Kuo alsuoja šiuolaikinis šokis šiandien

Šokėja, choreografė, performanso menininkė Austėja Vilkaitytė Lietuvos publikai pristato naujausią savo projektą – šokio spektaklį "CC_Dvasia".

Šiuolaikinio šokio studijas Suomijoje ir Islandijoje baigusi, nemažai laiko užsienyje praleidžianti šokėja vis sugrįžta į Lietuvą, kur turimą tarptautinę patirtį sulieja su nacionalinės tapatybės paieška, tapusia pagrindine jaunos menininkės kūrybos tema. Kiekvieną kartą jos darbai yra kažkas naujo lietuviškoje šiuolaikinio šokio padangėje. Apie tai, kuo išskirtinis spektaklis "CC_Dvasia" ir kuo alsuoja šiuolaikinis šokis šiandien, – pokalbis su kūrėja.

– Kaip reikėtų šifruoti pavadinimą "CC_Dvasia"? Kokia esminė spektaklio idėja?

– Viskas prasidėjo 2014 m. vasarą Berlyne. Mąsčiau apie naują projektą ir likimas suvedė su menininku Gregoire'u Bluntu, kuriančiu fontanus (instaliacijas). Šiame šokyje naudojamas fontanas yra kažkas tarp meno kūrinio ir susibūrimo vietos, aplink kurį aš šoku, kaip ritualinio šlovinimo, dvasių ir kitų energijų iššaukimo vieta. Jis virsta stabu, bet tai yra ne senovinė medinė skulptūra, o labai konceptualus ir šiuolaikiškas objektas, kuriame susilieja organika ir sintetika. Norėjosi tą fontaną išdaiktinti – surasti kitą jo prasmę.

Įkvėpė ir gyvūnai chameleonai bei platesnė chameleoniškumo idėja. Kai prieš ketverius metus kūriau spektaklį "Lietuva brangi", kalbėjausi su istorijos profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi, kuris lietuvių identitetą pavadino truputį chameleonišku – prisitaikančiu, ir nelabai jau aišku, kokia yra toji originali spalva. Kadangi daug keliauju, stipriai susiduriu su tapatybės paieškos tema ir posovietinio europiečio tapatybės apmąstymais. Norėjosi su šia chameleono koncepcija ir dirbti. Mane menas veikia kaip terapija arba kaip kažkokių atsakymų paieška. Bandau suprasti save pačią, bet per save ir aplinką.

Chameleonas prisitaiko prie aplinkos spalvų. Tos spalvos kinta priklausomai nuo temperatūros ir nuotaikos, bet paprastai chameleonas būna lengvos smėlio spalvos. Norėjau tokios spalvos kostiumo, kuris būtų kaip oda (tarsi bespalvė, persišviečianti). Taip pat šiame šokyje kaip chameleonas prisitaiko ir keičiasi įvairių choreografijos mokyklų stilistika. Dar įkvėpė ir "YouTube" matyti šokio pradžiamoksliai. Mane labai palietė vienas vaizdo įrašas, kuriame mergina šoko "lap dance" pradžiamokslį, kaip suvilioti vyrą. Ji šoko aplink kėdę, man patiko jos santykis su šiuo objektu. Savo kūryboje apskritai mėgstu tyrinėti santykį tarp objekto ir subjekto. Dabar yra dar ir tas trečias – vadinamasis abject (tai yra visos tavo išskyros – nuo fekalijų, šlapimo, ašarų, seilių, prakaito iki nebereikalingų plaukų). Man buvo įdomu, kaip judesiai, skirti vilioti, gali tapti poezija, bendra performanso dalimi. Kaip tai galėtų būti atpažįstama teatro scenos dėžutėje. Šis šokis man pačiai yra kaip eksperimentas. Taip priėjau prie kompleksiškumo idėjos, tad pavadinime esančios dvi raidės CC reikštų "complex chameleonism". O kitos idėjos sutilpo į žodį "Dvasia". Juk ir tas fontanas, ir chameleonas, ir šokis turi sielą.

Po pasirodymo Berlyne nenorėjau likti viena scenoje, trūko to ikoninio objekto, reprezentuojančio magiją, sakralumą ir pan., todėl aš paprašiau kito menininko padaryti fontaną. Kadangi tai buvo bendra idėja su Gregoire’u, jis pavadino jį "carbon copy" – pasikartojančia originalia idėja. Taigi raidės CC turi dar ir šią prasmę.

– Esate užsiminusi, kad skirtingas šokių stilistikas ir "YouTube" matytuose vaizdo įrašuose užfiksuotus judesius norite dekonstruoti.

– Dekonstrukciją naudoju nuolat. Perimu kažkokį judesį, gestą ir tada jį įkūniju per savo šokio supratimą. Kai tu pradedi šokti "lap dance", tu jį įkūniji, bet gali jį vystyti įvairiomis kryptimis. Gali jį maišyti, gali jį visaip išjausti, išveikti ir atlikti. Tai reiškia tapti kažkuo kitu, nei yra originalus tam tikras šokis. Dabar dirbu su vidiniais pojūčiais ir čia yra svarbi dekonstrukcija. Šiuo atveju dekonstrukcija yra paimti fiziologinius žmogaus veiksmus, kurie yra susiję su jo pirminiais instinktais, ir išryškinti tam tikrą momentą. Paeksperimentuoti ir pažiūrėti, ką tu dar gali su juo nuveikti.

– Savąjį pasirodymą įvardijate penkiomis scenomis pilnatvės. Kas tai?

– Buvau labai sužavėta biogydomuoju šokiu. Tai nėra grynai šokis, greičiau tam tikras judesys, kuris mane žavi iš choreografinės pusės. Pati lankiausi pas vieną osteopatę, kuri gydo naudodama įvairias praktikas ir kaskart naudojo vis tam tikrą pasikartojančių judesių junginį. Tai gana ritualinis judesys, nes rituale man patinka ritmas, pasikartojimas ir vystymasis. Norėjau tą judesį atskleisti santykyje su publika, tarsi gydyti ją. Glostyti, bet per atstumą. Fontanas turėjo būti tų visų resursų, gyvybės ir sveikatos šaltinis. Tarsi magiškas eliksyras. Lyg Druskininkų sanatorijos ir Rytų natūralių versmių vonių mišinys. Nusprendžiau, kad, norėdama išgydyti žmones, turiu juos įtikinti, o tam, kad įtikinčiau, turiu juos apžavėti, užhipnotizuoti, užburti ir tada išgydyti. Taip priėjau prie tų penkių pilnatvės scenų. Būtent penkių, nes šis skaičius atkeliauja iš Rytų, kur iš penkių etapų yra sudaryta daug tam tikrų terapijų.

– Vienas jūsų kūrybinių bruožų – kiekvieną kartą skirtingoje erdvėje rodomą pasirodymą sukurti kiek kitokį, pajaučiant tos vietovės dvasią.

– Tiesa, kiekvieną kartą jis kinta. Ir šį kartą pasirodymai Rokuose, Vilniuje ir Anykščiuose bus kiek skirtingi. Anksčiau stengiausi bėgti nuo juodų scenos dėžučių, dabar stengiuosi jas išnaudoti. Man patinka kurti tam tikrai vietai adaptuotus kūrinius. Rokuose yra kultūros namų tipinė aktų salė, kuri man yra gana žavi. Šiame modernistiniame sovietiniame pastate yra daug dvasios. Man norėtųsi tą išnaudoti. Ne tiesiog ateiti į erdvę ir parodyti kūrinį, o komunikuoti su šia erdve. Galima būtų spektaklį netgi pervardyti į "CC_Rokai".



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių