Maestro P. Bingeliui – 75-eri (išskirtinis interviu)

Šio žmogaus vardas jau seniai tapo neatsiejamas nuo Kauno, o jo nuopelnams, diriguotiems koncertams, parengtoms partitūroms, scenoje sutiktoms asmenybėms išvardinti prireiktų ne vieno knygos puslapio. Kokiais gi rūpesčiais gyvena tiek daug nuveikęs žmogus, kurį dažniausiai matome scenoje, energingais mostais vadovaujantį muzikiniam vyksmui?

– Maestro, dabar toks metų laikas, kai daugelis laksto po miestą rūpindamiesi dovanomis ar stengiasi leisti laiką namų aplinkoje. O Jūs – kaip visuomet, paskendęs muzikoje...

– Iš tiesų, didžiąją paros laiko dalį praleidžiu Kauno filharmonijoje. Kažkada buvo kalbama, kad Lietuvoje tėra keturi žmonės, kuriuos bet kada galima rasti darbo vietoje. Tai – šviesios atminties Juozas Miltinis, išgarsinęs Panevėžio dramos teatrą, per anksti mus palikęs šviesuolis – kunigas Ričardas Mikutavičius, dirigentas Juozas Domarkas, išugdęs Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir – Petras Bingelis. Kai kūrėsi Kauno valstybinis choras, reikėjo ieškoti dainininkų, organizuoti veiklą. Nuo to laiko, štai jau kone penkiasdešimt metų aš esu čia. Pirmoji choro kolektyvo sudėtis buvo ypatinga – surinkti puikius balsus turintys žmonės, iš kurių gal tik trys pažinojo muzikos raštą. Teko juos mokyti natų pažinimo, solfedžio, ugdyti vokalą. Tik vėliau chore atsirado vokalo pedagogo pareigybė, kurią reikšmingai įprasmino šviesios atminties solistas Jonas Antanavičius. Veiklos pradžioje ši našta teko man, dar neturinčiam patyrimo, jaunam dirigentui. Teko eiti ieškojimų keliu ir džiaugiuosi, kad tai pavyko. Choro istorijoje nebuvo atvejo, kad dainininkas negrįžtamai prarastų balsą. Išties, choro vadovas privalo turėti itin gerą vokalinę klausą. Ne absoliučią ar kitokią, o vokalinę. Turi fiziologiškai jausti kito žmogaus balsą, gebėti jam patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą vokalinę problemą. Nedrįsčiau teigti, kad tokios savybės yra išugdomos. Jas turi įtraukti dar kūdikystėje, su motinos pienu. Čia reikalinga duotybė. Bet, žinoma, vien talentu ir gabumais toli nenuvažiuosi – juos reikia vystyti.

– O jūs, Maestro, kartu su motinos pienu įtraukėte Kauno valstybinio choro idėją?

– Atsukdamas laiko juostą atgal iki šiol negaliu suvokti, kodėl būtent mane paskyrė pirmuoju šio choro vadovu. Tuomet buvau ką tik baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, jaunas iš Dzūkijos kraštų kilęs dirigentas. Ministrų tarybai išleidus įsakymą Kaune įkurti profesionalų chorą, jo vadovas buvo renkamas iš kone vienuolikos kandidatų. Tarp jų – gausybė patyrusių chorvedžių, netgi solidžių, garbaus amžiaus atstovų. Man regis, daug lėmė mano amžius, entuziazmas ir į tolimą strategiją orientuotas tuometinių valdžios atstovų požiūris. Jaunas žmogus turi pakankamai energijos ir ambicijų, vedančių nelengvu kolektyvo kūrimosi keliu. Kaip parodė laikas – toks pasirinkimas pasiteisino. Laikau šį faktą didžiule asmenine sėkme, nors iš pradžių jai kiek priešinausi. Tuomet turėjau paskyrimą važiuoti mokytis orkestrinio dirigavimo į Peterburgą ir ši idėja mane labai žavėjo. Gavęs pasiūlymą vykti į Kauną nesutikau jo entuziastingai, bet tuometinis kultūros ministras sugebėjo motyvuoti, pažadėdamas galimybę išvažiuoti pasimokyti vakaruose. Tai įvyko po penkerių metų. Išvykau semtis žinių į Leipcigo (Vokietija) Felixo Mendelssohno-Bartholdy vardo aukštąją muzikos mokyklą. Šios studijos man – tikra likimo dovana, suteikusi galimybę mokytis pas tokias iškilias asmenybes kaip profesoriai Rolf Reuter ir Kurt Masur. Jų paskaitos vykdavo namuose, kur susirinkdavo studentai ir visą dieną dirbdavo. Diriguodavome, grodavome, klausydavome muzikos, sekdavome kitų diriguojamas partitūras, profesoriai mus pavaišindavo pietumis – vyko tikros muzikavimo studijos. O iš tiesų, labiausiai džiaugiuosi tuo, kad man pavyko suburti Kauno valstybinį chorą. Žinoma, darbavausi ne vienas – čia veikė visa komanda: chormeisteriai, administracija ir kiti. Prisimenu tuometinio kultūros ministro pasakymą, padėjusį man ištverti tą sudėtingą laikotarpį: „choro vadovas turi būti kantrus kaip akmuo ir užsispyręs kaip asilas. Pernelyg atlaidus ir save tausojantis lyderis negalėtų atiduoti visų savo pastangų vienam tikslui.“ Išties, šiai veiklai teko paaukoti viską: tiek laiką, tiek jėgas. Negalėjai nei kažkur ištrūkti ar išvykti atostogų – kolektyvo be priežiūros palikti nebuvo galima. Čia man neginčijamas pavyzdys – J.Miltinis, sukūręs tikrą teatro legendą. Ir to jis pasiekė visiško atsidavimo savo darbui bei idėjai dėka. Šios neįkainojamos vertybės reikalauja iš žmogaus didžiulių resursų, kurių taip pat neįmanoma įkainoti. Nėra svarstyklių, kurios pasvertų įdėtas žmogaus pastangas. Tik paaukotus metus galima suskaičiuoti.

– Kaip Jums pavyko išlaikyti nuolatinį choro profesinį tobulėjimą, muzikiniais terminais kalbant – tolygų kone penkių dešimtmečių trukmės crescendo?

– Po pirmųjų koncertų mus lydėjo geri kritikos atsiliepimai. Lydėjo ir skeptiški kolegų pasisakymai: „Na gerai, dabar pavyko, o kas bus toliau?“ Į šiuos teiginius turėjau vieną atsakymą: „Planas aiškus – reikės kryptingai ir protingai dirbti.“ Mano nuomone, choras turi skambėti kaip instrumentas, kaip solistas, turintis unikalų, iškilnų tembrą, puikią vokalinę mokyklą, individualų štrichą. Kai visi choristai dainuoja kaip vienas – įdomu klausytis. Suderinti pusbalsiu dainuojančius choristus – juokų darbas, o dinaminė išraiškos skalė tokiu atveju lieka ribota. Padaryti taip, kad choras skambėtų, kad visų dainininkų balsai susilietų į vieną tembrą – to reikia siekti, tai suvokti ir gebėti išgirsti. Tai sunki užduotis, poetiškai kalbant – nepasiekiama siekiamybė, aukščiausias tikslas. Priešingu atveju choras skamba neįdomiai, neprofesionaliai, skamba tarsi dainuodamas be sielos.

– Kokiomis priemonėmis Jūs siekiate to rezultato? Galbūt čia lemia ne tik muzikiniai įgūdžiai, bet ir žmogiškosios vadovo savybės?

– Nesu „kieto kumščio“ taktikos šalininkas. Tokia strategija toli nenuves. Žinoma, disciplina turi būti. Be disciplinos ir kantrybės neišsilaikys joks kolektyvas. Išties, sunku įvardinti konkrečias tikslo siekimo priemones. Peržvelgęs naujo kūrinio partitūrą tiesiog pajaučiu, ką šiuo atveju reikia daryti. Derinu balsus pagal kiekvieno konkretaus kūrinio partijas – tai nuobodus, kasdieninis darbas, vainikuojamas džiaugsmo pasiekus tikslą. Prisimenu atvejį, kai dar studijų laikais į akademiją atvyko garsusis smuikininkas Gidonas Kremeris ir jo paklausė: „Kokiomis priemonėmis jūs pasiekiate tokią tobulą intonaciją?“ Jis atsakė paprastai: „Nežinau. Aš tiesiog groju“. Tas pats ir su choru – reikia tiesiog dirbti. Metodai gali būti įvairūs, bet viena žinau – „kieto kumščio“ taktika dainavimui ir apskritai muzikavimui netinka. Balsą iš žmogaus galima iškviesti tik gražiuoju, balsas bijo pykčio ir slepiasi gilyn. Manau, reikia vadovautis žmogiškomis priemonėmis. Net kažkam nepavykus, rasti už ką pagirti dainininką ir suteikti jam jėgų toliau tobulėti, ieškoti naujų kelių atskleidžiant balsą.