Kauno fortepijoninio trio koncerte – sąsajos tarp Šarnelės kaimo ir Buenos Airių

Šio koncerto programoje – menininkų, kurių gimimo šimtmečiai minimi šiemet, kūryba: Astoro Piazzollos muzika, Vytauto Mačernio eilės bei kompozitorės Zitos Bružaitės dainos, sukurtos šio poeto tekstais.

„Šarnelė – atokus Žemaitijos kaimas ir aistringuoju tango alsuojanti Arentinos sostinė – Buenos Airės. Egzistencialistines problemas analizuojanti poezija ir gyvenimo būtį apdainuojantis nostalgiškas šokis. Kas gali sieti šias, regis, viena kitai priešingas, tarpusavyje kontrastuojančias temas“, – klausimą užduoda koncerto rengėjai. Ir tuoj pat patikina, kad atsakymą klausytojai išgirs Kauno fortepijoninio trio (Lina Krėpštaitė, fortepijonas, Indrė Andruškevičiūtė, smuikas ir Asta Krištaponienė, violončelė) bei solisto baritono Giedriaus Prunskaus parengtoje programoje „Poeto tango ir gyvenimas“. Sąsajų liniją tarp naujojo tango ir lyriškosios poezijos brėšiantys atlikėjai atskleis, kad tarp Šarnelės ir Buenos Airių daug bendro.

ELTA primena, kad 2021-uosius Seimas yra paskelbęs poeto Vytauto Mačernio metais.

Jis gimė 1921 metų birželį Šarnelėje (Telšių apskr.), mirė 1944 spalio 7-ąją Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Sedos progimnazijoje bei Telšių gimnazijoje, kur pradėjo kurti eiles. Paskui Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą, dalyvavo jaunųjų literatų veikloje. 1940-aisiais V. Mačernis perėjo į Vilniaus universitetą, kur netruko pasirinkti filosofijos studijas, tačiau lankė ir lituanistikos paskaitas, kurias skaitė Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis Putinas, Balys Sruoga.

1943-iaisiais uždarius universitetą, V. Mačernis sugrįžo į gimtinę, – mokėsi prancūzų kalbos, vertė Oskaro Milašiaus kūrinius, svajojo studijuoti Sorbonoje, Prancūzijoje. Tuo metu jis jau mokėjo 8 kalbas, rengėsi išmokti ir dar daugiau jų. Deja, 1944 metų spalio 7-ąją jo gyvenimo siūlas nutrūko. Atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra pataikė vežimu važiuojančiam V. Mačerniui į galvą. Artimieji mirusį jauną poetą palaidojo vaikystėje jo su senele dažnai lankytoje vietoje – Šarnelėje, kalnelyje tarp aukštų medžių.

Jautrios sielos poetas V. Mačernis gyveno ieškodamas žmogaus gyvenimo prasmės. Pirmasis jo eilėraštis buvo išspausdintas 1936 m, paskutinysis – 1944-ųjų spalį. Vienintelis ciklas, kurį poetas spėjo pabaigti, – „Vizijos“ (1939 – 1942). Sukūrė ir daugiau nei 80 sonetų „Metų“ ciklui, 14 giesmių ( „dainų apie save“), novelių. Išvertė nemažai kūrinių iš užsienio kalbų, parašė filosofinės poemos „Apnuoginta širdis“ pradžią. Pirmosios pokario metais jo knygos buvo išleistos Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, o sovietų okupuotoje Lietuvoje – tik 1970-aisiais.

Astoras Piazzolla gimė 1921 metų kovą, mirė 1992-ųjų liepos 4-ąją Buenos Airėse, Argentinoje. Labiausiais pasaulyje jis žinomas kaip tango kompozitorius, bandonijos virtuozas, netgi vadinamas tango muzikos revoliucionieriumi, „naujojo tango“ kūrėju, sujungusiu su tango džiazo klasikos elementus.

Vaikystėje gyveno Niujorke, tad čia užsimezgusi pažintis su džiazo muzika turėjo įtakos ir jo kūrybai. Gerokai anksčiau nei buvo pramintas „El Gran Ástor“, mokėti groti akordeonu, taip pat fortepijonu (pas Sergejų Rachmaninovą). Susipažino su Argentinos legendiniu tango muzikos atlikėju Carlosu Gardeliu, pakvietusiu Astorą vaidinti kine. Mokėsi ir Prancūzijoje.

Per ilgametę karjerą šimtus kartų koncertavo su įvairiais orkestrais ir savo šalyje susilaukė ypatingos pripažinimo. Ir nors A. Piazzolla savo kūrybinės karjeros pradžioje grojo tradicinį tango, vis labiau linko prie to, kad tango skirtas ne šokiui, o klausymui. Jis daug koncertavo Lotynų Amerikos, JAV, Europos šalyse, kurį laiką dirbo Buenos Airių Kolono teatre. Vien per paskutinį gyvenimo dešimtmetį sukūrė daugiau nei 300 tango, taip pat nemažai muzikos kūrinių spektakliams, per 50 melodijų kino filmams. 1992-aisiais Piazzollos kūrinys „Oblivion“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui kaip geriausia instrumentinė kompozicija.