Jeigu ieškotumėte žodžio "paralelė" žodynuose reikšmės, rastumėte tokį jo paaiškinimą: tai dviejų ar kelių reiškinių, dalykų sugretinimas, palyginimas. Menininkas Audrius Gražys turi savą paaiškinimą – jis atsispindi "Parko galerijoje" veikiančioje menininko kūrinių parodoje "Paralelės". Šias atsakymo užuomazgas pirmiausia pažins akys, pamažu jaukinsis protas, ir, jei pastarasis buvo mylimas, lepinamas, galiausiai atsiskleis visu gražumu.

Atrasti tolių artumą

Parodoje eksponuojami kūriniai atrinkti iš dviejų ciklų: "Toliai" ir "Tylios struktūros". Ciklų pavadinimai – tai šiaudas, už kurio galima griebtis, norint kiek geriau pažinti menininko darbus.

"Toliai" – kaip sako pavadinimas – žiūrovą bando perkelti "ten kažkur". Kūriniuose "tas kažkur" pilnas ryškių spalvų, kurios kiek susipina viena su kita.

"Horizontas – magiškas susikirtimas tarp dangaus ir žemės, tarp dangiškos apvaizdos ir žemiškų nuopuolių, tarp juodo ir balto. Nepaliečiamas, nepagaunamas, nenuperkamas. Kuo labiau artėji, tuo labiau jis traukiasi. Visada išlaiko žvilgsnio nuotolį iki savęs. Keliaudamas JAV, mačiau peizažus, kuriuos jau buvau nutapęs", – poetiškai mintis išsako A.Gražys savo kūrybos kataloge "Paralelės".

Spalvos šiame A.Gražio cikle išdėstytos horizontaliai, taip sukuriamas peizažo įspūdis – labai tolimo ir mums nepažįstamo peizažo. Pirmą kartą pažvelgus į ciklo "Toliai" kūrinius prieš akis iškyla abstraktus vaizdas, kuriame, rodos, tėra spalvos, jų santykiai ir paties autoriaus intencijos, išreikštos per spalvas.

Ilgiau išlaikant žvilgsnį atsiveria toliai – nepažįstami, nežemiški, bet tuo pat metu labai artimi ir jau tarsi regėti miražo pavidalu. Atsiveria laukas, medžiai, upės, javų laukai, tekanti saulė, niūrus dangus. Ir staiga dingsta nežinomybė.

Menininkas nubrėžia paraleles tarp nežinomo ir jau atpažįstamo vaizdo, tačiau kad jis būtų atpažįstamas, reikia įdėti kiek pastangų. Niekas juk nesakė, kad menas turi būti ypač lengvai suprantamas.

Prasmės paieškos

"Toliuose" menininkas sukuria nesamo laiko ir nesamos erdvės vietos pasaulį. "Nepavaldus laikui subyrėjęs pasaulis kiekvienu atveju kitoks ir toks pat", – rašo tapytojas kataloge. Čia nėra skubos, informacijos pertekliaus ir nuolatinio prasmės ieškojimo. Kūriniuose autorius perteikia kone pačios būties, egzistencijos buvimą – apčiuopia tai, kas priverčia sustoti laiką, kas sunaikina erdvę ir leidžia žmogui suvokti save.

A.Gražio kūriniai taip pat erzina ir žmogaus protą, akis – iš spalvos linijų, žiūrovas pats susikuria peizažą, miražą ar visą naują pasaulį. Čia itin tinka autoriaus citata: "Tai buvo nuostabus laikotarpis po studijų. Begalinis noras tapyti. Lyg stiprus narkotikas, kuris pasiglemžia tavo laiką ir tave patį."

Kai kuriama su visa autoriaus pilnatve, ieškojimais, tai pajunta ir žiūrovas. Matyt, būtent todėl ir "Toliai" nejučia pasiglemžia (kad ir kelioms akimirkoms) žiūrovo laiką bei savastį.

Kalbanti tyla

Kitas A.Gražio ciklas, kurio keli darbai eksponuojami "Paralelėse", – "Tylios struktūros". Anot filosofo Leonido Donskio, "tylių struktūrų pasaulis mums siūlo klajoklių, globalinių praeivių ir virtualinės minios epizodų gyvenimą". Skaitant ciklo pavadinimą prieš akis iškyla industriniai motyvai, šaltos spalvos ir urbanistiniai elementai.

Priešingai nei "Toliuose", gamtos vaizdų čia nerasi. Spalvų dėmės dailiai sudėliotos, tvarkingai išdėstytos vertikaliomis linijomis. Metalą, rūdis, asfaltą ir betoną imituojančios spalvos sukuria visiškai kitokią nuotaiką. mintys, bandydamos pabėgti, atsitrenks į surūdijusias geležines duris, kurios nuo smūgio net suskambės.

Menininko pateikti vaizdai tarsi nustumia žiūrovą – šaltos spalvos, įvairių metalų struktūros parodo gamtos tolių priešingybę. Jei gamtos toliai kalba, kviečia eiti gilyn, kad ir į nepažįstamą kraštą, "Tylios struktūros" atstumia, jos nė nelaukia. Čia parodomos paties žmogaus susikurtos barikados, kurios jį įkalina ir kurios ilgainiui tampa vis atšiauresnės ir sunkesnės.

Jeigu cikle "Toliai" laikas tarsi išnyko, "Tylių struktūrų" cikle laikas tampa visanaikinantis – padengia rūdimis, apgaubia geležies tvaiku ir atima iš žmogaus galimybę išlaisvėti. Ir nors prancūzų rašytojas Jean-Paul Sartre'as teigė, kad "žmogus yra pasmerktas būti laisvas", tačiau lygiai taip pat jis gali pasmerkti save ir vidinei nelaisvei.

Šiuose dviejuose kūrinių cikluose – "Toliai" ir "Tylios struktūros" – ryškios paralelės tarp gamtos ir žmogaus sukurtų struktūrų; tarp kvietimo ir atstūmimo; tarp šiltų ir šaltų spalvų; tarp horizontalių ir vertikalių linijų ir, žinoma, tarp menininko ir žiūrovų.

Menininkas kviečia į tolius, tačiau jei nesiryžtama eiti, "Tylios struktūros" maloniai atstums. A.Gražys ne tik į kūrinius įdeda visą savo laiką ir save, bet ir kelia pamatinius klausimus apie žmogų – laisvės, savasties, būties klausimus, į kuriuos atsakymai ateis jau kiekvienam kitaip.