Maži prisilietimai, išjudinantys didelius dalykus

Iš Židrijos Janušaitės parodos pavadinimo "Vienatvės. Prisilietimai", ko gero, būtų galima ištrinti tašką. Vienatvės prisilietimai, anot pačios autorės, – tai "momentai, įvykiai, skirti tik tau. Kitiems jie nesuvokiami kaip kuo nors ypatingi ar išskirtiniai. Negali pasidalyti tave apėmusia nuostaba su kitais. Šios akimirkos yra mažytės vienatvės. Kartais jos būna skausmingos, kartais netgi suteikia palaimos, o pasitaiko ir vos pastebimų, bet jos visada prisiliečia ir tarsi praplėšia, atveria kažką nauja."

Ž.Janušaitei, kuriančiai tapybos, žemės meno, performanso ir naujųjų medijų srityse, svarbiausias išlieka santykis su žiūrovu. Pati kūrybos esmė yra kūrinių poveikis stebėtojui, besistengiančiam prasiskverbti pro jautrius, daugiasluoksnius, konceptualius menininkės kūrybos klodus. Galima teigti, kad kūrėjos darbus, eksponuojamus galerijoje, reikia ne tirti, o patirti. Įsileisti į vidų ir išgyventi.

Kelionė erdvėmis

Ekspoziciją sudaro keturi vaizdo kūriniai, kuriuos stebėdamas žiūrovas noromis ar ne grimzta į meditacinę būseną. Viename diptike rodomas važiuojančio autobuso langas (o gal traukinio ar automobilio?), kuriame it fotojuostelės kadrai vis kinta atsikartojantys vaizdai.

Pagrindinis kadro elementas – elektros laidai, tarsi nesibaigiančios linijos, besitęsiančios nuo žemės lig dangaus. Lango stikle sumirga abstrahuotas atspindys, galbūt tai yra menininkės siluetas, galbūt – šviesos ir šešėlių žaismas.

Viena diptiko dalis – spalvota, kita – nespalvota. Taip išlaikoma harmonija, vienas vaizdas papildo kitą.

Šis kūrinys atspindi kelionę (nebūtinai tiesiogine prasme). Kelionę į save, siekiant išlaikyti tiesią gyvenimo trajektoriją, bet vis nuklystant, atrandant naujų, nepažintų, bauginančių ir kartu keliančių begalinį žmogišką smalsumą kelių; renkant kasdienius atspindžius, kuriuose matyti dalelė mūsų – jie sugeria brangius prisiminimus ar ištrykšta kaip skaudžiausios patirtys.

Akimirkos galia

Kitame diptike ant mažų grubia drobe aptrauktų "ekranų" suprojektuotas tekančio vandens vaizdas. Grumdamasis su sustingusiais, aštriabriauniais akmenimis vanduo kelia purslų. Kūrinyje nėra nei buvusio, nei esamo, nei būsimo laiko. Tik akimirka, kurioje žmogus tarsi išėjęs, nevaržomas kasdienybės saitų, įsipareigojimų, lūkesčių. Akimirka, kurioje skleidžiasi tikroji prigimtis ir dvasinis žmogaus pradas kyla aukščiau fizinio, atskleisdamas gražiausia ir tyriausia, kas slypi jo viduje.

Trečiame Ž.Janušaitės kūrinyje baltoje galerijos sienoje išnyra tobulas apskritimas, primenantis saulę. Nežymiai judėdamas (o gal jį išjudina žiūrovo akys, ilgai stebinčios?) apskritimas sukuria melancholišką judesį, sugeria visas aplinkos spalvas ir tyliai stebi tai, kas įvyks ne išorėje, o viduje.

Paskutiniame darbe regimas daugiabučių rajono fragmentas, perdengtas abstrakčiu vaizdu, kuriame mirga sunkiai atpažįstamos formos, keliančios įvairių asociacijų su kadaise regėtais, o galbūt sapnuotais vaizdiniais. Taip erdvė, kurioje kasdien paliekame savo pėdsakus tai išeidami, tai sugrįždami, tampa mistifikuota, paslaptinga ir nepažinta.

(Ne)įveikta vienatvė

Vaizdo kūriniuose egzistuoja erdvės, kuriose nėra laiko, ribų, kuriose žiūrovas gali pajusti slapčiausius savo sielos virpesius. Jose apsigyvena įvykiai, nuojautos, mintys ir jausmai, švelniai prisiliesdami jie, kaip sako pati autorė, "pabudina, išjudina, duoda impulsą naujai kelionei į save, į tą belaikę erdvę, kurioje susitinki su kitais. Kur vyksta nuolatinis kitimas, judesys ir žinojimas. Čia vienatvė neuždaro. Vienatvių prisilietimai atsitinka tam, kad patirtum, kad išbūtum, kad galėtum atsiverti, suvokti ir atiduoti."

Šalia vaizdo kūrinių ant baltos ilgos lentynos menininkė išdėliojo šešiolika ne vienodo aukščio, kvadratais pjaustyto šilko krūvelių, kurias apšvietė blankia šviesa. Tušti balti kvadratai priminė popieriaus lapus, kvieste kviečiančius palikti juose žodžių. Galbūt tų, kuriuos sunku ištarti, o gal tų, kurie atsiranda stebint menininkės kūrinius.

Vidinio jausmo projekcija

Pagrindinis Ž.Janušaitės parodos kūrinys, per atidarymą rodytas performansas "Prisilietimai", truko kelias valandas, sustingdė žiūrovo žvilgsnį ir traukė į save. Drauge su menininkais Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu ji sukūrė tos belaikės erdvės iliuziją, vidinio jausmo projekciją galerijos erdvėje.

Visiškoje tyloje užmerktomis akimis ir nejudėdama, rodos, nė nekvėpuodama, kūrėja paniro į savo vidinį pasaulį, kurį ? "pilkieji kardinolai": R.Sorakaitė ir L.Leonaitis atribojo pilkų siūlų sienomis. Monotoniškas veiksmas, galybę sykių kartotas "pilkųjų kardinolų" (siūlas veriamas į adatą, siūlas įtempiamas, siūlas tvirtinamas prie sienos ir vėl kartojama iš naujo...) nardino į tarpinę būseną, kurioje žiūrovas susiliejo su pačia erdve, nuošalėje palikdamas visus kasdienės aplinkos triukšmus. Performanso pabaigoje Ž.Janušaitė it iš kokono besiveržiantis drugys lėtai, vangiai, atsiduodama vidiniams impulsams, veržėsi, nutraukdama ažūrinių sienų gijas, išlaisvindama save (kartu ir stebėtoją).

Išgyvenimai, patirtis, gauta stebint performansą "Prisilietimai" – kiekvieno žiūrovo skirtingi, unikalūs, paliekantys pėdsakų, kuriais galima grįžti atgal į save, kai tik paviršinis pasaulis užguls visu savo svoriu, neleisdamas įkvėpti.

Eksponuotuose kūriniuose tūnančios belaikės erdvės, kurių monotoniškame vyksme juntamas lėtas kitimas, parodos lankytojams suteikė galimybių atsiriboti nuo supančios aplinkos ir grimzti gilyn, kiekvieną vietą (kūrinį) jaučiant be jokių suvaržymų, taisyklių ar nuorodų.

Kas? Ž.Janušaitės personalinė paroda "Vienatvės. Prisilietimai".
Kur? Galerijoje "Meno parkas".
Kada? Veikia iki balandžio 10 d.