Kompozitorius A. Remesa: muzika – mano egzistencijos forma

Kompozitorius, vargonininkas, muzikos terapeutas, docentas Alvidas Remesa šiemet pasitinka du iškilius jubiliejus: 70-metį ir kūrybinės veiklos 50-metį. Minint šias sukaktis bus surengti du autoriniai A.Remesos koncertai, kuriuose jubiliato kūrinius atliks Kauno valstybinis choras, Kauno miesto simfoninis orkestras, solistai Gabrielė Bukinė (sopranas) ir Andrius Apšega (baritonas).

Atlikėjams diriguos Robertas Šervenikas, koncertai vyks lapkričio 13 d. 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir lapkričio 14 d. 17 val. Klaipėdos šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčioje.

Pokalbio su A.Remesa susitikome Girulių miško supamame jaukiame vienuolyne, kurio bažnyčioje kompozitorius vargonuoja jau daugelį metų.

– Norėčiau pokalbį pradėti nuo keistoko klausimo – kas jums yra muzika?

– Gerbiu amerikiečių kompozitorių Charlesą Ivesą, parašiusį kūrinį "Klausimas, likęs be atsakymo". Dažnai jo klausausi. Tad, kad ir kaip atsakyčiau į šį klausimą, būčiau netikslus. Muzika – mano gyvenimo būdas, lydintis mane nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą, arba, kitaip sakant, sakralumo dimensiją. Yra daug filosofų, į šį klausimą atsakančių labai įvairiai. Levas Tolstojus yra pasakęs, kad jeigu pasaulis staiga žūtų, būtų gaila vienintelio dalyko – muzikos. Japonų išmintis teigia, kad muzika – meno šaka, kalbanti su Aukščiausiuoju. Taip pat yra sakoma, kad jeigu nori ką nors sugadinti, pabandyk tai nusakyti žodžiais. Taigi, muzika man – viskas ir niekas, arba tiesiog egzistencijos forma.

– Esate prasitaręs, kad muzika yra skirta bendrystei tarp žmogaus ir Dievo...

– Kalbant apie žmogaus ir Dievo santykį, dvasingumas man visada liko pirmine muzikos kategorija. Bažnytinė muzika nuolatos egzistuoja ir kinta. Sakralinė – taip pat. Vieni ieško grynai liturginės muzikos, tos, kuri atliekama išimtinai bažnyčioje, kiti – sakralinės, kuri skamba koncertų scenose. Dar kitiems įkvėpimo šaltiniu tampa sakralinis pavidalas, pavyzdžiui, Šventojo Rašto eilutė, inspiruojanti tiesioginės informacijos neperteikiantį instrumentinį kūrinį. Tai tam tikras dirgiklis, sukuriantis intelektualinį foną. Mano pasirinktas kūrybos stilius – neprograminis: dirbu labai intuityviai. Žaviuosi kompozitoriumi Olivier Messiaenu, jis man yra vienas aukščiausių dvasinės muzikos korifėjų, konceptualiai derinantis intelektą su sakralumu ir atradęs unikalų šių dedamųjų junginį. Savo kūryboje stengiuosi derinti tikrąją, autentišką, ištakų raidę, kuri trykšta iš pirmųjų katakombų krikščionių, bandydamas suteikti jai šiuolaikinį, intelektualų garsinį pavidalą. O.Messiaenas buvo vienintelis, kuriam pavyko taip giliai prasismelkti į liturgiją (juk bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis, nors tai dažnai neakcentuojama). Aš, kaip paprastas vienuolyno bažnyčios vargonininkas, bandau derinti šias dvi muzikos kryptis.

– Taigi, galima sakyti, kad sakralinė ir bažnytinė muzika lydi jus jau 50 metų?

– Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla siejasi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį "Paskutinė vakarienė", bet tai buvo slaptas pavadinimas. Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizmo idėjose slypinti intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo – tai galima sukurti vienu garsu, pateikus jį ypatingu būdu. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą – už garso.

– Bene ryškiausias siurrealizmo pavyzdys jūsų muzikoje – miniatiūros fortepijonui "Stigmos".

– Stigmos – žaizdos, kurias šv.Pranciškus gavo La Vernos kalne kaip žyminį antspaudą, aukščiausio atsidavimo Kristui ženklą. Įkvėptas šios istorijos parašiau miniatiūrų, kurios greitai tapo žinomos. Prieš 20 metų kūrinys buvo įtrauktas į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurso privalomąją programą. Atlikėjai išvežiojo kūrinį po visą pasaulį ir jis dabar skamba plačiai. Aš nesu pianistas, bet "Stigmų" sėkmė – įrodymas, kad dvasinis kūrinio krūvis kalba pats už save. Kartą manęs paklausė – kur slypi kūrinio populiarumas, kur ta magija, kaip sukurti potencialiai populiarų kūrinį? Netgi plataus suvokimo žmogui tai yra mįslė. Manau, kad atsakymas slypi dvasingume. Dvasingumo grožis – tai neprasiskleidusios rožės grožis. Visada smalsu, kas slypi žiedo viduje.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzikos terapija?

– Tai nutiko dėl pranciškoniškosios gyvensenos – siekio padėti artimui. Juk muzika išties gali padėti žmogui, panaikinti depresiją, įtampą, pašalinti baimes, nuovargį, nemigą. Man pačiam teko išgyventi gilią depresiją ir tuometis Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovas, jau šviesaus atminimo Algirdas Narinkevičius mane paskatino: "Dabar žinai, kas yra psichinis skausmas, tad gali padėti kitiems." Sukūriau gydomųjų programų, pasisėmiau patirties psichoterapijos srityje, studijavau specialiąją literatūrą ir pritaikiau visa tai psichikos ligoniams. Šiuo metu dirbu tik su onkologijos pacientais – savanoriauju pranciškonų globojamame onkologijos centre naudodamas Bristolio universiteto onkologijos tyrimų mokslinio instituto programos rekomenduojamas metodikas ir taikau ligoniams muzikos terapiją, kurioje skamba autentiški mano, kaip kompozitoriaus, darbai.

– Akcentuojate pranciškoniškąją gyvenseną. Kas jus paskatino atsigręžti į šį kelią?

– Pranciškonybės šaknys manyje slypi nuo seno – močiutė buvo ordino tretininkė. Likimas mane atvedė į Klaipėdą, tekdavo dažnai važiuoti į Kretingą, bendrauti su vienuoliais, susipažinti su pasauliečių pranciškonų ordino dvasia. Ši dvasia – ypač artima menininkams. Tarp pranciškonų pasauliečių buvo daug garsenybių: Leonardo da Vinci, Rafaelis Santis, Michelangelo Buonarotti, Charles Gounod, Ferenzas Lisztas ir daugelis kitų. Šv.Pranciškus buvo menininkas: jis improvizuodamas griežė smuiku, jo plunksnai priklauso keturi eilėraščiai, "Saulės giesmė" ir kitos maldos, iš jo aplinkos išliko grigališkojo choralo pavyzdžių. Įkvėptas šių pavyzdžių į ordiną įstojau 1989 m. ir aktyviai įsitraukiau į atkūrimo bei organizavimo darbus. Laiškais bendravome su bažnytėlėmis, kuriose buvo likę tretininkų iš tarpukario laikų. Važiavau pas kardinolą Vincentą Sladkevičių su prašymu atkurti ordiną. Buvau, esu ir likau toje dvasioje. Mano rankai priklauso mokslinė studija apie pranciškonus kompozitorius ir muzikus Lietuvoje, rengiausi rašyti mokslinį darbą grigališkojo choralo ir lietuvių liaudies melodijų vientisumo tema ir visa tai lydėjo pranciškoniškoji teologija. Visame pasaulyje mūsų tėvai ir broliai pranciškonai globoja meno galerijas, orkestrus, koncertus, netgi kuria muziką. Man, kaip menininkui, ši dvasia labai artima. Manau, kad tai vienintelis teisingas kelias.

– Ar pranciškonybės misija Kretingoje tapo priežastimi, kad, kaip prasitarėte, esate kaunietis tremtyje?

– Žodis "tremtis" turėtų būti rašomas kabutėse. Atsidūriau Klaipėdoje dėl tuomet susiformavusių sąlygų: čia tapau vargonininku, universiteto docentu, dėsčiusiu sakralinės muzikos kursą, grigališkojo choralo pagrindus, tapau muzikos terapeutu. Kretingoje kartu su Leopoldu Digriu pradėjau organizuoti pirmuosius koncertus. Grojome O.Messiaeną, kurį Kretinga tuomet išgirdo pirmą kartą. Klausytojų buvo nedaug, kartais vos du trys žmonės, nors atvykdavo tikrai gerų atlikėjų. Po keleto metų šią veiklą pristabdėme. Gaila, kad neatsirado tokios muzikos poreikio. Vertindamas mūsų kultūros poreikio situaciją galiu pateikti metaforą: Šiaurės ašigalyje stovi labai graži šaldytuvų gamykla, kurioje dirba aukštos klasės specialistai ir gamina puikiausius šaldytuvus. Bet ašigalyje tų šaldytuvų niekam nereikia, nes už lango – 60 °C.

– Kai vargonuojate bažnyčioje, kas jumyse dominuoja? Vargonininkas, kompozitorius ar muzikos terapeutas?

Rašydamas savo simfonijas visą gyvenimą rašiau vieną rožinį – tarsi kalbėjau jį muzikos garsais. Mano gyvenimas – pranciškonų rožinis.

– Visų pirma esu vargonininkas. Liturginė muzika nėra liturgijos puošmena. Ji – sudėtinė liturgijos dalis. Dogma. Grodamas netampu šlovintoju: jeigu giedu psalmę – esu psalmininkas, liturgijos narys. Suprantu mažesnių miestelių bažnyčios problemas, kur nėra kam groti ar giedoti. Žmonės išsibėgioję ar pakliuvę į alkoholio pinkles, tad kažkam tenka groti bet kaip, kad ir dviem pirštais... Jokiu būdu nekritikuoju esamos situacijos. Greičiau užjaučiu. Antrojo Vatikano susirinkimo dokumentai akcentuoja, kad bažnyčioje turi būti skatinamas bendruomeninis giedojimas. Čia nereikia ieškoti pompastikos ar didelio profesionalumo, nereikia tikėtis koncerto. Kartą tėvas Leopoldas Scheifele OFM man po Mišių pasakė: "Tavo choralo frazėje girdėjau 70 proc. grigališkojo vienuoliškumo, bet likusiuose 30 proc. buvo girdimas profesionalumas." Iš tiesų, giedant liturginę muziką vienuoliškumas turėtų dominuoti 100 proc. Turėtum tapti tam tikra dvasine būsena, burbulu, nebežmogumi, nes, prasidėjus liturgijai, tavo biologinė konstitucija turėtų išnykti.

– Jūsų jubiliejams dedikuotuose autoriniuose koncertuose skambės ganėtinai plati kūrinių retrospektyva. Kas lėmė, kad būtent šie kūriniai buvo parinkti koncertinei programai?

– Mano kūriniai gimsta labai įvairiai, bet dažniausiai jie ateina kaip išgirsta muzika. Aš jos nesukuriu – aš ją išgirstu. Kartą ryte prisėdau prie stalo ir užrašiau giesmės "Tėve mūsų" melodiją, harmonija gimė automatiškai. Tam pakako 3 minučių. Kai kūriniai yra išgirsti ar atsiųsti, jų nereikia konstruoti – tampi laiškininku, atnešančiu žinią. Kiek bendro turi laiškininkas su laiško turiniu? Nieko. Jis net nežino, kas ten parašyta. O juk turinys gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Taip yra su kai kuriais mano kūriniais – esu juos gavęs už dyką ir kartais net nevadinu savais. "Tėve mūsų" – 100 proc. išgirstas kūrinys. Nė nesuprantu, ar jis liturginis, ar tiesiog bažnytinis.

Choralas "Sausio 13" (Loreta) – taip pat išgirstas kūrinys. Mačiau Loretą Asanavičiūtę gulinčią ant stalo, stebėjau gedulingą eiseną su žuvusiųjų karstais... Kūrinys iškart nugulė ant popieriaus. Choralas atliekamas mormorando, be žodžių – jie čia nereikalingi. Tylos samprata atitinka pranciškoniškąją teologiją – ką jau čia pasakysi... Džiugu, kai tokie kūriniai patys suranda vietą atlikėjų repertuaruose. Tai man geriausias įvertinimas.

Adventinė giesmė "Atskamba balsas" – projektinis kūrinys, parašytas Kompozitorių sąjungos užsakymu. Giesmė man brangi, nes skirta adventinei dvasiai palaikyti, katalikiškajai tradicijai puoselėti. Beje, šio kūrinio atlikimo man pačiam neteko girdėti, nes premjeros metu sirgau. Tikiuosi, dabar tai pavyks.

"Aleliuja" buvo sukurta vienam iš Klaipėdos chorų, kolektyvui rengiantis Graikijoje vykusiam konkursui. Kūrinys netapo itin populiarus, nes jis sudėtingas ir skirtas profesionaliam chorui. "Aleliuja" – sakralumo ir profesionalumo derinys, kuriame skamba tik vienas žodis. Iš tiesų tai džiaugsmo šūksnis, kuriuo pasitinkamas Gelbėtojas. Jis trykšta, kunkuliuoja kaip lava. Man norėjosi padaryti tokį sprogimą, manau, pavyko.

Koncertus vainikuosiantis kūrinys, septintoji simfonija "Assumptiones", sukurta pagal pranciškoniškąjį rožinį. Katalikų praktikoje dažniausiai kalbamas trijų dalių dominikonų rožinis, o pranciškonų rožinis yra grįstas septyniais Marijos džiaugsmais: tai Apreiškimas, Elžbietos aplankymas, Kristaus gimimas, Trijų išminčių apsilankymas, Jėzaus atradimas šventykloje, Jėzaus Kristaus prisikėlimas bei Marijos paėmimas į Dangų ir vainikavimas. Septynių dalių rožinyje kalbamos 72 maldos "Sveika, Marija". Šis skaičius – Marijos amžius, pragyventas Žemėje. Buvau vienas iš šio rožinio tradicijos atgaivinimo iniciatorių. Pats kalbu šį rožinį trimis kalbomis: vieną paslaptį – lietuviškai, kitą – lotyniškai, o trečią – aramėjiškai, t.y. kalba, kuria kalbėjo Kristus. Todėl trys kalbos skamba ir septintojoje simfonijoje. Man buvo lemta parašyti septynias simfonijas – septynias rožinio dalis. O septintoji simfonija – septynių dalių ciklas septynių simfonijų cikle. Rašydamas savo simfonijas visą gyvenimą rašiau vieną rožinį – tarsi kalbėjau jį muzikos garsais. Mano gyvenimas – pranciškonų rožinis. Šiuo metu manyje vyrauja jausmas, kad užbaigiau rožinį ir toliau rašyti simfonijas ranka nebekyla. Nors ką gali žinoti, gal kada gims ir aštuntoji...

– Dėkoju jums už pokalbį, o kūrybinio ir gyvenimo jubiliejų proga noriu palinkėti, kad intelekto ir pranciškoniškosios gyvensenos paliesta muzika aplankytų jus kuo dažniau.

– Savo ruožtu noriu padėkoti Kaunui ir Kauno valstybinei filharmonijai. Kaunas – miestas, kurį myliu, kuriuo didžiuojuosi, kuriame gimiau ir man ypač malonu, kad būtent iš Kauno gavau pasiūlymą surengti autorinį koncertą. Studijų Kauno J.Gruodžio mokykloje metais, kai mokiausi kompozicijos pas Algimantą Kubiliūną, nepraleisdavau nė vieno koncerto, vykstančio Filharmonijos salėje. Dabar toje pačioje salėje tikiuosi išgirsti savo muziką. Tai man didžiulė garbė, didžiulis įspūdis. Džiaugiuosi, kad teks susitikti su Kauno miesto simfoniniu orkestru, ypatinga dovana man – Kauno valstybinio choro dalyvavimas šiame projekte. Noriu visiems palinkėti, kad šiais fiziškai ir dvasiškai sunkiais Lietuvai laikais rastume erdvės dvasiniams dalykams ir dvasingai muzikai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žaneta

Žaneta portretas
Jūsų kūriniai lapkričio 13 d. Kauno filharmonijoje buvo didingi.Apmaudu, kad gimtasis Kaunas nenufilmavo koncerto, o tą taip iškilmingai padarė Klaipėda.

L.

L. portretas
Sveikinu.

anonimas

anonimas portretas
kas ta egzistecia?
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių