Pažaislio festivalis subrendo. Kada subręs ir publika?

Su pirmaisiais krintančiais gelstančių medžių lapais nuvilnijo paskutinės XVIII Pažaislio muzikos festivalio melodijos. Tiek per festivalio atidarymą, tiek ir per uždarymą prieš koncertus kalbėjusieji ir geros kloties festivaliui linkėjusieji akcentavo jo gyvavimo amžiaus paralelę su žmogaus aštuoniolikmete branda. Ši brandą žyminti riba nejučia tapo viso festivalio koncertus lydinčiu leitmotyvu ir tam tikru vertinimo kriterijumi – ar subrendome?

Pasiteisino naujos erdvės

Iš tiesų festivalio programa jau nusistovėjusi, turinti savo veidą ir charakterį, tolygiai užpildanti įvairius muzikos žanrus ir formas, taigi, tenkinanti klausytojų įvairiapusius poreikius. Klausytojai taip pat jau pripratę (ar pripratinti?) prie festivalio programos pasiūlos ir koncertų salių.

Blėsta nuogąstavimai dėl to, ar susirinks publika atokesnėje erdvėje kur nors Jonavos, Kauno, Kaišiadorių ar net Šilalės rajono bažnyčiose, atgimstančių ir iš griuvėsių prisikeliančių dvarų menėse Šakių ar Ukmergės rajonuose, įprastose ir naujose kultūrinėse aplinkose. Koncertų erdvė įsitvirtino aerodromo platybėse Pociūnuose, išbandytos ir gamyklos patalpos seniausiame Marijampolės cukraus fabrike.

Plečiasi Pažaislio muzikos festivalio arealas, plečiasi ir klausytojų ratas. Prie vasaros koncertų ritmo įpratusius ir į bet kurį festivalio siūlomą Lietuvos kampelį pasiryžusius nukakti ištikimų klausytojų srautus papildo atokesnių regionų vietinė publika, kur kas mažiau lepinama muzikinių renginių, taigi, ir mažiau patyrusi klausymo praktikos.

Todėl galima atlaidžiau vertinti jų ne vietoj pasigirstančius plojimus ar per garsiai kaimynei išsakytus įspūdžius, viliantis, kad paskui atlikėjus į bet kokį naują užkampį suvažiavusi išpuoselėta ir patyrusi Kauno publika parodys elgesio per koncertus pavyzdį. Deja...

Aplodismentai ne laiku

Grįžkime prie brandos klausimo. Iš karto atsiprašau tų klausytojų, kurie suvokia klausomų kūrinių formas ir žino, kad sonata ar siuita, taip pat stambieji vokaliniai-orkestriniai kūriniai yra vientisi ir nedera jų pertraukti plojimais, kad ir kaip niežtėtų delnai, pasidžiaugti išgirsta jaudinamai puikia solisto ar ansamblio atskiros dalies interpretacija. Tokie plojimai dera nebent džiazo muzikos koncertuose, kuriuose klausytojų ovacijos fiksuoja įspūdžius, kylančius beklausant vykusiai improvizuoto epizodo "čia ir dabar" besiformuojančios muzikos sraute.

Aplodismentų proveržiai nestebina ir operoje po meistriškai atliktos sudėtingos arijos ar ansamblio. Vis dėlto per koncertą tarp vientiso kūrinio dalių įsiterpiantys papliaukšėjimai rodo tik neišmanymą ir kultūros stoką.

Per koncertinį sezoną filharmonijoje tokie išsišokėliai greitai nutildomi arba ir patys susipranta ne vietoj pasireiškę. Bet festivalio masiniuose koncertuose po atsitiktinio pliaukštelėjimo nuvilnija tokių pačių neišmanančiųjų aplodismentų lavina, trikdanti atlikėjus, siekiančius perteikti kompozitoriaus mintį, jungiančią kūrinio atskiras dalis, nervinanti kitus klausytojus, įsigilinusius į šiuos atlikėjų siekius.

Gerai, jei atlikėjai savi, suvokiantys, kad mūsų publikai iki klausymo kultūros dar bręsti ir bręsti. Tačiau jei atlikėjas atvykęs iš šalies, kurioje tokie pasvarstymai apie klausymo kultūrą keltų nuostabą? Kokią nuomonę jis išsiveža po tokių atliekamo kūrinio mintį darkančių klausymosi apraiškų? Nebent tokią, kad koncertavo kultūros nemačiusiame užkampyje.

Kada dera atsistoti

Užkampio ypatybę sustiprina dar viena mūsų publikos "tradicija". Negana to, kad plojama kada reikia ir kada nereikia, dar labiau klausymosi neišmanymas patvirtinamas "privalomu" tapusiu atsistojimu.

Stovinti publika po koncerto – pats aukščiausias atlikėjų meistriškumo įvertinimas, suteikiamas labai mažai daliai meistrų, nusipelniusių tokio įvertinimo. Mūsų publika dosni, tokius aukštus įvertinimus dalijanti ir pasaulinio lygio žvaigždėms, ir iš studijų suolo neišlipusiems studentėliams.

Žala dvejopa – ne pirmo ryškumo žvaigždės, suvokiančios savo tobulėjimo erdves, tokį nepagrįstą įvertinimą priima kaip prastos ir neišmanančios publikos žymę. O vos pirmą kartą į sceną užlipę nepatyrę atlikėjai po nenusipelnytų pagarbos ženklų gali įsivaizduoti priartėję prie tobulumo viršūnės.

Kita vertus, jei jau atsistojame koncertinę biografiją tik pradedančiam atlikėjui, tai kur reikėtų užsilipti parodant pagarbą ir padėką už meno stebuklus muzikos korifėjams?

Nejauku būna ir vyksmą scenoje adekvačiai vertinantiems klausytojams, išmatavusiems distanciją tarp esamo rezultato ir įvertinimo atsistojimu, kuri toli gražu nešokdina nuo kėdės. Vis dėlto pradėjusių nepelnyto atsistojimo ceremoniją žiūrovų miškas (klausytojais pavadinti nesiryžtu, nes toks atlikėjų "pagerbimas" galimas nebent jų nesiklausius ar negirdėjus) girdėjusiuosius verčia arba pasitraukti iš salės, arba kęsti smerkiančius "beklausių" žvilgsnius.

Aišku, galima atsistoti kartu (daug kas taip ir daro), bet nuo to jausmas ne geresnis.

Nesinori brukti nuostatos, kad mūsų muzikinėje padangėje tvyro vien tik menkaverčiai koncertiniai reiškiniai, kuriuos tam tikra publikos dalis su džiaugsmu vertina lyg aštuntąjį pasaulio stebuklą. Visa laimė, kad sulaukiame ir tikrai neeilinių meistrų, netgi tarp mūsų jaunimo tiek Pažaislio festivalio programose, tiek Kauno filharmonijos sezono koncertuose. Tačiau gaila, kad jų pasirodymai nebeišsiskiria vertinimo plotmėje iš kitų vidutinio lygmens pasirodymų srauto.

Nauja klausytojų karta

Grįžkime prie Pažaislio festivalio. Jo koncertų erdvės ir vasaros laikas veikia atpalaiduojamai. Juk visai kitas jausmas gėrėtis muzika medžių pavėsyje ar įsitaisius Pažaislio vienuolyno šventoriaus žalumoje, stebint plaukiančius debesis ir jų fone dangų karpančias kregždutes, arba slepiantis po skraisčių ir skėčių uždangomis liūtyje, klausant perkūniją atkartojančių timpanų aido. Patogu ir miela.

Jei nelyja, galima ir savo atžalas atsivesti. Dviguba nauda – ir muzikos bus paklausyta, ir vaikai gryname ore laisve pasidžiaugs. Vietoje to, kad nekantraudami iš nuobodulio trikdytų klausymo rimtį tėvams, galės muzikos fone palakstyti liepų pavėsyje. Ramu – niekur neprapuls, visą koncertą bus matomi ir saugūs.

Gal tik tas orkestras ir solistai mažiesiems šiek tiek trukdo bendrauti tarpusavyje ir džiaugtis naujomis pažintimis su bendraamžiais. Bet ne bėda, jei solistas per garsiai dainuoja, pasikalbėti galima irgi garsiau. O saugos tarnyba taip pat netrukdo, atidžiai saugodama sceną su atlikėjais – matyt, kad koks solistas neapsikentęs triukšmo nenuliptų tramdyti naujosios klausytojų kartos laisvės. Tai ir trykšta jų laisvės pojūtis nevaržomai, išsiliedamas takuose tarp žiūrovų lenktynėmis, gaudynėmis ir kitokiu nemuzikiniu alasu.

Per 18 metų užauga nauja klausytojų karta. Viena jau užaugo. O kokia užaugs naujoji?

Paskutinis XVIII festivalio akordas nuspalvintas skausmingų, nors kartu tikėjimą ir dvasios stiprybę keliančių intonacijų: "Stabat Mater" (dolorosa) – Stovėjo motina (sopulingoji) – didingo sakralaus kūrinio autorius Antoninas Dvorakas muzikos garsais išliejo skausmą dėl savo vaikų netekties. Festivalio erdvėje šis skausmas galėtų būti sietinas su bręstančios ir kol kas savosios brandos nepasiekiančios koncertinės kultūros raiška. Simboliška? Kada tikrosios brandos laikas? Po 18 metų? 21? O taip norėtųsi greičiau...