Oranžerijoje – tvarumo idėjų ir kūrybiškumo susitikimas

Naujos kokybės paieškos

Visą sausį veiksiančioje parodoje „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ – originalūs, individualumo nestokojantys projektai, kurių kūrėjai daug dėmesio skyrė medžiagiškumui ir funkcionalumo permąstymui. Todėl tarp subtropinių augalų įsikūrė ir šaldytuvas, ir tapytojos rankose permainyta kompiuterinė įranga, ir švytinčios, laikui bėgant rūdimis apsitraukiančios metalo konstrukcijos.

Skirtingų disciplinų menininkus jungianti paroda – dalis paskaitų ciklo „Tvarumo strategijos ir eksperimentinis medžiagų paviršiaus dizainas“, kurio vadovė – VDA Kauno fakulteto Tekstilės meno ir medijų programos doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

„Šįkart mūsų studentai yra iš skirtingų specialybių – nuo grafinio dizaino, taikomosios grafikos iki tapybos. Jie sukūrė septynis projektus, atspindinčius tiriamas magistrantūros temas, į jas pažvelgdami iš tvarumo pusės“, – pasakojo M. Žaltauskaitė-Grašienė.

Žinoma tekstilininkė prisipažino: jai pačiai atradimu tapo tai, kaip šiemet studentai žvelgė į tyrinėjamas medžiagas – lyg ši karta norėtų padaryti kažką išties fiziško ir keičiančio pasaulį – jį tarsi išrinkti ir sudėti į naują kokybę. „Todėl ir kūrinių medžiagiškumas labai įvairus – nuo maisto atliekomis dažyto popieriaus iki išardyto kompiuterio ar performuoto metalo. Toks eksperimentų pobūdis lėmė ir parodos pavadinimą – „Tvarumo dūžis“, – sakė ji.

Elona Čečytė. Rekonstruota knyga „Gyvenimo naudojimosi instrukcija“. / Organizatorių nuotr.

Įkvėta gamtos

Šiemet paroda įgavo tarptautiškumo: kartu su kolegomis iš Lietuvos savo darbus pristatė tapytojos Oleksandra Linchevska iš Ukrainos ir Jessica Mockapetris iš JAV.

Jau kurį laiką domėjusis elektronikos atliekomis ir tuo, kaip kompiuterinės įrangos dalims būtų galima suteikti antrąjį gyvenimą, darbe „Rebooted“ J. Mockapetris panaudojo savo aukštosios mokyklos nurašytą kompiuterinę įrangą, paversdama ją, kaip pati sako, „ryškiaspalviu testamentu menui ir tvarumui“, kuriame kompiuteriai ir monitoriai virto tapybos drobėmis.

Kūrinių medžiagiškumas labai įvairus – nuo maisto atliekomis dažyto popieriaus iki išardyto kompiuterio ar performuoto metalo.

„Oranžerija man pasirodė labai įdomi vieta tokiai parodai: tiek dėl augalų ir meno kūrinių interakcijų, tiek dėl konkrečiai mano projekto – jame kompiuterinės įrangos laidai primena augalų šakas ir kamienus, tik vietoje maistinių medžiagų jomis teka informacijos srautai“, – sakė menininkė iš JAV.

O. Linchevska savo darbe „Painter’s Cuisine“ panaudojo medžiagas, rastas savo virtuvėje: iš krakmolo, sodos ir vandens sukūrė masę, iš kurios nulipdė oranžerijos sukulentų inspiruotas figūrėles, taip pat eksperimentavo su popieriaus lakštų spalvinimu burokėliais ir kitomis jos pačios virtuvėje susidariusiomis maisto produktų atliekomis.

Jessica Mockapetris. „Rebooted“. / Organizatorių nuotr.

Patirčių mozaika

Vienu netikėčiausių eksponatų tapo Indrės Davainytės instaliacija „Kas šaldo ir šildo?“, skirta permąstyti, kaip buityje galėtume panaudoti atliekinę šaldytuvo šilumą. Tuo tikslu perkonstruotame šaldytuve pabrėžiamas prietaiso dvilypiškumas, per šilumą skleidžiantį jo elementą – kondensatorių, kuris instaliacijoje tampa pasiekiamas, matomas, jaučiamas. Beje, pati autorė darbuojasi šaldytuvus gaminančioje Lietuvos įmonėje.

Panašiai – iš darbinės aplinkos – meninių idėjų atsinešė ir kitas kūrėjas, metalo apdirbimo pramonėje dirbantis Dominykas Šimkūnas.

Savo instaliacijoje „Grąžinta gamtai“ jis panaudojo armatūros, metalinių vamzdžių profilių likučius, švytinčias girliandas, pamėgindamas metalu organiškai atkartoti gamtos siluetus, formas, spalvas. Pastarąsias kurs ir oranžerijos aplinka, nes instaliacija tyčia nedengta jokia danga, kad aplinkos drėgmė leistų susiformuoti natūraliam rūdžių sluoksniui, taip tarsi padedant objektams organiškai įsilieti į aplinką ir sugrįžti į gamtą, iš kurios žemės gelmių jie kažkada buvo paimti.

Organizatorių nuotr.

Elona Čečytė sukurtoje „Gyvenimo naudojimo instrukcijoje“ tiesiogine prasme buvo išardyta ir iš naujo sulipdyta knyga, kurioje į istoriją sugulė iš įvairių žurnalų ir knygų surinktos iliustracijos ir tekstai.

James Amatus darbe „Pralietas kraujas“, sukapotame ir iš naujo perdėliotame savo meno kūrinyje, permąsto dirbtinio intelekto temą ir kaip ji keičia menininkų gyvenimą, žiūrovų santykį su tikruoju menu ir jo perdirbiniu.

Emilija Čybaraitė kūrinyje „Inkliuzas“ atgaivina seną vaikišką žaidimą, kai natūralioje aplinkoje po stiklu paslėpiami užkoduotas žinutes reiškiantys objektai, ir kuria plastifikuotos kartos plastikinę paslaptį – „sekretą“. Anot kūrėjos, naujos medžiagos skatina kurti ir naujas tradicijas – žaidimo, komunikavimo, tad šiandien jauni žmonės paslaptimis keičiasi naudodami kitokius būdus.