leido dienas garbindamas Viešpatį. Pas Viešpatį atėjęs Šėtonas (Jobo knygoje jis dar neturi vėlesnio judaizmo ar krikščionių šėtono ar velnio savybių, o yra laikomas Dievo dvaro ir tarnybos nariu, keliaujančiu slaptuoju agentu, kuris visada pasiruošęs skųsti ir kaltinti savo auką ir būti prokuroru) gauna Viešpaties leidimą išbandyti Jobo tikėjimo stiprumą. Jobo gyvulių bandas pagrobia priešai, žūva visi jo vaikai, o pats Jobas apninkamas vočių. Jobas nieko nesako prieš Dievą, tik garbina jo vardą ir poelgius. Pas Jobą atvykę trys jo bičiuliai Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis, kaip ir kiti Jobo aplinkos žmonės, grėsmingu choralu ragina jį keikti Viešpatį ir prisipažinti nusidėjus. V. Bartulio oratorijoje šie trys veikėjai paskirti atstovauti žemųjų, blogio jėgų sferai. Jobas nepasiduoda jų raginimams ir toliau, nors ir kęsdamas baisias kančias, garbina Viešpaties vardą. Kitokį požiūrį į nusidėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu išdėsto melodinga daina prabylantis jaunuolis Elihu'as, Barachelio Buzito iš Ramo klano sūnus, šioje oratorijoje atstovaujantis aukštosioms, gėrio jėgoms. Jobas atremia ir jo argumentus ir toliau lieka ištikimas savo įsitikinimui, kad prieš Dievą jis yra teisus. Vėliau Elihu‘as oratorijoje prabyla Dievo balsu, klausdamas: „Argi tu paneigsi netgi mano teisingumą?“ V. Bartulis, užbaigdamas oratoriją, nepateikia Jobo knygoje nusakomos laimingos pabaigos, o palieka atvirą konflikto klausimą, paskutiniais Jobo žodžiais ištardamas: „Todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse bei pelenuose.“ Kompozitorius oratorijoje pateikia kiek modifikuotus veikėjų vardus: Zofaras čia virsta Sofaru, Bildadas – Baldadu, o Elihu‘as – Elijumi. Kur slypi šių modifikacijų priežastis – telieka nedidele intriga, apeliuojančia į subtilų V. Bartulio humoro jausmą.

Skambės trečią kartą

Po kone prieš dvidešimtmetį įvykusios oratorijos premjeros muzikos kritikė Violeta Tumasonienė rašė: „Kompozitorius išryškina meno kalbai svarbų vidinį žmogaus santykį su savimi, žmonėmis ir Dievu. Jobas tampa gėrio ir blogio kovos įkaitu. Kadangi Biblijos žodis aiškina pats save, menininkui belieka išskirti prasmių universalijas – gėris, blogis ir pan. Biblijos tekstas pasitelktas išryškinti universalią egzistencinę problematiką, jos tragizmą ir dramatizmą. Vidmanto Bartulio „Nelaimėlio Jobo“ oratorijos muzika Jobo lūpomis kalba kiekvienam iš mūsų. O raiški muzika biblines universalijas paverčia kiekvieno asmenine patirtimi. Tai ir yra šio kūrinio vertė.“

Minint Laisvės gynėjų dieną oratorija antrą kartą nuskambėjo 2020 m., o po aštuoniolikos dienų kompozitorius iškeliavo amžinybėn. Jo artimas bičiulis kompozitorius Algirdas Martinaitis tuomet rašė: „Visais savo „meilingais“ kūriniais ilgą laiką V. Bartulis statėsi užtvanką ir laukė progos, kada bus galima iškart atidaryti visus šliuzus griausmingai tėkmei, – apie mus visus, apie mūsų buvimą džiaugsme ir kančioje, apie dangų ir žemę. Taip iš gilumos, iš paširdžių išsiveržė „Nelaimėlis Jobas“.“ Minint V. Bartulio 70-metį monumentalioji oratorija nuskambės trečiąjį kartą. Kūrinį atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, itin sudėtingą ir išraiškingą Jobo partiją dainuos jau trečiąjį kartą šiame amplua pasirodysiantis baritonas Arūnas Malikėnas, tamsiųjų galių atstovus įkūnys tenoras Mindaugas Jankauskas (Elifazas), baritonas Giedrius Prunskus (Sofaras) ir bosas Joris Rubinovas (Baldadas), o šviesiąją Elijaus figūrą – tenoras Mindaugas Zimkus. Diriguos jau trečiąjį kartą šios partitūros puslapius atversiantis Maestro Robertas Šervenikas. Koncerto organizatoriai primena, kad nemokamus kvietimus į šį koncertą, kurių liko labai daug, galima atsiimti Kauno filharmonijos kasoje.