N. Vaitkaus spalvos ir faktūros – tarsi prasmių kelio ženklai

Kvietimas stabtelti

Parodos "Kodėl aš čia?" koncepcija dailininkui gimė po nemigos nakties ir sunkių minčių. "Mes visi įsikniaubę į savo išmaniuosius telefonus, praktiškai nebematome aplinkos, žmonių, beje, dažnai – ir pametę save", – pastebi N.Vaitkus. Ir išties – visai gali būti, jog aplinka mums tėra tik internetinė erdvė, kurioje, anot poeto Gintaro Grajausko, mes visi turime savo adresus, bet ji yra... niekur.

Savo prigimtimi kiekvienas menininkas visada stengėsi atkreipti dėmesį į esminius dalykus. Internetas ir susvetimėjimas, nebematymas aplinkos ir žmonių, kurie yra realioje erdvėje, šalia – šiuo metu tai didžiulė problema. Kas akimirką besikeičiantys paveikslėliai, tikros ir netikros naujienos ekrane atitolina nuo esminės būties refleksijos – kodėl aš čia? Pakėlus akis nuo ekrano toks klausimas gali kilti ir užgulti pečius, todėl reikia kuo greičiau ir vėl įsikniaubti į išganingąjį ekraną ir gyventi kitų žmonių gyvenimus. Bet ar iš tiesų gyventi?

N.Vaitkaus (nerius.art) tapybos darbai – ryškūs, atkreipiantys dėmesį, gal todėl, kad paveikslais dailininkas tarsi nori užkabinti praeinančiojo skverną, ir užkabinti taip, jog norėtųsi stabtelti ir pamatyti. Kas juose yra ir ką visa tai kalba? Abstraktūs spalvų potėpiai, minimalus figūratyvas atveria sodrų tapybos pasaulį, kuriame spalvomis, formomis, faktūromis ir svarbiausia – proporcijomis kuriama savita aplinka, pasaulis, kuriame pats menininkas apmąsto ir kviečia mus susimąstyti: kodėl aš čia?

Minčių atspindžiai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinis džiaugsmas

N.Vaitkaus kelias į tapybą nebuvo tiesus. Baigęs Šiaulių universiteto Dailės menų fakultetą, turėjęs puikų mokytoją, tapytoją Bonaventūrą Šaltį, vis dėlto dailę Nerius atidėjo trims dešimtmečiams. Ir tik prieš trejus metus menininkas, iki tol prie menininės veiklos beveik neprisiliesdavęs (bet argi būna buvusių menininkų?), paėmė į rankas teptuką. Ir pasijuto tarsi nutrūkęs nuo grandinės.

Kasdienis N.Vaitkaus darbas su daile neturi nieko bendra, todėl tapyba pasiima visas laisvesnes dienas, dažnai ir poilsio valandas. Dailininkas tapo lyg pašėlęs, ir jeigu prieš trejus metus vyravo realistiški vaizdai, tai šiuo metu paveikslai vis labiau abstraktėja, įgauna paslapties, žaismės ir atradimų. Regis, menininkas į tapybą žvelgia kaip į kosmosą, kuriame begalė įdomių, neatrastų dalykų. Atrodo, jis ir pats nustemba beribiais tapybos plotais, ir ta jo nuostaba kaip mat užkrečia, nes ir jo paveiksluose įsikūnija vitališka prigimtis, plati siela ir noras dalintis kūrybiniu džiaugsmu.

Paveiksluose įsikūnija vitališka prigimtis, plati siela ir noras dalintis kūrybiniu džiaugsmu.

Akivaizdu, kad N.Vaitkui tapyba kelia džiaugsmą, sielos skrydį, išlaisvina didžiulį kūrybiškumą. Kiekvienam savo paveikslui jis suranda savitą išraišką, nuolat eksperimentuoja su dažais, faktūromis, formomis ir tobulėja milžiniškais žingsniais – tai dailininkas, kuris niekada nesustos stebinti ir stebėtis pats.

Apie grožį ir šiukšles

Turintis vokiško kraujo, N.Vaitkus šešerius metus gyveno Hamburge, tačiau grįžo į gimtąjį Kauną. Vokietijoje ir dabar gyvena pusė menininko šeimos, taigi ten jis dažnai apsilanko ir neretai nustemba: kaip sparčiai gali pasikeisti buvusi įprasta vieta. Parodoje "Kodėl aš čia?" šią nuostabą įkūnija diptikas "Dviprasmiškas vaizdas", kuriame vaizduojama abstrahuota, bet ta pati vieta, tačiau viename paveiksle tarsi matoma vienaip, o kitame – jau kitaip, nes, pasak autoriaus, kartais tai lemia nebūtinai realios pertvarkos, o tik pakitęs apšvietimas, detalė ar kita emocinė nuotaika.

Privatumas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Visi parodoje eksponuojami darbai turi savitą atsiradimo istoriją ir savyje talpina pasakojimą. Apie laukiamą pavasarį – metą, kai kiekvieną dieną tampa svarbu atpažinti bundančios gamtos ženklą ("Pavasario beieškant"). Apie mintis ir emocijas, klausantis Modesto Musorgskio muzikos ("Ar tu norėjai išeiti? Eik!...") – beje, paveikslas yra užtapytas ir turi net kelis sluoksnius. Apie rudenį su tikrų tikriausiais voratinkliais ("Rudens voratinkliai"). Apie grožį, kuris yra subjektyvus ir reliatyvus ("Pasirink žiedą" – parodos plakate esantis paveikslas, pavadintas neabejojant, jog pasirinkimai bus skirtingi) ir kt.

Parodą tarsi užbaigia koliažas "Technologinis šlamštas", sukurtas iš daiktų daiktelių, rastų stalčiuose ir kurie taip pat mėtosi pas daugelį iš mūsų. Taigi N.Vaitkus klausimą "Kodėl aš čia?" apsvarsto iš įvairiausių pusių, tačiau ne nihilistiškai, menininkas kviečia susimąstyti ir veikti, ieškoti savų atradimų tiek jo paveiksluose, tiek savo gyvenime.