Pajusti vidinį Kauną, arba Didelės sėkmės mažos paslaptys

Ko gero, jų vietoje ne vienas lietuvis verslininkas jau būtų emigravęs į užsienį ir skaičiuotų saugiai kapsintį pelną. Kaip kitaip, juk užmegzti ryšiai su Japonija! "Vienintelis likimas mažai šaliai ir mažam verslui – turėti kuo daugiau draugų", – paprastai paaiškina savo apsisprendimą būti čia ir niekur kitur lino gaminių salono "Jaukūs namai" direktorė Asta Kavaliauskaitė, prieš 25-erius metus ėmusi plėtoti mamos Dalios Kavaliauskienės įkurtos įmonės vadybinę ir kūrybinę veiklą.

Arba čia, arba niekur

Garsus juokas – geros sveikatos, jėgos, atviro būdo požymis, taip besijuokiantys žmonės labai draugiški, nesibaimina gyvenimo sunkumų. Šią charakteristiką suformulavę mokslininkai, tyrinėję, ką apie žmogų pasako juokas, tarsi sukūrė trumpą ir taiklią A.Kavaliauskaitės charakteristiką.

"Čia yra ką veikti", – frazę, kurią girdėsiu dar ne kartą, palydi toks gūsingas juokas, kad, regis, suplevena nuo vidinės arkos nuleistos lino užuolaidos. Dėl arkų Asta su mama ir išsirinko šį Kauno Šančių kareivinių pastatą. Palei A.Juozapavičiaus prospektą išsirikiavusi eilė raudonų plytų carinės architektūros triaukščių namų tik iš pažiūros atrodo vienodi. Viename būta arklidžių, į kurias pro arkas įvažiuodavo karietos ir vežimai. "Arba čia, arba niekur", – pamačiusios tarė ir padarė veikliosios Kavaliauskų moterys. O kad čia yra ką veikti, kalba datos: patalpas įsigijo 2004-aisiais, saloną "Jaukūs namai" atidarė 2007-aisiais.

Žinoma, ne vien skliautuotos lubos kuria jaukumą ir namų jausmą. Nuo raudonų plytų sienų žvelgia šeimyninių fotografijų herojai, tarsi rytą suskintos vazoje žvaliai kelia galvas gėlės, o kiekvienas daiktas padėtas taip, lyg būtų skirtas ne parduoti, bet grožėtis: ant etažerės, pravirame komodos stalčiuje, sieninėje nišoje...

Jau garuojant arbatai stilinguose keraminiuose puodeliuose įsmunkame į kušetę ir net pusvalandžius išmušantis sieninis laikrodis nepertraukia kelionės per laiką ir save. Pertraukia klientai.

Prekiauti be širdies neįmanoma

Į saloną užeina jauna pora – ieško dovanų latviams. "Rodysiu tai, ko jie neturi, – nedaugžodžiauja "Jaukių namų" šeimininkė. Padeda ant prekystalio tris daiktus, bet rekomenduoja pirmąjį – lino staltiesę su tapytu piešiniu viduryje: – Galima užtiesti ant bet kokio stalo, kainuoja 30 eurų."

Kol mergina fotografuoja telefonu ir siunčia nuotrauką tartis, vaikinas tyrinėja aplinką: "Ir kitokių gražių dalykų čia pas jus yra, o sakė, kad tai geriausias lino salonas." Per tą laiką telefonu sulaukta ir pritariamojo balso, staltiesė keliauja į stilingą dėžutę. "Dar pridėsiu instrukciją, kaip skalbti, kad nesusitrauktų. Būtinai sugrįžkite papasakoti, ar patiko dovana", – išlydi Asta, ir kažkodėl nė menkiausios abejonės nekyla, kad sugrįš.

"Tai juk mažas šeimos verslas: prekiauti be širdies neįmanoma, – grįžusi ant kušetės tarsteli A.Kavaliauskaitė ir pasakoja apie lėto apsipirkimo ideologiją. – Pas mus ateina ne prekybos centrų žmonės, ne tie kuriems praplautos smegenys šopintis. Lino gaminiai – ne serijinis drabužėlis, kurį vieną sezoną panešiojęs, kitą – išmesi. Čia žmonės ateina ieškoti ypatingos dovanos. Svarbiausia tokiame versle yra kokybė ir išskirtinumas."

Verslininkė įsitikinusi, kad geriausias rinkos tyrimas – klausytis kliento, girdėti jį. "Verslumas lygu bendravimui, – neabejoja patyrusi verslininkė. – Vienintelis likimas mažai šaliai ir mažam verslui – turėti kuo daugiau draugų."

Verslininkė, užmezgusi ryšius su Japonija ir tapusi savotiška neoficialia Lietuvos ambasadore Japonijoje, lino gaminiais pristatanti Lietuvą ir Kauną japonams, skatinanti turizmą Lietuvoje, nepiešia rožinio vaizdo, kad buvo lengva.

Namai, vardu Likimas

"Dažnai į dugną atsitrenki, bet tada susiimi, mobilizuojiesi, žiūrėk, ir gimsta naujos idėjos. Apie sunkumus geriau mamos klausti, aš visada buvau užnugaryje, – užsikvatoja A.Kavaliauskaitė ir vėl surimtėja: – Mes su mama daug kalbamės. Tada ir ateina geriausi sprendimai."

Kodėl Japonija? "Netikiu atsitiktinumais, – sako "Jaukių namų" direktorė ir vardija: – Kai 1993 m. įkūrė įmonę, mama ją pavadino "Kimono". Neturėjo galvoje japonų kultūros, tiesiog reikėjo žodžio, kurį lengvai ištartų ir įsimintų užsieniečiai. Mat paprastus lininius sujuosiamus chalatus siuntė į Švediją, o švedai ten juos taip ir vadino – kimono."

Jeigu koncentruosiesi tik į savo versliuką – liūdesys. Jeigu imsiesi didesnių darbų, ir mažesni seksis.

Šiandien A.Kavaliauskaitė neslepia: "Japonai mus įkvėpė, Sugiharos savaitė išaugino sparnus." Pernai rugsėjį kartu su Japonijos ambasada Lietuvoje, Kauno savivaldybe ir VDU surengtas festivalis "Sugiharos savaitė" išaugo iš 2016-aisiais prasidėjusio kūrybinio bendradarbiavimo su Ch.Sugiharos namais.

"Norėjome sukurti subtilų, jaukų, prasmingą lininį suvenyrą, kuris japonų turistams primintų Kauną ir jų tėvynainio Ch.Sugiharos žygdarbį. Sukūrėme servetėles, levandų pagalvėles su siuvinėtomis Gyvybės vizomis. Šie suvenyrai eksponuojami Ch.Sugiharos namuose ir mūsų salone", – pasakoja A.Kavaliauskaitė.

Verslininkė prisipažįsta, kad tai buvęs nemenkas iššūkis. "Man sunkiausias buvo viešumas, kai staiga pasijutau kaip įmesta į įvykių sūkurį, kaip pasienyje. Nėra paprasta tiek daug bendrauti, palaikyti tiek daug ryšių. Bet sykiu tai didžiulė dovana ir atsiveriančios galimybės. Japonija – šalis, iš kurios galime labai daug ko pasimokyti. Aš labai noriu mokytis", – tikina neoficiali Tekančios Saulės šalies ambasadorė.

Įprastai, kalbantis su verslininkais, išgirsti apie ilgalaikius planus, strategijas, apimtis. Iš A.Kavaliauskaitės lūpų nieko panašaus neišsprūsta. "Mes – Kaunas, – nustebina lakonišku verslo plėtros supratimu. – Mūsų siekis turistus paversti Lietuvos ambasadoriais."

Projektas "Lietuva kaip jaukūs namai" – natūrali veiksmų seka. Jo siekiamybė, kad turistai atvažiuotų ne į viešbutį, o pas draugus. "Mes visi irgi keliaujame, tačiau mūsų netenkina turistinis paketas. Kiekvienam svarbu patirti tą vietinio žmogaus pojūtį, atvažiavusiajam pas mus – pajusti vidinį Kauną. Tik tada jie norės sugrįžti", – paaiškina projekto esmę.

Idėjas dovanoja klientai

"Jeigu koncentruosiesi tik į savo versliuką – liūdesys. Jeigu imsiesi didesnių darbų, ir mažesni seksis", – dalijasi dar vienu sėkmės receptu.

Atvirukai, servetėlės, stalo takeliai, staltiesės, pagalvėlės, rankšluosčiai, patalynė, užuolaidos, romanetės, krepšiai, drabužiai, juvelyrika – sunku išvardyti visus lino kūrinius. "Mums beveik nėra nieko neįmanomo, iš lino galime sukurti labai daug", – šypsosi salono šeimininkė.

Kolekcija "Miesto folkloras" atveria tautosakos lobius: rankinės, piniginės, akinių dėklas ir kiti reikmenys – taip pat iš lino. Ant servetėlių, prijuosčių ir pagalvėlių išsiuvinėta kompozitoriaus Dmitrijaus Mihailovo kūrinio "Copy-Paste" partitūra... Levandų pagalvėlės su Kauno vaizdais, rankšluostėliai ir dovanų rinkiniai su Kauno simboliu rotuše... Lino gaminiai pagal jaunųjų talentų piešinius... Iš kur gimsta tiek idėjų?

"Mūsų klientai jas dalija nemokamai", – Astos atsakymą palydi skardus juokas. Išgirsti neišsakytą klientų pageidavimą reikia subtilios klausos, o imtis ypatingo užsakymo – drąsos. "Visada yra rizikos, ar patiks. Bet jei ką nors kuriame, galvojame kartu su klientu. Žmogus, tapęs bendradarbiu, niekada nespjaus į rezultatą", – išsako puikią motyvaciją.

Naujausias iššūkis – antikvarinių audinių rekonstravimas. Jo ėmėsi, kai kartą vienas klientas atvežė 100 metų senumo gobeleną. Pavyko rasti tik kelis sveikus gabalus – iš jų gimė pagalvėlės, kitus audinio likučius sluoksniavo ant vieno audinio dėdami kitą. "Jei kas turi Sibire nertą servetėlę, kuri labai brangi, reikia tą daiktą įmoderninti", – įvardija naują veiklą.

Močiutės universitetai

"Darbštumas, kantrybė, ištvermė, užsispyrimas, – vardija paklausta apie būtinus verslui bruožus. Kai ką svarbaus įgijo ir iš savo profesijos – pediatrės išsilavinimo. – Medicina išmokė logiškai mąstyti, atskirti pirminę priežastį nuo antrinės, tai padeda ir įmonėje."

Tačiau didžiausius universitetus išėjo savo giminėje. Mama verslą pradėjo būdama 49-erių, dėdė, mamos pusbrolis, būdamas beveik 50-ies metė darbą pelningoje bendrovėje ir ėmė tapyti. Tačiau labiausiai visus stebino močiutė, mamos mama, kurios neteko prieš dvylika metų.

"Jai nebuvo nieko neįmanomo. Viena su trimis vaikiais pasiliko pokariu, nepabijojo išsiskirti, viena perstatė paveldėtą senelio namą Kazlų Rūdoje, – žavėdamasi pasakoja Asta. – Išėjusi į pensiją ji pradėjo tikrą verslininkės karjerą. Augino gėles – ne tik parduodavo, bet ir komponavo puokštes, per vasarą augindavo daržoves, kitaip užsidirbdavo."

Asta su sese vaikystę praleido senelės universitetuose – mėnesį būtinai, o kartais ir kelis dirbo šiltnamiuose. "Vos spėdavome su ja ir paskui ją", – prisimena nepaprastas vasaras, kai susiformavo verslo pradžiamokslis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Garsus juokas – geros sveikatos, jėgos, atviro būdo požymis.

Garsus juokas – geros sveikatos, jėgos, atviro būdo požymis. portretas
nuo ten išgirsto juoko ---kraupu .Gal tai kažkas ....

SVARBIAUSIA,

SVARBIAUSIA, portretas
kad šiuose JAUKIUOSE NAMUOSE kiekvienas sutinkamas su atida, stengiamasi išpildyti kiekvieno lūkesčius, kartu ieškoti paties geriausio pasirinkimo. SĖKMĖS linkim šaunuolėms mamai ir dukrai ir joms padedančiam vyrui bei tėčiui. G&J

nuostabu

nuostabu portretas
kaip tik perskaitem knygas A>Kleiva-KA VEIKIA JAPONIJA ir A>ZYKO Japonijos spalvos ir skoniai
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių