Menas – geriausia priemonė pasakyti tai, kuo tiki

Rytoj "Ant "Auros" batuto" – jauno belgų kilmės šokėjo Nielso Claes choreografijos debiutas. Publikai bus pristatytas šokio spektaklis "Troškulys".

N.Claes kūrybinis žemėlapis margas kaip ir daugumos valgančiųjų menininko duoną. Baigęs šokio studijas Nyderlanduose, jis dirbo "Project Sally Maastricht" ir "Dansgroep Amsterdam" kompanijose, vėliau šoko Lenkijoje, Vokietijoje ir Izraelyje. Vaikinui nusišypsojo laimė dirbti su tokiais garsiais choreografais kaip Jo Strømgrenas, Ohadas Natharinas ir Yossi Bergas. Be paties N.Claes, "Troškulyje" šoka Oksana Griaznova (Lietuva), Gyeong Jin Lee (P.Korėja), Omeras Lavie (Izraelis), Paulius Prievelis (Lietuva).

– Kas labiausiai nulėmė, kad šiandien esate tuo, kuo esate?

– Žinoma, visų pirma – mano šeima. Labai daug laiko leidome drauge, tačiau visi sugebėjome surasti ir išlaikyti savo kryptį gyvenime. Galbūt skambės senamadiškai, bet po šeimos man svarbiausias yra šokis. Patyriau daug patyčių dar būdamas vaikas, o ir paauglystėje, vien todėl, kad buvau kitoks nei visi ir labai minkšto charakterio. Tik šokdamas užsimiršdavau. Šokis ir dabar man padeda įveikti įvairias gyvenimo problemas. Žinoma, ne tik pats šokis, bet ir žmonės, kuriuos sutinku šokio pasaulyje man yra labai svarbūs. Čia sutikau žmonių, kurie mane palaikė ir priėmė kaip laisvą žmogų.

– Kas lėmė, kad tapote šokėju?

– Esu iš tų, kurie tiki, kad niekas nevyksta be priežasties. Nemanau, kad yra toks dalykas kaip stipri, lemiama įtaka. Dirbau su daugybe skirtingų žmonių, kurie padarė man vienokią ar kitokią įtaką. Visuomet kažką pasiimi iš žmonių, su kuriais dirbi ar susitinki. Nors ir sakiau, kad nėra nieko, ką įvardYčiau kaip stipriausią įtaką, vis dėlto vienas dalykas yra. Tai buvo akimirka, pojūtis... Aš vis dar atsimenu momentą, kai pirmą sykį paragavau šiuolaikinio šokio. "Aš galiu pakilti virš savęs, galiu išreikšti viską, ką jaučiu, ir perduoti tai kitiems žmonėms", – galvojau aš su neapsakomu malonumu. Tą akimirką manyje gimė troškimas tapti šiuolaikinio šokio šokėju.

– Lipate "Ant "Auros" batuto kaip choreografas. Su kokia žinia?

– Žiūrovams pristatysime premjerą "Troškulys". Norėjau nupiešti vaizdą pasaulio, kuriame geriamojo vandens problema tapo tokia aštri, kad nebėra išeities. Aš pabrėžiu visuomenės abejingumą be saiko vartojant geriamąjį vandenį. Mes sureikšminame naftos išteklių svarbą, nesusimąstydami apie vandenį. Dauguma žmonių šią problemą žino, tačiau yra tiesiog įpratę neatsakingai naudoti vandenį. Manau, kad ši problema turi dominti visus, ir menas yra geriausia priemonė išreikšti tam, kuo tiki. Noriu, kad žiūrovai tiesiog pamąstytų šia tema žiūrėdami choreografiją, perkeliančią juos į kitą pasaulį. Šis spektaklis – tarsi iššūkis žiūrovams aplankyti pasaulį, kuriame vandens tiekimas beveik išnykęs. Pasaulį, kuriame desperatiškai ieškome būdų sausą žemę vėl paversti derlinga, kur vyksta tiekėjų kova dėl šaltinių, kur naudojame paskutinius švarius vandens lašus.

– Kas įkvėpė šiai temai?

– Turiu didžiulę aistrą keliauti. Keliauju visur, ką tik man pasiūlo žemės rutulys. Būtent kelionės ir buvo pirminis įkvėpimo šaltinis. Gamtos užterštumas sukrečiantis: ežerai ir pakrantės Indonezijoje palaidoti po šiukšlėmis, Kolumbijoje išdžiūvę kriokliai, pavojaus ženklai Kosta Rikos ežeruose. Mačiau visa tai savo akimis. Taigi, aš kaip menininkas noriu atkreipti pasaulio dėmesį. Esu perskaitęs daugybę straipsnių, peržiūrėjęs gausybę dokumentinių filmų. Labiausiai mane sujaudino dokumentinio filmo "Žydrasis auksas. Pasaulinis vandens karas" kadrai. Jie taip pat paliko žymę spektaklio "Troškulys" choreografijoje.

– Kokia judėjimo kryptimi pasukote?

– Dar ieškau savo stiliaus. Tačiau man svarbu fiziškumas. Šokis man – judesys, per kurį skleidžiasi mintis. Tačiau tai nereiškia, kad scenoje pasakosime istoriją. Vaizdiniai – štai kas yra svarbu. Ateities vaizdiniai. Tai yra raktas.

– Sakyčiau, kad debiutui pasirinkote sudėtingą temą...

– Manau, kiekviena tema turi savų iššūkių. Tik pradėjus dirbti, galva sproginėjo nuo milijono idėjų. Nežinojau, kurias tiksliai naudosiu. Žinojau tik kryptį, kuria noriu eiti. Žinojau, kokios šokio kokybės noriu ir siekiu. Tačiau, pasirinkus šią temą, iššūkis išties pasunkėjo. Juk viskas remiasi į aktualius faktus. Nėra vietos filosofuoti kuriant gilesnes potekstes. Faktas yra faktas. Po juo nėra poteksčių. Yra galimybė tik skleisti savo požiūrį į problemą. Dažnai scenų vaizdai plaukė mano galvoje, tačiau nežinojau, kaip juos išvystyti iki galo. Kaip tokiu paprastu dalyku kaip judesys išreikšti kažką labai kompleksiško? Kaip sukurti įvaizdžius, kurie gimsta iš kompleksinio mąstymo, bet turi būti paprasti ir aiškūs, be judesio priemaišų, kurios neįdomios ir bereikšmės. Labai smalsu, ar man pavyko.

Kas? Premjera. Šokio spektaklis "Troškulys"

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Kovo 16 d. 19 val.