A. Kulakauskas: be lietuviško universiteto nebūtume tapę visaverte civilizuota tauta

Folklorinių tautų likimas

Prieš pat Vasario 16-ąją pasirodė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko ir politologo prof. A.Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška alma mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“. Joje glaustai, bet analitiškai iš istoriko ir politologo pozicijų papasakota Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto istorija nuo idėjos genezės iki „pomirtinio likimo“ ir atkūrimo istorijos.

Pridėta atkurtojo VDU istorijos kronika ir glausta pastarųjų 30 metų Lietuvos mokslo ir studijų politikos analizė per pagrindinių šios politikos principų, deklaruotų LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, prizmę.

Didžiausias dėmesys čia skirtas ne universiteto vidaus istorijai, o jo sąsajoms su visuomenės ir valstybės raida atskleisti. Pasak A.Kulakausko, Lietuvos universitetas padėjo pagrindus lietuvių aukštajai kultūrai ir leido lietuviams tapti visaverte europietiška, civilizuota nacija.

„Kam buvo reikalinga Vasario 16-osios, lietuviška Lietuvos valstybė? Dabar daug kam atrodo, kad tai buvo vienintelė alternatyva, tačiau buvo ir kita Lietuvos vizija – Lietuva bendroje su Lenkija valstybėje. Deja, dėl daugelio priežasčių tokioje valstybėje lietuviška Lietuva negalėjo tikėtis Lenkijai lygiaverčio statuso. Tad faktiškai būtų likusi Lenkijos provincija, kurioje dominuojančios kalbos ir kultūros vaidmenį atliktų lenkų kalba ir kultūra, europinės aukštosios kultūros lygį pasiekusi jau XVIII a. ir jį išlaikiusi, nepaisant valstybės praradimo, per visą XIX a. Jei toks variantas būtų nugalėjęs, tai didelė tikimybė, kad lietuviai būtų likę folklorine tauta – kaip bretonai Prancūzijoje ar fryzai Nyderlanduose, valai ar senieji škotai (gelai) Jungtinėje Karalystėje. Nacionalizmo epochoje be savo valstybės ar bent plačios tautinės autonomijos mažai tautai sukurti savo kalba funkcionuojančią aukštąją kultūrą, pajėgią tenkinti bemaž visus svarbiausius civilizuoto žmogaus kultūrinius poreikius, praktiškai neįmanoma“, – teigė istorikas.

Anot jo, jau XIX a. buvo suprasta, kad, norint sukurti modernią visavertę lietuvių tautą, reikalinga lietuvių kalba funkcionuojanti švietimo sistema, apimanti visas pakopas nuo žemiausios – pradžios mokyklos – iki aukštosios mokyklos – universiteto.

Akimirka: Juozas Tumas-Vaižgantas tarp Lietuvos universiteto studentų. 1927 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Aukštasis mokslas – nuo nulio

Anot A.Kulakausko, lietuvių kalba funkcionuojančios švietimo sistemos, kurios viršuje būtų aukštoji mokykla, idėja atsirado anksčiau nei lietuvių tautinės valstybės. „Pirmiausia ją iškėlė Simonas Daukantas, kuriam rūpėjo ne tik lietuvių (ir žemaičių) švietimas jų gimtąja kalba, bet ir aukštosios kultūros kūrimo lietuvių kalba reikalai. Storų Lietuvos istorijos knygų rašymas lietuviškai buvo šio rūpesčio išraiška. Neatsitiktinai šios knygos, išskyrus vieną („Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, 1845), liko neišleistos. S.Daukantas pinigų, reikalingų joms išleisti, neturėjo, o eventualūs leidėjai matė, kad tokių knygų pirkėjų bus labai mažai“, – dėstė istorikas.

Kurti lietuvių kalba funkcionuojančią nacionalinę švietimo sistemą su lietuvišku universitetu jos viršūnėje buvo nelengvas uždavinys. Bent jau žymiai sunkesnis nei latviams ar estams.

„Apskritai, dauguma to meto išsilavinusios publikos, netgi simpatizavusios etninei lietuvybei, netikėjo, kad pavyktų jos pagrindu sukurti atskirą visavertę aukštąją kultūrą. Netgi Antanui Baranauskui, 1858 m. parašiusiam „Anykščių šilelį“ ir adekvačiai suvokusiam S.Daukanto gyvenimo misiją („Viso svieto mokslus lietuviams paduosiu,/ Viso svieto knygas, raštus lietuviškan versiu./ Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais,/ Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų“), tai atrodė panašu į Sizifo darbą“, – pasakojo profesorius.

Vis dėlto, anot A.Kulakausko, nuo „Auszros“ laikų lietuviškai kalbanti inteligentija pasuko tuo keliu, kuriuo pirmasis bandė eiti S.Daukantas. Nuo XX a. pradžios tapo aišku, kad sėkmingai kurti lietuvių kalba funkcionuojančią aukštąją kultūrą, daugmaž lygiavertę kitoms civilizuotoms europinėms kultūroms, įmanoma tik turint tautinę valstybę ar plačią tautinę autonomiją (teritorinę ar kultūrinę). Tokia galimybė atsirado baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus.

„Tačiau ir susikūrus Vasario 16-osios Lietuvai, kurti lietuvių kalba funkcionuojančią nacionalinę švietimo sistemą su lietuvišku universitetu jos viršūnėje buvo nelengvas uždavinys. Bent jau žymiai sunkesnis nei latviams ar estams. Mat tarp latvių ir estų raštingų žmonių buvo apie 80 proc., tarp lietuvių – apie 50 proc. Tai lėmė skirtingos istorinės politinės raidos, ypač XIX a., aplinkybės. Latvių ir estų aukštųjų kultūrų potencialas buvo gerokai didesnis, kaip ir pilietinio organizuotumo lygis – ypač estų. Iki Pirmojo pasaulinio karo Tartu ir Rygoje veikė aukštosios mokyklos, kurias tereikėjo atitinkamai „suestinti“ ir „sulatvinti“. Gi lietuviams pradėti kurti lietuvišką universitetą Kaune visomis prasmėmis teko nuo nulio. Senojo Vilniaus universiteto kultūrinis palikimas ir materialinė bazė liko už tuometės Lietuvos ribų, nors Lietuva neatsisakė pretenzijų į Vilnių ir laikė jį savo konstitucine sostine“, – teigė A.Kulakauskas.

Pastatas: Lietuvos universiteto pirmieji rūmai, K.Donelaičio–A.Mickevičiaus g. kampas. XX a. trečiasis dešimtmetis. / Kauno miesto muziejaus archyvo nuotr.

Pradžia – Aukštieji kursai

Pasak istoriko, pradėjus kurti lietuvišką universitetą, kilo nemažai abejonių, ar jo teikiamas išsimokslinimas prilygs to meto europiniam standartui, ar norės jame studijuoti Lietuvos kitataučiai, ypač žydai, savo raštingumu gerokai lenkę lietuvius. Todėl kai kam atrodė, kad gal būtų racionaliau Lietuvos valstybei reikalingus specialistus rengti finansuojant jų studijas užsienio universitetuose. Vis dėlto tąsyk iškiltų pačios tautinės Lietuvos valstybės buvimo prasmės klausimas.

„Tačiau jau 1920 m. Kaune pradėję veikti Aukštieji kursai – šiandien sakytume privati aukštoji mokykla, kurios pagrindiniu kūrimo organizatoriumi buvo iš rytinio Lietuvos pakraščio, nuo Tverečiaus, atsidūrusio lenkų valdžioje, kilęs, kaip ir Augustinas Voldemaras, matematikas Zigmas Žemaitis – parodė, kad lietuvišką universitetą galima sėkmingai kurti: bus ir kvalifikuotų dėstytojų, netrūks ir studentų“, – anot A.Kulakausko, Lietuvos valstybinio universiteto steigimas užsitęsė dėl nesutarimų Steigiamajame Seime tarp katalikiško ir liberalaus pasaulietiško universiteto modelių šalininkų.

„Vis dėlto, 1922 m. vasario pradžioje pradėjusi veikti centristinių pažiūrų politiko Ernesto Galvanausko vadovaujama nauja koalicinė Vyriausybė sugalvojo būdą, kaip įsteigti valstybinį Lietuvos universitetą nelaukiant partinių politinių ginčų Steigiamajame Seime pabaigos. Buvo nutarta laikinai pasinaudoti dar 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintu (nors ir nebaigtu rengti) ir įstatymo statusą turėjusiu Vilniaus universiteto statutu, ir „atidengti“ Lietuvos universitetą per ketvirtąjį simbolinį atkurtosios Lietuvos valstybės gimtadienį, taip pabrėžiant jo istorinės misijos tapatumą su tautinės valstybės misija. Šis Vyriausybės žingsnis, pritarus ir Prezidento pareigas ėjusiam Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, turėjo paspartinti ir Lietuvos universiteto statuto priėmimo procesą Steigiamajame Seime. Taip ir nutiko. Po beveik poros mėnesių Lietuvos universiteto statutas buvo priimtas“, – teigė istorikas.

Istorija: Lietuvos universiteto pirmasis senatas. Iš kairės: Z.Žemaitis, M.Biržiška, P.Jodelė, V.Čepinskis, J.Šimkus, B.Čėsnys, P.Avižonis, P.Būčys, P.Leonas. 1923 m. vasario 16 d. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Europinio lygio išsilavinimas

Anot jo, galime tik stebėtis, kaip per santykinai trumpą laiką nuo nulio pradėtas kurti lietuviškas universitetas, 1930 m. valdžios iniciatyva pervardytas Vytauto Didžiojo vardu, tapo normaliu vidutinio europinio lygio universitetu, kurio teikiamas išsilavinimas ir moksliniai darbai niekam užsienyje nekėlė  rimtesnių abejonių.

Į Vilnių nuo 1940 m. perkelti trys Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai tapo ir šiuolaikinio lietuviško Vilniaus universiteto istorijos etapo pradžia.

1939 m. pabaigoje, kai Lietuvai buvo perduotas Vilnius su dalimi Vilniaus krašto, ir Lietuvos Vyriausybė nutarė turėti du lietuviškus universitetus, į Vilnių nuo 1940 m. perkelti, uždaryto lenkiško Stepono Batoro universiteto bazėje įkurdinti trys Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai tapo ir šiuolaikinio lietuviško Vilniaus universiteto istorijos etapo institucinės raidos pradžia.

„Nors 1940 m. vasarą Lietuva bemaž pusei amžiaus prarado nepriklausomybę ir tarptautinį subjektiškumą, bet dėl iki tol sukurtos, lietuvių kalba funkcionavusios nacionalinės švietimo ir kultūros sistemos su universitetu priešakyje lietuviai jau buvo tapę maža, bet civilizuota europine nacija, neabejojančia savo kuriamos aukštosios kultūros verte ir prasme“, – teigė A.Kulakauskas.

Nauja knyga

Prof. Antano Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška alma mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“ bus pristatyta vasario 24–27 d. Vilniaus knygų mugėje, kur ir bus galima ją įsigyti. Vėliau knyga bus pasiekiama internetinėse knygų parduotuvėse, elektroninę jos versiją galima bus prenumeruoti ebooks.vdu.lt.

Švęsti kartu

1922 m. vasario 16-ąją Kaune įvyko Lietuvos universiteto įsteigimo iškilmės, tad lygiai po 100 metų trys didieji Kauno universitetai kviečia prisiminti šią svarbią ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai datą, ir stebėti šventinį 100-mečio minėjimo koncertą vasario 16 d. 21 val. tiesiogiai per LRT televiziją ir portalą lrt.lt.

Vytauto Didžiojo universitetas 100-metį pasitiks su bene 100 renginių ir visus 2022-uosius kvies į koncertus, parodas, konferencijas, kultūros renginius ir įvairias iniciatyvas. Renginiai nemokami ir atviri tiek universiteto bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Daugiau informacijos ieškokite VDU svetainėje vdu.lt ir socialiniuose tinkluose. Glaustą Lietuvos universiteto istoriją, svarbiausius šių metų įvykius, taip pat prieigą prie elektroninės Kęstučio Raškausko knygos „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“ rasite ČIA.