„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis

Šiemet Kauno kultūros centro (KKC) pristatomo festivalio programoje – nuo žymiausių klasikinių kūrinių iki naujoviškų monospektaklių ir spektaklių, skirtų jaunimui. Teatro mėgėjai jau išvydo Kirilo Glušajevo režisuotą Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „Gyvenimas dar prieš akis“, OKT / Vilniaus miesto teatre Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Liučė čiuožia“.

Išeities paieškos

Šiandien KKC Girstučio padalinyje – nepriklausomos, savarankiškai kuriančios teatro profesionalų komandos „Darbininkai“ projektas „Kiti“. Dariaus Gumausko režisuotas spektaklis – vieno veiksmo absurdo filosofinė drama pagal Jeano Paulio Sartreʼo pjesę „Išėjimo nėra“. Spektaklyje veiksmas vyksta kambaryje, kuriame uždaryti trys žmonės ir juos aptarnaujantis kambarinis. Garsenas – revoliucionierius, išdavikas. Estelė – nimfomanė, nužudžiusi savo kūdikį. Inėsė – grobuoniška lesbietė. Juos vienija noras, kad kitas paneigtų jų ydas, visi jie ieško kitų kaip pateisinimo ir išteisinimo savo įvykdytiems nusikaltimams, bet ar tai išsigelbėjimo kelias? O gal atvirkščiai – negebėjimas atsiplėšti nuo vienas kito veda amžinos kančios link? Spektaklyje vaidina Vainius Sodeika, Vilma Raubaitė, Andrius Alešiūnas, Justina Mykolaitytė.

Balandžio 24 d. KKC Didžiojoje salėje – Justino Tertelio ir „Atviro rato“ spektaklis „PRAeis“. Monospektaklis suteikia unikalią galimybę išgirsti teatro kūrėjo, aktoriaus ir dramaturgo įžvalgas apie šiandienį teatrą. „PRAeis“ – lengvai suprantamas, įtraukiantis ir atveriantis teatro užkulisius, kuriuose teatro magija susipina su realybės refleksija. Spektaklis skiriasi nuo tradicinių spektaklių tuo, kad sugeba sujungti lengvai suprantamą pasakojimą su giluminėmis dramaturgo pastabomis apie teatro esmę ir jo poveikį žiūrovui. Scenoje vykstantis veiksmas įtraukia žiūrovus į kūrybinį dialogą tarp aktoriaus ir žiūrovų, kuriame teatro patirtis tampa bendra kelione.

Svarbus festivalio akcentas – balandžio 25 d. KKC Girstučio padalinyje pagal Franzo Kafkos kūrybą pastatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Metamorfozė“. Teatro provokatoriumi vadinamo Oliverio Frljić režisuotame projekte aktualizuojami žmogaus tapatumo klausimai.

Dirbtuvės „Esu kas esu“ suteiks unikalią galimybę dalyviams gilintis į teatro pasaulį, mokytis iš profesionalo ir atrasti savo balsą per teatralizuotą saviraišką.

Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. F. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“, kurį pradėjo rašyti kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis numatė totalitarines ideologijas, netrukus apraizgiusias Europą. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie naują Europos istorijos etapą, naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-iojo dešimtmečio europiečiai, kaip ir F. Kafka, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.

Mitai ir realybė

Festivalyje svečiuojasi ir Keistuolių teatras, kuris Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje „Kai aš buvau Prometėjas“ atvers graikų mitologijos pasaulį per šiuolaikinę prizmę. Balandžio 26 d. KKC Didžiojoje salėje trys aktoriai pristatys savąją mito interpretaciją, pasidalys prometėjiškomis istorijomis apie viltis ir baimes, žavėjimąsi ir gėdą, mokymąsi iš klaidų ir klaidų kartojimą. Keliaudami po skirtingus istorinius laikotarpius, kūrėjai ieškos žmogiškųjų Prometėjų.

Balandžio 27 d. KKC Girstučio padalinyje pristatomame Solo teatro ir režisierės Birutės Mar spektaklyje „Motinos pienas“ pasakojama sudėtinga ir jautri šeimos istorija, kurioje atsiskleidžia ne tik asmeniniai, bet ir visuomeniniai iššūkiai. Žinomos šiuolaikinės latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvais sukurtas spektaklis – tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969–1989 m., o kartu – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta. Žvilgsnis į netolimą praeitį kelia esminių klausimų apie šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus.

Spektaklyje B. Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo. Tai pasakojimas apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie nemeilę, kuri kaip išsigelbėjimas; apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Dėmesys jaunimui

Balandžio 27 d. festivalis pristatys vieną įsimintiniausių spektaklių, skirtų jaunimui, – „Avinai“. „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotame autobiografiniame monospektaklyje aktorius Raimondas Klezys nagrinėja paradoksalius jauno žmogaus išgyvenimus, jausmus ir emocijas tiek kasdienėse, tiek labiausiai ribinėse gyvenimo situacijose. Pasitelkdamas savo ištikimiausią vaikystės palydovą – kamuolį – aktorius žiūrovus įtraukia į savo vaikystės, paauglystės ir jauno suaugusio žmogaus pasaulį, kuris kupinas visko: atradimo džiaugsmo, artimųjų šilumos, nuotykių, entuziazmo ir vilties, bet taip pat ir netekties bejėgiškumo, baimės, įniršio, sumišimo, nerimo.

Pirmą kartą festivalyje balandžio 27 d. bus organizuojamos teatro dirbtuvės, kurias ves R. Klezys. Dokumentinio teatro dirbtuvės „Esu kas esu“ suteiks unikalią galimybę dalyviams gilintis į teatro pasaulį, mokytis iš profesionalo ir atrasti savo balsą per teatralizuotą saviraišką. Dirbtuvės skirtos ir jaunimui, ir suaugusiesiems, norintiems per teatro meną gilintis į savo asmenines istorijas.

Legendos sugrįžimas

Paskutinę festivalio dieną, balandžio 28-ąją, įvyks linksmas ir patriotiškas „Taško teatro“ spektaklis „Amerika pirtyje“. Valentino Masalskio režisuotas spektaklis prikelia iš užmaršties pirmąjį Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintą veikalą, pastatytą pagal to paties pavadinimo Keturakio pjesę.

Komedijoje šmaikščiai pateikiama lietuvių identiteto raida ir gili patriotiškumo dvasia, kurios ištakos neretai slepiasi pačioje tikriausioje provincijoje. Scenografijos autorė Renata Valčik spektaklyje meistriškai kuria tokios provincijos atmosferą – panaudotos automobilio padangos čia atstoja baldus, o išradingai išraitytos ir ryškiomis spalvomis nudažytos gulbės – tikrų tikriausias provincijos meninės beskonybės liudijimas. Iki skausmo atpažįstami šiuolaikinio lietuviško kaimo ženklai privers ne tik šyptelėti, bet ir kvatotis visu pilvu. Komediją lydi gyvai aktorių atliekama muzika, meistriškos vokalinės partijos, ryškūs kostiumai ir grimas, daug nuotaikingos improvizacijos, jaunystės šėlsmo, lengvumo, žaidimų ir laisvės.