Iš Nyderlandų atvykusios penkios atlikėjos salėje pasirodė po vieną, jau šokdamos pagal užvedantį ritmą. Juoda apranga, nesustojantis energingas judėjimas priminė klubinę atmosferą, kur susirenkama socializacijai, masiniams šokiams, iškrovai ir mentaliniam poilsiui. Besikeičiantis ritminis piešinys, kuris kėlė asociacijas su Afrikos tautų šokių kultūra, užvedė ir žiūrovus – jie irgi ėmė linguoti, trepsėti. Minimalus apšvietimas, besikeičiantis palaipsniui nuo baltos iki geltonos spalvų, priminė, jog diena baigiasi ir galima atsiduoti instinktyviems šokio judesiams, pasinerti į vaizduotę, juntant bendrumą su šokančiais šiame susibūrime.

Atrodė, kad trūksta tik laužo centre ir visi panirtume į pirmykštį aborigenų ritualą. Magiškas, tarsi pirmykščiu grožiu persmelktas techno muzikos mušamųjų instrumentų ritmas, varantis lyg senovės romėnų vergus į darbą, sinchroniški, bet ne vienodi judesiai, šiek tiek dūmų erdvėje, gaivališkas trypimas, negailint savo jėgų ir kūno leido šokėjoms išleisti savo vidinius demonus. Nuo solo partijų jos perėjo prie šokio susijungus rankomis, taip išgyvendamos socialinį ryšį ir primindamos, jog esame socialios būtybės, kurioms reikalinga kompanija. Kiekviena šokėja šoko individuliai, kartais pažvelgdama į žiūrovus, kol po 50 minučių vis energingesnio pasirodymo nuovargis pagaliau darė savo ir tempas ėmė lėtėti. Pasigirdo antra ritminė partija, žymiai lėtesnė nei pradinė.

Gerai, kad nebuvo žybsinčių šviesų, tai leido stebėti atlikėjų judesius. Pamaniau, jog būtų puiku įtraukti ir žiūrovus į kolektyvinį šokį. Prieš pat pasirodymo pabaigą staiga šviesos išsijungė, liko skambėti vien ritmas. Kiekvienas savo vaizduotėje galėjome susikurti paveikslą to, kas tuo metu vyko salėje.

„While we are here“ idėjos autorė Lisa Vereertbrugghen – dramaturgė, atlikėja ir choreografė, dirbanti su įvairiais performansų ir vizualiųjų menų kūrėjais – tyrinėja archetipinį, laikui nepavaldų intensyvaus kolektyvinio šokio troškimą. Kartu su Claire Godsmark, Dolores Hulan, Eimi Leggett ir Castélie Yalombo Lilonge sukūrė sunkaus reivo ir folkloro šokių hibridą – techno-folk‘ą – taip pabrėždamos judėjimo, muzikos ritmo, džiaugsmo ir bendrystės svarbą.

„While we are here“ griežtai atsisako bet kokių choreografinių apribojimų, siekia būti laisvais žmonėmis ir atskleidžia, kaip svarbu kartas nuo karto pasijusti masės dalimi. Tai, manau, kartais turi gydantį poveikį.

Pabaigoje žiūrovai plojo atsistoję, taigi vakarėlis pavyko. Neprailgo, priešingai, norėjosi jo tęsinio.