Mėgstamiausio kūrinio mėgstamiausios dalies mėgstamiausia frazė

Tai jau skamba kaip meilės laiškas? „...tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ – šios Šventojo Rašto eilutės yra apie meilę, o man kaip tik norisi kalbėti apie meilę. Apie meilę muzikai, klausomai ir atliekamai, kiekvienai frazei, kiekvienai natai.

Kalbu apie kovo 31 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusį kamerinio orkestro „Manchester Camerata“ (Didžioji Britanija) koncertą „Mozartas, pagamintas Mančesteryje“. Programoje skambėjo išskirtinai W. A. Mozarto kūriniai – Divertismentas D-dur, KV 136, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 12 A-dur, KV 414, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 13 C-dur, KV 415, Simfonija Nr. 36 C-dur („Linco“), KV 425.

Orkestrui dirigavo jo muzikos vadovas Gáboras Takács-Nagy, grojo nuolatinis orkestro partneris, daugybės tarptautinių apdovanojimų laureatas Jeanas-Efflamas Bavouzet’as (fortepijonas, Prancūzija). Smuikininkas ir dirigentas G. Takács-Nagy yra šio 1972 m. įkurto orkestro septintas muzikos vadovas nuo 2011 m.

Koncerte skambėję kūriniai – divertismentas, du koncertai fortepijonui ir orkestrui, simfonija – sukurti per dešimtmetį. Divertismentas D-dur, dar žinomas kaip pirmoji Zalcburgo simfonija, sukurtas 1772 m., Koncertai A-dur ir C-dur – sukurti Vienoje 1782–1783 m., „Linco“ simfonija sukurta 1783 m., per keturias dienas Lince, kur jis su žmona sustojo iš Zalcburgo grįždami į Vieną – prieš ją diriguodamas G. Takács-Nagy trumpai pristatė smagią jos sukūrimo istoriją. Solidi, keturių kūrinių programa, o laikas klausantis, stebint ir kartais nė nekvėpuojant, pralėkė akimirksniu. Taip, kaip klausiausi šio koncerto, – kartkartėmis sulaikiusi kvapą ir beveik negalėdama mirksėti, esu klausiusis Sergejaus Okruškos atliekamų Johano Sebastiano Bacho Goldbergo variacijų...

Sėdintys pirmame aukšte turėjo pastebėti vos žemę liečiančias, beveik nuolat šokančias dirigento kojas. Jis nevadovavo orkestrui, o visa siela kūrė stebuklą kartu su jais.

 

Tačiau grįžkime prie W. A. Mozarto, kurio linksmą dvasią aš kuo puikiausiai galėjau įsivaizduoti salės gilumoje, už žiūrovų nugarų, savimi patenkintą, kvatojantį – kokios puikios jo melodijos, dinamikos pasikeitimai, niuansai ir kaip puikiai, su kokiu pasitenkinimu juos atliko pianistas ir orkestras. Būtent pasimėgavimas savo atliekama muzika ir džiaugsmas skliste sklido iš dirigento, pianisto, orkestro muzikantų.

Jeigu klausėtės šios koncerto iš balkono – galėjote iš tolo gėrėtis kiekvieno muzikanto profesionalumu ir charizma, dirigento energija, nesuvaldomu džiugesiu, judesiais – nors jis dirigavo be batutos, aš visai realiai įžiūrėjau ta nematomą – dvasinę batutą, ir nemažai kartų beveik stryką. Sėdintys pirmame aukšte, ypač fortepijoninių koncertų metu, turėjo pastebėti vos žemę liečiančias, beveik nuolat šokančias dirigento kojas. Jis nevadovavo orkestrui, o visa siela kūrė stebuklą kartu su jais. Būtent tas nuolatinis džiugus dirigento ir muzikantų, ypač su pirmuoju smuiku Caroline Pether, santykis, stulbino. Jautėsi, girdėjosi ir matėsi, kad tuo momentu jie atlieka mėgstamiausio kūrinio mėgstamiausios dalies mėgstamiausią vietą. Kiekvieną natą!

Tokiu pačiu – nuoširdaus džiugesio santykiu į koncertą įsijungė pianistas J.-E. Bavouzet’as. Prieš pradėdamas groti jis pirštais perbėgo fortepijono klaviatūrą, tarsi pasisveikindamas. Virtuoziškumas, prezicika, subtilumas – tik žodžiai, palyginti su tuo, kaip jis grojo, su kokia atida ir meile lietė kiekvieną klavišą, kiekvieną natą.

Vėliau mintyse dar ir dar kartą grįžusi į šį koncertą svarsčiau apie klausytų atlikėjų profesionalumą, amžių, brandą, patirtį. Supratau, kad niekada nepamiršiu šio koncerto, šio orkestro, pianisto, bet labiausiai – dirigento. Su paskutiniais koncerto akordais apėmęs graudulys patvirtino – tai retai patiriamas muzikos stebuklas.