M. Pinigis: Kaune šokti būtina

Kupinas energijos su šypsena veide ir beveik turistinę kuprinę ant pečių užsimetęs pro duris įžengia Marius Pinigis – jaunas šiuolaikinio šokio šokėjas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) judesio teatro vadovas. Jaunas menininkas atidžiai styguoja ne tik savo žingsnelius scenoje, bet ir kiekvieną valandą: repeticijos, paskaitos, spektakliai kelionės – veiklos M.Pinigiui tikrai netrūksta. Idėjų – taip pat. Viena tokių – netradicinis projektas "Skambantis šokis", kurį M.Pinigis sukūrė kartu su Kauno fortepijoniniu trio. "Tai ne bendra idėja, pianistė Lina Krėpštaitė jau buvo sugalvojusi, o aš įsiliejau. Ji yra šio projekto variklis, sumanytoja, didžioji organizatorė, manau, jos iniciatyva projektas ir susibūrė", – pirmuoju darbu su muzikančių trio džiaugiasi M.Pinigis, pastebėdamas, kad jo pareiga – puikiai atliekamai muzikai suteikti gyvybės.

– Kuo jus patraukė šis projektas?

– Tai tiesiog dar viena galimybė pabūti scenoje. Kadangi esu scenos žmogus, kiekvienas pasiūlymas vilioja. Juolab norėjosi dėl būsimos auditorijos, kuri, nežinau, ar tikrai lankosi, ar ne šiuolaikinio šokio spektakliuose. Šiuolaikinio šokėjo pareiga – ne tik rodytis jau žinomai auditorijai, bet ją plėsti. Šis projektas bus rodomas ne tik Kaune, bet ir mažesniuose miestuose, kur šiuolaikinis šokis – patikėkite manimi – labai retai nuvažiuoja. Todėl tai yra labai gera platforma praplėsti auditoriją ir šiek tiek atverti akis žmonėms, parodyti, kad muzika gali būti perteikiama ne vien tik garsais, bet ir vaizdais, šiuolaikiniu šokiu.

– Esate dar ir VDU judesio teatro vadovas. Tiek daug veiklų. Kuri kelia daugiausia džiaugsmo? Vadovauti, šokti, kurti?

– Sunku pasakyti kuri daugiausia – kiekviena veikla praturtina. Šoku ir "Auros" spektakliuose, nors jau beveik metai kaip ten nedirbu, esu laisvai samdomas, kartais vedu pamokas – čia viena mano pusė. Kita pusė – įvairūs projektai, pavyzdžiui, "ID: D&G" su Mantu Stabačinsku. Stengiuosi kurti, bet taip pat dalyvauju ir kitų choreografų veikloje. Netgi pradėjau šokti vaikiškuose spektakliuose. Šiuolaikinį šokėją įsivaizduoju kaip universalų scenos žmogų, menininką, kūrėją. Todėl aš pats neužsibūnu vienoje vietoje, stengiuosi save pildyti, nes kiekviena veikla praplečia ir padaro geresniu žmogumi. Ir pedagoginė veikla į šokį priverčia pažiūrėti kitu kampu, nes kartais mes pamirštame apie savaime suprantamus dalykus, o mokydamas turi grįžti prie pagrindų, prisiminti ir padėti atrasti, paaiškinti tai, kas tau jau suprantama, o kitam – dar ne. Todėl irgi yra įdomu.

– Šiuolaikiniame šokyje yra nemažai improvizacijos. Kaip tai perteikti jaunam, išvis nešokusiam studentui?

– Šiuolaikinis šokis yra labai labai plati sąvoka, lengva sutrikti. Ją apibūdinti man yra vienas sudėtingiausių dalykų. Baletą, gatvės šokius arba kovos menus lengviau apibūdinti, o šiuolaikinis šokis – ir tas, ir tas, ir tas, ir dar daugiau. Tai daug visokių technikų: ir improvizacinės, ir labai struktūruotos, labai aiškios. Todėl negalėčiau pasakyti, kad tai paremta tik improvizacija. Ji – tik vienas iš aspektų.

Aišku, jeigu dabar čia būtų pakviesti keli šiuolaikinio šokio šokėjai, ir mes kalbėtume bei diskutuotume, o vėliau vestume po pamoką, tai kiekvienas tikriausiai padarytų tai visiškai kitaip, nes kiekvienas šokėjas labai skirtingas ir turi savo braižą. Vienas stipresnis fiziškai, kitas – plastiškesnis, vienas labiau linkęs improvizuoti, kitas remiasi struktūruota technika. VDU akademiniame judesio teatre mano misija – supažindinti su šokiu kuo įvairesniu kampu. Šiuolaikinis šokis – kaip teatras, kaip improvizacija, kaip struktūra, kaip fizinis veiksmas. Iš tiesų aš iš žmonių reikalauju daug, nes ir pats iš savęs daug reikalauju.

– Ar įtemptas grafikas netrukdo kūrybiškumui?

– Aišku, to laiko niekada neužtenka ir norisi kad būtų ne 24 valandos, o 48, bet, manau, ir tada neužtektų. Aš galiu jaustis laimingas, nes turiu darbo, o būnant menininku jo turėti ir dar uždirbti nėra labai paprasta. Grafikas labai užimtas ir didžioji dalis – tai kūrybinė veikla. Aišku, norėčiau galbūt daugiau laiko skirti sau, ieškojimams, tyrinėjimams, bet visko neaprėpsi. Taip susitelkiu į tai, kas yra. Sunku numatyti net tai, kas vyks po mėnesio. Atrodo, pildai tą užrašų knygutę, dėliojiesi datas, bet vis atsiranda kažkas nauja. Sudėtinga suplanuoti viską, bet dėl to ir džiaugiuosi – juk kiekviena diena vis kitokia. Skirtingi spektakliai taip pat verčia persiorientuoti: vieną dieną rimtas, kitą vaikiškas. Bet man tai patinka, taip tampu universalesnis. Žinoma, kai visko per daug, atsiranda nuovargis, bet visą laiką turi laikytis režimo ir nepražūti.

– Esate baigęs politikos mokslus. Ar yra tikimybė, kad kada nors atsidursite politikoje?

– Niekada neturėjau tikslo tapti politiku. Man tai pasirodė universaliausia universitetinio išsilavinimo galimybė, nes politikos mokslai yra susiję su visuomene, su įvairiomis struktūromis ir tarptautiniais santykiais. Man atrodo, kad šį mokslą baigęs tampi jautrus aplinkai, o tai padeda ir būnant menininku. Labai svarbu visada jausti aplinką, nes niekada nežinai, kas tau duos impulsą kūrybai.

– Ar buvo sunku įveikti nusistovėjusius stereotipus, kad šokis – ne vyrui, apskritai šokis – ne darbas, reikia turėti rimtą profesiją? Juk dauguma į tai žiūri labiau kaip į pomėgį.

– Tiesa, nes pas mus, ypač Lietuvoje, žmonės daugiau pripratę prie klasikinio teatro. Iš tiesų, jei pagalvotum, kur eiti savaitgalį, tai svarstytum apie kino teatrą arba teatrą, bet labai retai planuotum šiuolaikinio šokio spektaklį. Sovietmečiu šiuolaikinio šokio iš viso nebuvo ir negalėjo būti, nes jis – šiuolaikinis ir modernus, nes tai ne Rytų produktas, o atkeliavęs iš Vakarų. Bet Birutė Letukaitė prieš daug daug metų sukūrė "Aurą" ir pradėjo viską plėtoti. Negaliu sakyti, kad dabar šiuolaikinis šokis dar yra jaunas, bet vis dar nėra skirtas plačiajai masei.

Vyrų šokėjų nėra daug, galbūt dėl to atsiranda toks stereotipas – "susirask tu rimtą profesiją". Bet jeigu esi geras šokėjas, ir dar Lietuvoje, kur jų nėra daug, tai čia – puikiausia niša, nes esi visų ir laukiamas, ir geidžiamas, ir norimas. O šiuolaikinis šokis – tai tas pats teatras, tik vyrų yra mažiau.

– Ar šiuolaikinio šokio pasirodyme visada reikia ieškoti paslėptos idėjos?

– Nemanau. Žinoma, visada turime idėją ar pagrindą, nuo kurio atsispiriame – kitaip buvimas scenoje būtų tik sau – pašokau ir nulipau. Būna – susitinki žmogų, o jis entuziastingai pasakoja: "Aš mačiau, spektaklyje buvo taip ir taip", o ar tikrai taip buvo? Jei tau buvo – viskas gerai, man gal buvo kiek kitaip. Paprastai tie suvokimo taškai sutampa. Kartais spektaklis būna ne dramaturginis, tada idėja tampa fiziškumas, būsena, kūno bandymai, emocijos ar kokios nors taisyklės, kuriomis vadovaujasi šokėjai, judėdami scenoje. Gali būti dar kažkas nauja. Juk ir dramos teatre taip būna, nors ten yra šiek tiek lengviau pagauti ir suprasti metaforą, kuri slepiasi už teksto. Su judesiu yra sunkiau, nes judesys – abstraktesnė išraiškos forma. Bet ir dramos teatre, net ir tą patį spektaklį žiūrėdami kažkuriuos niuansus skirtingai pamatome. Tai normalu ir ypač šiuolaikiniame šokyje. Tai labai priklauso nuo žiūrovo išprusimo. Kai kurie tiesiog ateina žiūrėti judesio kartu su muzika, jos pasiklausyti ar dėl šviesų. Kitas jau pamato kur kas daugiau, ypač jei lankosi ne pirmą kartą. Pirmą kartą bandai apskritai suvokti, nes matai judantį žmogų, analizuoji judesį.

– Galbūt tai ir lemia, kad ne tiek daug žmonių renkasi savaitgalį eiti į šokio teatrą?

– Taip, ir kitas dalykas – pas mus nėra repertuaro. "Aura" turi studiją, turi spektaklių, repetuoja, dirba, bet iš esmės, Kaune didžiausia problema, priežastis, kodėl šiuolaikinis šokis nėra toks gyvas, kaip galėtų, – mes neturime elementarios erdvės, kur galėtų performatyvaus meno žmonės rodyti savo spektaklius.

– O kaip dėl šokėjų stygiaus? Nemažai jų iškeliauja į Vilnių. Pats likote čia, Kaune. Kodėl? Kas šis miestas jums – gyvenamoji vieta, darbas, vieta pasireikšti? Ir, perfrazuojant garsųjį posakį, "ir Kaune galima šokti"?

– Dauguma iškeliauja, bet ne tik į Vilnių, šiaip, tiesiog iškeliauja. O Kaune REIKIA šokti. Ir būtina šokti Kaune. Aš Vilniuje taip pat šoku, o gyvenu Kaune ir manau, kad šis miestas yra labai gera vieta. Gera niša pradėti kažką daryti. Vilnius ir Klaipėda jau turi puikią vietą parodyti savo kūrybą, o Kaunas tokios vietos neturi. Jeigu visi išvažiuotų, nieko čia neliktų ir "Aura" liktų viena, o vienam sunku. Kitas dalykas, kodėl esu Kaune, – per laiką, kurį čia gyvenu, man šis miestas nušvito kitomis spalvomis – čia daug galimybių, čia reikia daugiau jaunų ambicingų žmonių, kurie gali susivienyti ir bandyti sukurti alternatyvų. Vilniuje ir taip visko daug. Išsivažinėjame, o juk reikia kovoti už meną, kad jis būtų.

– Pernai jūsų kolega Mantas Stabačinskas buvo apdovanotas "Auksiniu senos kryžiumi". Pats tikriausiai taip pat apie tokį svajojate?

– Man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų įdeda labai daug darbo, o kai stengiesi, tikiesi kažkokio įvertinimo. Labai svarbu būti įvertintam ir pastebėtam – tai tarsi pasitikrinimas, ar keliauji teisingu keliu, teisinga linkme. Žinoma, tikiuosi gauti apdovanojimą, nes pastaruoju metu įdedu labai daug pastangų, bet kartais norisi ne kiek apdovanojimo, kiek paprasto "ačiū" iš žmonių, su kuriais dirbu. Ko labiausiai mokausi ir ką labiausiai stebiu vesdamas pamokas – visada atiduodu daug energijos, todėl visą laiką tikiuosi, kad ji sugrįš kaip padėka ar išreikštas džiaugsmas. Man tai labai daug reiškia. Kartais paprasti dalykai yra daug svarbesni negu pompastiški.

– Kas yra didžiausias jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Man atrodo, aš pats sau esu didžiausias įkvėpėjas – tai mano motyvacija. Esu iš Panevėžio, ten yra J.Miltinio dramos teatras, ir mokiausi tokioje mokykloje, kurioje kitokio idealo net ir turėti negalėjau – man galvoje knibždėjo teatras. Kiekvieną savaitgalį su broliu tuos pačius spektaklius po šimtą kartų žiūrėdavome, net neaišku dėl ko. J.Miltinis, ko gero, kaip asmenybė buvo pirmas įkvėpimo šaltinis. Jis tuščioje vietoje, kur gyveno paprasti darbininkai, sukūrė teatrą. Po 20–30 metų žmonės iš SSRS važiuodavo į spektaklius, o panevėžiečiai bilietų negaudavo. Žmonės prie teatro miegodavo, kaip dabar miega prie "iPhonų". Toks kūrėjas iš pradžių mane įkvėpė, dabar sunku pasakyti, kas yra mano idealai, jų nebeįvardiju. Mane kartais gali įkvėpti paprastas žmogus – akimirkai, dienai, savaitei, metams. Gal ir visam gyvenimui.

Kitas įkvėpimo šaltinis – Michaelis Jacksonas, kurį kopijuodavau nuo pat mažens. Taip dėl aistros šokiui ir teatrui atvykau į "Aurą". Tik atėjęs supratau, kad turiu čia būti, šokti. Prisimenu pirmus kelerius metus: nuo 7.30 iki 21 val. šokdavau, kad išlavinčiau įgūdžius. Buvau atkaklus ir taip atėjau į šokį. Birutė greitai įtraukė mane į visus spektaklius. Stengiuosi iki šios dienos ir, kai pasidaro sunku, pagalvoju, kad reikia nesustoti, prisimenu, kaip pradėjau. Kai nesi patyręs, darai viską, negalvoji apie įvertinimą ir tau nesvarbu. Todėl prisimenu šią pradžią, kad nesustočiau ir tobulėčiau. Man labai tai reikšminga. Dėl to šiuolaikinis šokis ir yra šiuolaikinis, nes keičiasi, turi būti šiuolaikinis, jis yra šiandien, ne vakar, todėl esant galimybei stengiuosi tobulėti ir nesustoti.

Spektaklis-koncertas "Skambantis šokis"

Tardisciplininio meno projekto "Skambantis šokis" dalyviai – Kauno fortepijoninis trio (Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Čepinskienė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė) ir M.Pinigis klausytojams pateiks plastiškai vizualizuotą akademinę muziką, tad publika turės galimybę lengviau, artimiau, o galbūt visiškai naujai ir savitai suvokti kompozitorių mintis, užkoduotas natų partitūrose. Toks netradicinis projektas trio kūrybiniame kelyje atsirado neatsitiktinai: nuo pat pirmųjų koncertų ieškota savitos kūrybinės krypties, originalaus skambėjimo. Inspiracija judesiui gali būti beveik bet kas. Taigi kodėl ne klasikinė muzika? Ir kas pasakė, kad klasikinės muzikos koncertuose šokti negalima?

Kas? Spektaklis-koncertas "Skambantis šokis".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Lapkričio 22 d. 17 val.