Pasaulis, nuaustas iš talento ir jausmų

"Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų", – sako tekstilininkė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Anot menininkės, šiuolaikiniame mene svarbiausia santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo – kūryba be atsako neturi prasmės.

"Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų", – sako tekstilininkė Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Anot menininkės, šiuolaikiniame mene svarbiausia santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo – kūryba be atsako neturi prasmės.

Įvairiaspalvės gijos, susipinančios ramiai ir kantriai audžiant daugiasluoksnį audinį. Tykus mintijimas ir ritmiškas pirštų judėjimas. Meilė, šiluma, jautrumas, susipinantys su audinio raštais, suteikiant minkštumo ir žadinant norą liesti, jaukiai įsisupti ar tiesiog gėrėtis. Tekstilės menas yra arčiausiai mūsų: jis mus šildo, puošia, suteikia jaukumo namams. Tekstilės aplink tiek daug ir ji tokia įvairi, kad kartais praeiname pro ją nė nepastebėdami.

Susitikimas su tekstilės menininke M.Žaltauskaite-Grašiene įvyko vieną tų žiemos popiečių, kai dienos pilkuma buvo pasiekusi savo ribą ir rodėsi, kad šalčiau ir niūriau būti nebegali, kai nesinorėjo net džiaugtis artėjančiomis Kalėdomis. Apsilankymas menininkės dirbtuvėje dienai suteikė ryškių spalvų pliūpsnį.

M.Žaltauskaitės-Grašienės kūriniams būdingas konceptualus požiūris į tekstilę, atsiskleidžiantis per tradicinių raiškos priemonių ir šiuolaikinių atlikimo technologijų jungtį. Jos kūriniai estetiški, pasižymintys aukšta atlikimo kokybe, paremti atidžiu ir jautriu žmogaus bei jo gyvenimo procesų stebėjimu.

"Kiekvienas turime konstitucinę teisę į kūrybą. Man kūryba – tai tolerancija, per ją aš išreiškiu savo nuomonę apie pasaulį, žmogų. Šiuolaikiniame mene, mano nuomone, svarbiausia yra santykiai tarp žiūrovo ir kūrėjo, nėra prasmės kurti, jei neturi santykio", – sako M.Ž.Grašienė.

Menininkės darbuose kiekvienas žiūrovas atranda ryšį su autorės perteikiamu vaizdu. Juk ji kalba apie mus pačius: gimstančius, besikeičiančius, kažką atrandančius ar prarandančius, žmones, tobulais savo netobulumais, vienądien išeinančius palikus didesnį ar mažesnį pėdsaką. Kūriniai kalba patys už save, užgaudami jautriausias stygas ir kurdami skirtingus garsų sąskambius kiekvieno iš mūsų širdyse.

– Ar jūsų, kaip kūrėjos, asmenybė formavosi nuo mažų dienų? Kas inspiravo, paskatino pasirinkti menų studijas?

– Nesakyčiau, kad nuo mažų dienų žinojau, jog būsiu menininkė. Maža būdama norėjau išbandyti įvairiausias profesijas: žaisdavau ir konduktorę, ir virėją. Domėjausi begale dalykų, bet jau paauglystėje supratau, kad norėčiau piešti ir net austi. Mokykloje per darbų pamokas labai patiko užsiimti rankdarbiais. Tad pradėjau domėtis lietuvių liaudies meno autentinka: juostomis, audiniais, drabužiais. Prisimenu, kartą teko lankytis mugėje, kurioje akis užkliuvo už dryžuoto audinio. Jį įsigijusi pasisiuvau sau sijoną. Tai buvo pradžia, kuri paskatino mane susidomėti tekstile. Pradėjau piešti, baigiau keturmetę A.Martinaičio dailės mokyklą, taip pat mokiausi tapybos.

– Ar tekstilės studijų pasirinkimas buvo apgalvotas, kryptingas žingsnis?

– Būdama dvyliktoje klasėje susipažinau su prof. Laima Oržekauskiene. Tai buvo asmenybė, kuri man labai imponavo, nulėmė pasirinkti tekstilės studijas. Niekada nesiblaškiau, negalvojau rinktis kitos specialybės. Man tekstilės menas buvo labai gražus, labai artimas. Manau, kad nėra gerų ar blogų specialybių, jei širdimi jauti, kad turi daryti vienus ar kitus dalykus – turi į juos pasinerti ir stengtis padaryti geriausiai. Laikui bėgant, randasi įvairiausių perspektyvų ir galimybių įgyvendinti savo siekius. Kūrėjo kelias nėra lengvas, jis gana sudėtingas, tačiau tame sudėtingume ir yra visas žavesys.

– Baigėte bakalauro, magistro studijas, įgijote meno licenciato laipsnį. Kuris studijų etapas jūsų kūrybos trajektorijoje yra reikšmingiausias?

– Studijuodama doktorantūroje pradėjau gilintis į tai, kaip menininkus veikia fotografinio vaizdo transformacija į kompiuterizuotą sistemą. Tyriau, kaip ir kiek kūrėjams, jų kūrybai įtaką daro šiuolaikinės technologijos ir kokį poveikį patys menininkai daro joms. Nuėjusi į pramoninės gamybos fabriką, kuriame audiniai yra audžiami pagal tam tikras sistemas, pastebėjau, kad naujovių šioje srityje neieškoma. Kai "Audėjo" fabrike pradėjau austi savo pirmąjį kūrinį "Kartos" (2005), pramonininkai negalėjo patikėti, kad per visą staklių raportą (visą staklių plotį) aš išaudžiau kiekvieną portretą, tiksliai atkartodama sudėtingą fotografinį vaizdą. Praėjus keleriems metams, pramonininkai iki tol buvusius pieštinius audinių raštus papildė fotografijų motyvais. Tai įrodo, kad menininkas savo kūrybiniais eksperimentais gali daryti įtaką technologijų eigai.

– Stažavotės Paryžiuje, Norvegijoje, dėstėte Tartu meno kolegijoje, Estijoje. Esate dalyvavusi konferencijose apie tekstilės meną Italijoje, Turkijoje. Kokioje egzotiškiausioje šalyje teko pabuvoti gilinantis į tekstilės meno paslaptis? Ką joje atradote?

– Prieš kurį laiką visą mėnesį teko praleisti Delyje vykusioje menininkų rezidencijoje "Sanskriti Kendra Foundation". Pasijutau patekusi į tekstilės šalį: ten viskas austa, siuvinėta, marginta. Nusivežiau naują austų kūrinių kolekciją, kurioje vaizdavau Kauną, nufotografuotą "Google Maps" programa, juodame ir baltame kolorite. Audžiau Kauno vaizdus iš dviejų kilometrų, kilometro ir penkių šimtų metrų aukščio. Buvimas Indijoje, vaikščiojimas Delio gatvėmis man paliko neišdildomą įspūdį ir aš ant atsivežtų kūrinių, juodu siūlu pradėjau siuvinėti linijinius piešinius, kuriuose atsispindėjo paprasta, bet žavi miesto, jame gyvenančių žmonių kasdienybė.

Yra toks įdomus Bengalijos regiono siuvinėjimo būdas, kuris vadinasi kanta. Žmogus, siuvinėjantis šiuo būdu, pasakoja savo istoriją. Sumaniau, kad šiuos savo darbus su Kauno vaizdais galėčiau patikėti siuvinėti patiems indams, tad trims mėnesiams palikau savo kūrinius Vakarų Bengalijos kaime, kad vietiniai juos siuvinėtų. Palikau visišką interpretacijos ir kūrybos laisvę. Laukia jaudinantis rezultatas, kurio net nenumanau.

– Vienas pagrindinių jūsų kūrybos objektų yra žmogus, tačiaus jūs gilinatės ne į jo psichologiją ar emocinę būseną. Jums svarbūs žmogaus fiziologiniai aspektai. Kūrinyje "Odos paveikslai" (2007) išryškinami ir išdidinami labiausiai raukšlėti žmogaus kūno linkiai, kurie kasdienybėje dažnam atrodo nepatrauklūs, atgrasūs. Jūs siekiate, kad žiūrovas, klaidžiodamas slapčiausiais odos vingiais, pajustų estetinį pasitenkinimą. Kuo jus patraukė žmogaus fiziologinių aspektų tyrinėjimas? Kaip pasirenkate tokius netikėtus motyvus, kaip juos atrandate?

Kai įgyvendinau darbą "Kartos", pradėjau domėtis genetikos tyrimais. Mane sudomino, kokius fizinius dalykus žmogus paveldi iš savo tėvų. Tyrinėdama šias fiziologines savybes aš susidomėjau žmogaus oda ir ant jos augančiais plaukeliais, kurie yra mūsų pojūčių sensoriai. Per odos plaukus mes juntame šaltį ar karštį, drėgmę ir t.t. Šis aspektas man labai susisiejo su tekstile: drabužis yra mūsų šildytojas arba kaip tik vėsintojas, o žmogaus oda – tarsi antrasis drabužis, siunčiantis informaciją, kaip mes turime elgtis pajutę vienokius ar kitokius pojūčius. Padarius šią išvadą, gimė visi "Odos paveikslai" (2007).

Tekstilė nuo kitų meno rūšių skiriasi tuo, kad yra labai taktiliška. Tapyboje ar skulptūroje žmogus kūrinį geba liesti tik akimis, o tekstilėje gali iš tiesų prisiliesti prie darbo.

– 2010-aisiais drauge su Kauno akušerijos ir ginekologijos klinika sukūrėtė projektus "Kvėpavimas", "Saugumas", kuriuose įamžinote pirmąjį mažo, tik gimusio, žmogučio oro gurkšnį. Kaip gimė šis jautrus projektas?

– Besilaukiant vaikelio nemažai laiko praleidau ligoninėje. Buvo toks kūrybinis etapas, kai sau pasakiau, jog nebenoriu galerijose eksponuoti savo darbų, noriu kad jie būtų matomi viešai. Norėjosi per meną suteikti žmonėms šilumos, siekiau, kad jie galėtų jį vartoti, kad gyventų su menu. Dažnai galerijose kūrinius pamato tik saujelė meno gerbėjų, ir tuo meno darbo komunikacija su žiūrovais pasibaigia.

Sugalvojusi, kad noriu austi naujagimių atvaizdus, kreipiausi į Kauno akušerijos ir ginekologijos klinikų vadovę, kur manęs paklausė: "Koks tai bus vaizdas? Klinikoje mes turime tiek daug skausmo, kad rodyti jo dar daugiau savo koridoriuose neleisime." Sugalvotus projektus reikėjo derinti su vadovais, jie žiūrėjo mano nuotraukas, nuaustus kūrinius ir tik tuomet gavau leidimą klinikose rengti parodą. Darbas su viešąja erdve nėra lengvas, jis reikalauja jautrumo aplinkai.

Šešios šeimos sutiko dalyvauti šiame projekte. Viskas taip simboliškai susisiejo, kad mano išausti naujagimių portretai įamžino šešis pojūčius: regą, klausą, lytėjimą ir kt. Beveik tris savaites buvau tarsi paparacas, visur su savimi besivežiojantis fotoaparatą. Vos paskambinus gydytojams, aš lėkdavau į klinikas ir fiksuodavau gimdymo akimirkas. Nufotografavusi kūdikius atsirinkdavau tik vieną nuotrauką, o likusias įteikdavau šeimai.

– Vaikystės prisiminimų sklidinas darbas-instaliacija "Skladukas" (2009), kurį 2009 m. pristatėte Tarptautinėje Kauno meno bienalėje. Instaliacijos sienas uždengėte žakardiniu audimu atliktų trijų skirtingų "skladukų" vaizdais: paveldėto iš tėčio, savo mamos ir asmeninio. "Skladuke" palikote siūlų ir pasiūlėte žiūrovams prisiminti skaniausią vaikystės uogienę bei išsiuvinėti jos pavadinimą ant nuausto stiklainio. Kokią žinutę šiuo savo kūriniu siuntėte žiūrovams? Kiek jums svarbus meno kūrinio interaktyvumas?

– Žiūrovams labai svarbu dalyvauti kūrinio pažinimo procese. Dažnas parodos lankytojas klausė: "Ar iš tikrųjų galima ant jūsų kūrinio siuvinėti? Ar jums negaila?"

Visuomenėje gaji nuomonė, kad menas turi būti eksponuojamas už stiklo, tarsi sakrali vertybė. Pasiūlius žmonėms imti į rankas adatas su siūlais ir siuvinėti, jie reagavo labai entuziastingai ir palankiai, jiems buvo įdomu. Sužavėjo idėja, kad galima būti taip arti kūrinio, prie jo prisiliesti, tapti jo dalimi. Kiek vėliau "Skladuką" išsiunčiau į Gdanską, kur žmonės taip pat siuvinėjo savo mėgstamų uogienių pavadinimus, ir mano kūrinys grįžo praturtėjęs įvairiais lenkiškais pavadinimais.

Tai vienas reikšmingiausių mano kurtų darbų, paremtas tiek istoriškai, tiek asmeniškai jautria tema. Tuo metu, kai buvo blokada ir visiems trūko būtiniausių dalykų, tarp jų, žinoma, ir maisto, mes eidavome ir rinkdavome uogas, grybus, juos konservuodavome. Tai, kad "skladuke" būdavo konservuotų gėrybių, garantavo saugumo jausmą. Šeimos, saugojimo, tradicijų dermė atsispindi šiame kūrinyje.

Kiekvienas žmogus palieka savo žymę audinyje, ir man tai labai įdomu. Žmogus jaukiai jaučiasi siuvinėdamas, jam nelieka baimių prisiliesti prie tekstilinio paviršiaus. Ši gera emocija tekstilei labai tinka. Aš nesisavinu kūrinio, žmogus nesisavina jo taip pat.

– Savo kūrinių idėjas įgyvendinate pasirinkdama sudėtingą kompiuterizuotą žakardinio audimo techniką. Turite aukščiausią šio kompiuterizuoto meninio audimo kvalifikaciją.

– Baigusi magistrantūros studijas, audimu pradėjau domėtis daugiau ir plačiau. Jis visada buvo man artimiausia tekstilės technologija, žavinti neaprėpiamomis savo galimybėmis.

Glaustai apžvelgiant audimo istoriją, jis radosi kinų šilko dirbtuvėse, kuriose būdavo staklės, kurių viršuje sėdėdavo berniukai, vadinamieji siūlų pakėlėjai, ir rankomis iškilnodavo audžiamo audinio raštų dalis. Keldavo po vieną siūlelį, vadovaudamiesi nupiešta schema. Dėl įdėto kruopštaus rankų darbo Renesanso, Baroko audiniai, kurti šia Damasto technika, kuria audėjai galėdavo išausti prabangiausius gėlių, augalų motyvus, buvo be galo brangūs, įperkami tik karaliams ir kitiems aukščiausių luomų asmenims. XIX a. įvykusi pramonės revoliucija padarė perversmą ir audimo staklių gamyboje. Josephas Marie Jacquardas sukūrė stakles, paremtas kortų sistema. Kiekviena korta turėjo skylutę, į kurią buvo įveriamas ir parišamas siūlas. Šias kortas sukdavo žakardo aparatas, kuris jau nebereikalavo kruopštaus žmogaus rankų darbo. Žakardo staklėmis išausti audiniai buvo tiražuojami ir tapo prieinami plačiajai visuomenei. XXa. viduryje žakardo aparatą pakeitė elektroninė sistema.

Technologai drauge su menininkais sugalvojo kompiuterinę programą, kuria buvo galima užprogramuoti norimą audinio vaizdą. Tuomet buvo sukurtos staklės, kurias buvo galima sujungti su šia kompiuterine programa ir austi. Pvz., norėdamas išausti portretą, turimą nuotrauką turi koreguoti specialia kompiuterine programa, sumažinti nuotraukoje esančių spalvų skaičių, kadangi kiekvienai spalvai audinyje reikia sugalvoti ir paskirą pynimo raštą. Pynimo sistemų yra tūkstančių tūkstančiai ir galimų jų tarpusavio variacijų – tiek pat. Nuo pasirinkto pynimo rašto priklauso ir audinio paviršius: ar jis bus rupesnis, ar lygesnis. Priklauso ir spalvų šviesumas bei tamsumas. Aš kartais šį procesą vadinu tapyba siūlais ar netgi architektūra siūlais, nes ausdamas menininkas turi sugalvoti, kaip sukonstruoti siūlus, t.y. kaip jie audžiant sudedami vienas ant kito sluoksnis po sluoksnio, taip pat jis turi sugalvoti spalvinį vaizdą, kuris ryškėja pinant siūlus.

Tai tokia sistema, kai norint išausti įsivaizduojamą atvaizdą reikia atlikti daugybę eksperimentų, per kuriuos taikant skirtingus siūlų pynimo raštus, jų derinius, ieškoma spalvų. Kiekvieną kartą kurdama naują kūrinį aš susiduriu su iššūkiais: ieškau, eksperimentuoju, kol galiausiai atrandu.

Daugelis mano darbų yra kurti "Audėjo" fabrike, su kuriuo draugauju jau bene dešimt metų. Jie turi elektronines stakles, kurias aš programuoju ir darau pavyzdžius savo kūriniams. Audinio audimo procesas nėra labai ilgas, nes audžia kompiuterizuotos staklės, bet surasti tikslų siūlų susikirtimą ir norimo piešinio atkartojimą gali užtrukti iki pusės metų ar net ilgiau.

– Ar kūrinio idėja ir jo atlikimo technika yra lygiaverčiai dalykai? Ar kažkuriam iš jų skiriate pirmenybę?

– Mano darbuose viskas prasideda nuo minties, idėjos. Eskizuoju, fotografuoju, ieškau motyvų kūriniams. Galiu papasakoti, kaip gimė kūrinys "Penelopės drapanos" (2013). Teherane muziejuje aš pamačiau antikinę Penelopės skulptūrą, kuri neturėjo galvos. Tai buvo tiesiog drabužis – marmure iškalta draperija. Nufotografavusi šią skulptūrą kaip muziejaus eksponatą, aš visiškai neturėjau minčių, kad vėliau šis skulptoriaus darbas inspiruos mane kūrybiniams ieškojimams. Grįžusi po kelionės, žiūrėdama fotografijas, pastebėjau, koks įdomus Penelopės skulptūros rakursas, užfiksuotas nuotraukoje. Skulptorius draperiją pavaizdavo kaip statišką vaizdą, o man kilo noras šią draperiją vėl paversti audeklu, tačiau kitokiu: transformuotu, išdidintu, nesusijusiu su skulptūra. Siekiau įkvėpti jam gyvybės, statiškame audinio vaizde norėjau išgauti susidrapiravusio audinio atvaizdą. Įkvėpta Penelopės, šeimos sergėtojos, pradėjau ieškoti sąsajų su savo gyvenimu, ką man reiškia draperija, kaip aš ją interpretuoju.

Taip gimsta kūrinio idėja ir kai ją subrandini – pereini prie technikos. Technika man yra tiesiog priemonė, leidžianti materializuoti idėją.

Dar vieną kūrinį "Pikselių kilimas" įkvėpė Teherane aplankytas kilimų muziejus. Lankydamasi šiame muziejuje pamačiau rištus kilimus. Labiausiai suintrigavo 40 m ilgio kilimas, kurio kvadratiniame centimetre buvo šimtas mazgų. Aš buvau sužavėta ir priblokšta, kad jo net nenufotografavau, bet tuo metu įsijungiau kamerą. Lėtai, laikydama kamerą rankose, ėjau kilimo link, norėdama įamžinti mane sužavėjusį objektą.

Prisiminusi žakardą, jog tai taip pat yra taškelių susikirtimas, peržiūrėjau savo filmuotą medžiagą ir supratau, kad čia ir bus mano raktas: kai tu esi toli, tu nematai jokio vaizdo, kai tu artėji – pamatai motyvą, o kai esi visai visai arti – motyvas vėl pranyksta, susilieja. Ta distancija, kada motyvas prasideda ir kada jis baigiasi, man buvo labai įdomi. Sustabdžius videofilmo kadrą, kuriame iš toli įamžintas kilimas, aiškaus motyvo nebeliko. Tą sustabdytą vaizdą aš paverčiau pikselių sistema, kurioje begalė spalvotų pikseliukų kūrė abstrakčią mano pasirinkto motyvo transformaciją. Taip per laiko distanciją susiformavo kūrinys.

– Būdama aukšto lygio menininkė, atrandate laiko savo patirtimi pasidalyti su studentais – dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete. Ko semiatės iš šios patirties?

– Buvimas su jaunais žmonėmis suteikia man daug energijos. Jaunimas visada yra žingsniu priekyje. Gera stebėti aplink esančius besiskleidžiančius kūrybiškus, jaunus žmones. Apima džiaugsmas, kad aš galiu jiems kažką duoti. Tekstilės katedroje mes gyvename kaip šeimoje. Kuriame bendrus projektus, rūpinamės vieni kitais, guodžiame, pabarame vienas kitą, kai to reikia, ir netgi drauge verdame sriubas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vytautas M.

Vytautas M. portretas
Gerb. p. Monika, paskaitykite, kas parašyta straipsnyje. Cituoju - "Josephas Marie Jacquardas sukūrė stakles, paremtas kortų sistema. Kiekviena korta turėjo skylutę, į kurią buvo įveriamas ir parišamas siūlas. Šias kortas sukdavo žakardo aparatas, kuris jau nebereikalavo kruopštaus žmogaus rankų darbo." Kadangi Jūs pati audžiate, tai greitai suprasite, kokia nesąmonė (atleiskite, nenoriu Jūsų užgauti) čia parašyta - į kortų (kurios yra staklių žiočių sudarymo mechanizmo dalis)skylutę įveriamas siūlas!!! Tai, kaip tada perskaitoma kortų informacija??? Manau, kad susipainiojo korespondentė, kuri nėra audimo technologijos specialistė. Bendrai, šitą straipsnį perskaičiau su malonumu.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių