Menininkas D. Stankevičius: fotografija – kelio į harmoniją pradžia

Menininko Donato Stankevičiaus kauniečiams pristatyti nereikia. Jo pilna visur, nes profesinę veiklą sunku apibūdinti vienu žodžiu – fotomenininkas, parodų kuratorius ir architektas, fotografijos dėstytojas, Nacionalinio Kauno dramos teatro fotografas.

Tapęs neatsiejama Kauno meno pasaulio dalimi, D.Stankevičius aktyvus ir užsienyje: tarp 25 surengtų parodų – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Berlyne, Londone, Niujorke – pristatyti projektai.

Ką šiandien reiškia būti fotomenininku? Kokį poveikį žmonėms daro fotomenas? Ką D.Stankevičiui reiškia teatras ir netikėtai atrasta muzika? Apie visa tai – pokalbis su kūrėju.

– Kokį poveikį turi fotografija kaip medija? Kaip ji gali lemti pokyčius žmonių sielose ir visuomenėje?

– Fotografija yra labai paveiki, nors šiuo metu ir išgyvena labai negerą piką – kiekvienas dabar gali fotografuoti. Medijos lengvumas (atlikimo prasme) padarė meškos paslaugą, nes žmogus pirmiau padaro, o tik paskui pagalvoja. Komunikacija vaizdais peržengė visas įmanomas ribas. Vietoj žodžio žmogus siunčia vaizdą. Tai skurdina mūsų fantaziją, galimybę išreikšti save kitais būdais. Kartu bukina ir sąmonę.

Kai žmogus pamato kažką gražaus, pavyzdžiui, gėlę, ir išsitraukęs telefoną ją nufotografuoja. Užuot pasilenkęs, pauostęs, keletą minučių pažiūrėjęs.

Dabar tik labai gerai apgalvoti dalykai gali būti paveikūs, netgi jei kalbame apie įgudusį žiūrovą, kuris moka fotografiją perskaityti. Žmonės pyksta ant šiuolaikinės fotografijos, nes neretai joje teksto daugiau nei vaizdo, tačiau pykti nereikėtų. Yra tikrai puikių darbų, kurie labai šauniai komunikuoja, kalba apie šiuolaikines problemas, edukuoja. Fotografija iki šiol turi didelę galią, kaip ir kitos meno formos. Tik reikia labai pasistengti, neatmestinai daryti. Tai turėtų būti kiekvieno menininko, naudojančio fotografiją kaip raiškos priemonę, siekiamybė.

Pirmiausia reikia pagalvoti, labai aiškiai išanalizuoti problematiką, įsigilinti, integruotis į bendruomenę ar būseną, kurią nori atliepti, ir tik tuomet imti fotoaparatą į rankas. Visiškai atvirkščias procesas vyksta su kasdieniu šios medijos ir paties atvaizdo naudojimu. Kai žmogus pamato kažką gražaus, pavyzdžiui, gėlę, ir išsitraukęs telefoną ją nufotografuoja. Užuot pasilenkęs, pauostęs, keletą minučių pažiūrėjęs. Toks vaizdo pavagimas ir įsidėjimas į kišenę nieko neduoda.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas nuotraukoje svarbiausia? Ar egzistuoja universali tobulos nuotraukos formulė?

– Manau, neegzistuoja. Vaizdas pats savaime yra svarbus. Kaip jau minėjau, yra ir tokių nuomonių šiuolaikinėje fotografijoje, kad vaizdas yra antraplanis dalykas, su kuriomis visiškai sutikti negaliu. Meistrystė  svarbi bet kokioje srityje, ar tai būtų amatai, tapyba, šiuolaikinė skulptūra, fotografija, kinas ar muzika. Nuotraukoje labai svarbu kokybinis aspektas. Fotografija gali rodyti visiškai dekonstruotą vaizdą arba visiškai atliepti tikrovę, bet tai gali būti padaryta gerai arba blogai ir tai matyti.

– Yra sakoma, kad nėra mokytojų ir mokinių, nes visi mes esame ir mokiniai, ir mokytojai vienas kitam. Dėstote fotografiją, vykdote kitas veiklas su jaunimu. Kuo šis darbas su jaunimu jums svarbus?

Fotografija nėra vien fotografija. Tu pradedi analizuoti viską vaizdais, o tuomet ateina domėjimasis ir kitais dalykais – atsiranda meno istorija, kinas, ta pati muzika.

– Tai padeda neužmigti, palaikyti tonusą. Tu teigi dalykus, visą laiką gerąja prasme sureikšmini sritį, kurią dėstai, tad ir pats negali būti apsileidęs. Taip pat tai didelė atsakomybė ir džiaugsmas. Yra žmonių, kuriems tai, ką dėstai, pakeičia gyvenimą. Fotografija nėra vien fotografija. Tu pradedi analizuoti viską vaizdais, o tuomet ateina domėjimąsis ir kitais dalykais – atsiranda meno istorija, kinas, ta pati muzika. Tu tampi harmoningas.

– Kas kūryboje jus įkvepia? Kokios temos rezonuoja?

– Kai buvau paauglys, žavėjausi humanistine fotografija. Mūsų fotografijos ištakos yra tokios. Socialinė fotografija. Manau, tai liko, tik forma pasikeitė. Nebedarau gatvės fotografijos, momentinės, atsitiktinės. Dabar aiškiai konstruoju vaizdą. Manau, kad vaizdų režisavimas, šiukštu, nėra melavimas, atvirkščiai, tu pamėgini išgryninti vaizdą iki tos tiesos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiose kūrybinėse idėjose dabar verdate?

– Įstojau į Vilniaus dailės akademijos magistrantūrą. Šis laikas labai neaiškus, atšaukė renginius, keliones, bet vis tiek jį noriu išnaudoti prasmingai. Sako, jeigu nieko ryte nespėji – nusipirk šunį. Aš šunį jau turiu. Tai čia papildau – nusipirk šunį ir įstok į dar vieną magistrantūrą. Labai gaila būtų gyvenime nieko nedaryti, nes juk ateini čia tam, kad kažką po savęs paliktum.

Mano magistro tezė yra apie dešimtmečių pjūvius – bandysiu rekonstruoti dešimtmečius vaizduose. Man atrodo, kad kiekvienas jautrus aplinkai žmogus yra kolekcininkas. Vieni kaupia daiktus, kiti – prisiminimus. Jie linkę su jais susitapatinti, gyventi, pasiilgti. Tais vaizdais aš bandau kaip koks antropologas judėti į praeitį, užfiksuoti tipažus būdingus tam laikui ir kartu nepamiršti dabarties. Tai, kas vyksta dabar, mums atrodo labai įprasta ir net nepastebima. Vėl grįžtame prie to, kad žmonės labai daug fotografuoja, bet neretai daro tai arba atmestinai, arba šabloniškai. Nagrinėjant pasirodo, kad tame vaizde daug ko trūksta, nėra svarbių akcentų, tam laikui būdingų, tinkamai atvaizduotų akcentų. Ir sako po to žmonės – buvo tas, buvo anas, ir kaip niekas neužfiksavo? Man tai įdomu ir aš bandau prie to grįžti, o dabartį fiksuoti sutelkiant daugiau dėmesio nei įprastai. Dabarties tipažus užfiksuoti tarsi lengviausia, bet irgi reikalauja disciplinos.

Kitas projektas, kuriuo dabar gyvenu, vadinasi "Hits of 2000". Primena muzikinio kompaktinio disko pavadinimą (juokiasi), bet išties yra apie žmones, kurie gimė 2000-aisiais. Labai įdomi karta. Savo tėvams jie tikrai yra tie 2000 m. hitai. Fotografuodamas leidžiu jiems patiems pasirinkti aplinką, įvaizdį ir viską, kas, jų manymu, geriausiai juos dabar reprezentuoja.

– Kokią žinutę norite perduoti savo menu?

– Mano dabar tokia strategija ir aš su studentais taip kalbu: nesiorientuokime į dažniausiai sutinkamą žiūrovą, kuriam ir taip nereikia nieko aiškinti. Tą, kuris nuolat menu domisi. Jis ir taip jau įsielektrinęs. Reikia bandyti pagauti auditoriją, kuri yra toliau nuo mūsų. Ne priverstinai atvesti į renginį ir lyg už bausmę rodyti kokį nors performansą, kuriame nieko nesuprastų. Ne. Taip nereikia daryti. Reikia ieškoti formų, kaip, neišsižadant to, ką darai, ir nepataikaujant publikai, atrasti atsišakojimų ir jais užkabinti žmones, kuriems tai bus nauja, įdomu ir naudinga.

Kad ir ką darytum: ar tai būtų labai tarpdisciplininis, ar šiuolaikinis menas, visur egzistuoja sentimento momentas. Visi mes jaučiame sentimentus. Nesvarbu, ar labai geras žmogus esi, ar laikai save blogiuku, minkšta tavo širdis ar esi visiškas kietaširdis ir nejautrus aplinkai – vis tiek tu jauti sentimentus vieniems ar kitiems dalykams.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabartiniuose mano projektuose yra labai daug sudedamųjų dalių. Laikmečiai, personalijos, kažkokie atsikartojimai to, kas mums visiems vienaip ar kitaip yra nutikę. Yra vaizde esančio personažo istorija ir potyriai. Visa tai turi ir žiūrovas. Gal tas žmogus pagaus tai ir ateis. Perskaitęs pranešimą spaudai sakys: oho, čia apie mane arba tai yra tai, ko pasiilgau, kas man įdomu, o gal tai yra tai, į ką noriu atsargiai pasižiūrėti pro rakto skylutę.

– Kaip minėjote, jūsų fotoprojektai yra tiriamojo pobūdžio. Bet esate Nacionalinio Kauno dramos teatro fotografas. Nedaug yra toje srityje besispecializuojančių fotografų. Koks jūsų santykis su scenos menais?

– Aš jau dešimt metų teatre. Toks gražus laikas – teatrui 100 metų, ir čia aš toks dešimties (juokiasi). Į teatrą atėjau labai spontaniškai. Atsitiktinai susipažinome su dabartiniu teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku. Važiavau namo po savo parodos atidarymo tuometinėje "Fluxus ministerijoje" Vilniuje. Sako – ateik, pamėgink. Taip atėjau ir likau.

Pirminė užduotis, kurią sau keliu, – nesusimauti ir nepraleisti akimirkos, kurioje yra viskas – ir vaizdas, ir garsas, ir emocija, ir mimika.

Labai mėgstu teatrą. Negaliu pasakyti, kad per tiek metų tapau kažkokiu specialistu, jog galėčiau būti kritiku. Galiu vertinti tik kaip žmogus, kuris jaučia. Aš niekada nevertinu – patinka, nepatinka. Jeigu man nepatinka, aš galvoju, kad aš kažko nesuprantu, per mažai pasidomėjau arba kaip tik – išaugau. Kartais būna, kad jauti, jog kažkas visiškai ne taip. Bet tuomet irgi, manau, lyginamuoju principu vyksta vertinimas – tu palygini su kažkuo kitu, geresniu, ką jau esi matęs.

Išsiplėtė mano akiratis. Dabar pasižiūriu spektaklius ne tik Kaune. Nuvažiuoju ir į kitus miestus. Pasidariau teatro gerbėjas. Kartais gaunu kokią pjesę paskaityti, sergu už dalykus, kurie prasmingi, bet negauna finansavimo.

– Kuo tau ši fotografija įdomi ar kelianti iššūkį?

– Teatro fotografija yra specifinė. Teatras yra tokia vieta, kur bent jau man nesinori papildomų intervencijų. Tikriausiai jau kelintą kartą pasikartosiu, nes visada klausiamas atsakau, kad teatre aš nesu kūrėjas, o visų pirma amatininkas. Stengiuosi būti kažkur tolėliau, bet visada šalia. Ką turiu omenyje? To viso stebuklo, kas yra spektaklis, kūrimas susideda iš daug elementų – yra režisierius, aktorius,  scenografas, apšvietėjas, rekvizito meistrai, kompozitorius. Aš tiesiog esu žmogus, kuris ateina į tą visumą ir visa savastimi stengiasi ją pajausti. Pirminė užduotis, kurią sau keliu, – nesusimauti ir nepraleisti akimirkos, kurioje yra viskas – ir vaizdas, ir garsas, ir emocija, ir mimika. Žmonės ten stengiasi. Jeigu tai pavyksta – tada yra gerai. Todėl aš neretai einu ir į repeticijas, žiūriu, kaip ten kas bus ir tuomet tyliai fotografuoju jau išbaigtą kūrinį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu nutinka taip, kad fotografuoju jau žiūrovui esant, tai spaudžiu mygtuką į garsią vietą. Tai riboja galimybę pagauti reikiamą akimirką, bet nemėgstu trikdyti momento. Net per įprastus, gana triukšmingus kultūrinius renginius kartais matau, kad žmonės spaudinėja mygtuką nuolatos, nors jau tikrai laikas susilaikyti, o čia teatras, kur viskas taip svarbu.

Mano pirmaisiais metais teatre Jonas Jurašas statė "Antigonę Sibire" Ilgojoje salėje. Reikėjo nufotografuoti repeticiją. Žmonės sako man – jis labai disciplinuotas, labai netrukdyk, nelįsk. Aš ėjau, o ten tie šarmingi ilgi suolai, ant kurių sėdi, girdžgda, juda (juokiasi). Pavaikščiojau, pafotografavau. Vėliau režisierius, pamatęs tas nuotraukas, pasakė komplimentą: "Kolega, labai ačiū. Aš jūsų net nepastebėjau." Labai apsidžiaugiau.

– Esi žinomas kaip fotomenininkas, bet atrodo, kad turi daug tarpdisciplininių talentų ir veiklų. Vienas iš jų – muzika. Papasakok plačiau apie 8ART projektą ir muziką savo gyvenime.

– 8ART yra pseudonimas, su kuriuo vyksta visos kitos veiklos, kuriose man įdomu save išbandyti. Yra žmonių, kurie nepersidirba: čilina, tingi, yra žmonių, kurie gyvena palaikydami pusiausvyrą: šiek tiek pailsi, kažką padaro. O yra tokių, kurie yra nuolatiniame bėgime. Nuolat aria. Taigi ir pseudonimą reikia skaityti pažodžiui – "eit art" (juokiasi).

Aš muziką mėgstu. Manau, ji yra viena aukštesnių meno formų. Su fotografija gal gali pritempinėti kažkaip, pasislėpti už koncepcijų, bet muzikai jau turi turėti dovaną. Turiu omenyje rimtus, paruoštus kūrinius. Žmogus šiaip yra toks padaras, kuris labai gerai jaučia. Gal apsimeta, kad jam neįdomu, gal yra grubus, bet vis tiek jaučia gražius dalykus, ypač muzikoje. Kai pagalvoji, ar tai būtų bliuzas, ar klasikinė muzika, ar ta pati technomuzika, kiekvienas žanras turi labai aiškią struktūrą ir ji yra iš gamtos. Yra aiškūs taktai, visa schema, kur tu jauti tam tikrus pakylėjimus ir nuosmukius. Jeigu gerai padaryta, tai veikia. Tai aš iš tokios emocinės pusės žiūriu. Kolekcionuoju įvairią muziką.

– Ką reiškia kolekcionuoti muziką?

– Aš šiaip turiu tą kolekcionavimo gyslelę. Nemažai dalykų renku – senovinius vintažinius meškiukus, tarpukario Lietuvos fotografijas, plokšteles ir kompaktinius diskus. Aš pasiimu muzikinį žanrą, kurį noriu ištyrinėti, ir tuomet pradedu kaupti, žiūrėti, visokius pjūvius daryti nuo šaknų iki šiuolaikinių laikų. Jeigu tai klasikinė muzika – įvairius skirtingus atlikimus klausytis. Yra nelabai mielas žodis Dj – kuris leidžia muziką. Everybody can be a Dj. Dabar mes vis dj’ėjai, nepriklausomai nuo kompetencijos ar įdirbio. Tai dėl to kartais nesmagu. Pasaulyje yra tikrų grandų. Angliškai yra žodis "play", o lietuviškai – groti. Tai aš ir galvoju kartais – kokiu instrumentu aš groju? Taip, darau kompiliaciją, bet ar tai yra grojimas? Gražus žodis yra "paduoti", taip kaip padavėjas paduoda maistą, renginio vedėjas užduoda nuotaiką ar toną renginiui. Mano pasirodymai visuomet yra performatyvūs, kuriuose visuomet yra struktūra, tema. Nepataikauju publikai ir nesistengiu užvesti vakarėlio – patinka konceptualios diskotekos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant apie konceptualias diskotekas – drauge su Kauno rajono muziejumi organizavote Obelynėje elektroninės muzikos renginį. Kaip kilo mintis surengti šį renginį pasirenkant būtent tokią vietą – T.Ivanausko sodybą?

– Buvo mano gimtadienis. Tądien kažkaip norisi pasislėpti. Gal tik man? Sugalvojau nerti kaip strutis į smėlį, bet kartu būti su visais. Per gimtadienį ne dovanų laukiau, bet pats norėjau dovanoti. Padarėme visam miestui ir rajonui renginį labai stebuklingoje vietoje – Obelynės parke, atėjo daug žmonių, kurie ir nesužinojo, kad buvo mano gimtadienis.

– Kuo jums, kaip menininkui, tokie renginiai svarbūs?

– Smagu susikaupti ir kažką tokio padaryti. Tokie dalykai labai disciplinuoja. Turi aiškų galutinį terminą. Muzikos kompiliaciją surinkti yra visai kaip sukurti fotografijų seriją. Padaryti vieną gražią nuotrauką lengva, bet prie jos pridėti dar vieną ir kurti kažkokį naratyvą yra jau sunkiau. Dvi, trys, ir žiūrėk – jau imi kartotis. Gali būti, kad sustosi labai ilgam. Reikės dar kažko išmokti, išlaukti, įeiti į kažkokią būseną, kad atsirastų tas ketvirtas vaizdas. Tas pats su muzika – tai yra tikras iššūkis. Obelynės atveju – vieta įpareigojo. Sodyboje T.Ivanausko atgabenta augalų iš viso pasaulio. Jiems padarėme šviesos akcentus. Skambėjo minimal techno, bet maišiau ją su įvairiais gamtos garsais. Į labai aukštus dažnius net gervės atsiliepė. Buvo vėjo, medžių šlamėjimo, o sutemus – varnų pulkų garsai. Žmonės kėlė galvas aukštyn į dangų, žiūrėjo, kas čia vyksta. Smagu, kai sumanymas pavyksta ir sukuri nuotaiką, apie kurią ir galvojai.

– Gyvenate ir kuriate Kaune. Kaip manai, ką šis miestas turi pasiūlyti kūrėjams? Kuo jis įkvepia?

– Man Kaunas – kaip Niujorkas, rimtai. Visi juokiasi, kad lyginu Kauną su Niujorku, kurį, beje, irgi labai mėgstu. Aš lyginu dėl dvasios ir ritmo, kur kiekvienas galime judėti. Kaunas yra mažas miestas, viskas yra arti ir tai suteikia dinamiškumo. Tu pagalvoji apie kažką, reikia su kažkuo susitikti, kažką padaryti, ir tai netrunka amžinybę. Niujorkas yra didelis miestas, bet ten viename kvartale yra beveik viskas, ko tau tądien gali reikėti, o ir fotografų yra daugiau nei visoje Lietuvoje (juokiasi).

Kaunu ir jo istorija domėjausi dar prieš tai, kai tai tapo madinga. Labai padėjo vyresni intelektualai, kolekcininkai, su kuriais turiu garbės pabendrauti. Kaunas yra labai jaukus, draugiškas bet kokio požiūrio žmogui su bet kokiais interesais. Aš visko, ko man reikia, randu čia. Jei ko pritrūkstu, skrendu į Berlyną, Niujorką pasisemti naujų dalykų, neatsilikti. Bet Kauno į nieką nekeisčiau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,perSKAICIAU su DIDELIU IDOMUMU...

...,perSKAICIAU su DIDELIU IDOMUMU... portretas
labai IDOMUS TEKSTAS apie FOTOGRAFJA,MENA ir bendrai apie GYVENIMA...Paulius NORMANTAS irgi buvo pries TOKIA FOTOGRAFIJA kai kiekvieno RANKOJE FOTOAPARARATAS ,o pas kai kuriuo KITUS netgi DU...fotografuoti reikia TIK KAS labai GRAZU JUOSTINIAIS APARATAIS idedant SAVO SIELOS VIBRACIJAS...vienas POETAS yra labai GRAZIAI paSAKES...neSVENTIEJI PUODUS ZIEDZIA,bet...visgi JUOS LIPDO MEISTRAI...MALONAUS SAVAITGALIO VISIEMS...M A L O N A U S... TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių