„Kaunas mene“ – pasaulis menininkų akimis

Dramų pėdsakai

Didžiausios festivalio parodos atidarymas įvyks jau šį penktadienį, rugsėjo 23 d., Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Čia bus galima pamatyti Andreaso Mareso (Austrija), Anidos Yoeu Ali (Kambodža / JAV), Federico Baronello (Italija), Rieko Kogos (Japonija), Patricijos Gilytės (Lietuva / Vokietija), Andriaus Kviliūno (Lietuva), Valdos Verikaitės (Lietuva), Joelio Andrianomearisoa (Madagaskaras / Prancūzija) kūrinius.

Austrų menininko A.Maresas pristato vaizdo kūrinį "Tie – mirštantys tada", 2016 m. pelniusį pripažinimą projekte "Premio Combat Prize" (Italija). Kūrinys žiūrovą nukelia į 2015 m. vasarą, kai Europa susidūrė su migrantų antplūdžiu ir tuoj pat pasipylusiais žiauriais vaizdais, kuriuos masinė kultūra be skrupulų tiražavo ir eskalavo.

Šiųmetis festivalis daug dėmesio skiria globaliems klausimams. Vienas iš šią temą gvildenančių autorių – F.Baronello. Jo fotodokumentikos serija "Mineo (Namai Amerikai)" sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje.

Troškimų labirintuose

Galerija "Meno parkas", bendradarbiaudama su Kambodžos galerija "JavaArts" ir medijų laboratorija "Studio Revolt", pristato Kambodžos ir JAV menininkės A.Yoeu Ali ilgalaikę instaliaciją "Budistų vabalas". Tai vienas didžiausių "Kaunas mene" pristatomų projektų, o spalį festivalis pakvies ir į menininkės performansą. "Budistų vabalas" yra pats ambicingiausias mano darbas, kūrybinis mitas, kilęs iš susidomėjimo transcendencija ir kitoniškumu", – sako A.Yoeu Ali.

Bendradarbiaujant su galerija "Sabrina Amrani" (Prancūzija), pristatomas menininkas J.Andrianomearisoa ir jo instaliacija "Aistros labirintai". Svaigi dviejų – baltos ir tamsesnės – dalių instaliacija sužadina įvairių emocijų: melancholiją, aistrą, meilę, nostalgiją.

Menininkė R.Koga tyrinėja beribes audinio ir siūlo galimybes. Jos kūriniai gimsta iš meditacijos – į juos menininkė įaudžia prisiminimus, išsiuvinėja savo apmąstymus bei norus, taip sukurdama dvasingumu alsuojančius darbus. Ji siuvinėja intuityviai, be jokio išankstinio plano ar dizaino schemos. Menininkė kviečia žiūrovą pasidairyti po jos pasaulį ir atrasti slaptą troškimų sodą, savistabos labirintą.

Kūrybiniai ieškojimai

P.Gilytės kūryba jungia performatyvią skulptūrą, vaizdo meną ir instaliacijas. Savo darbuose ji analizuoja gamtos, kraštovaizdžio ir žmogaus kūno sąveiką. Tyrinėdama namų metaforą, ieško vienos ar kitos vietos traukos priežasčių, kurios visad pasirodo esančios utopinės. Galerijos "Meno parkas" menininkės P.Gilytės instaliacija "ORBIS. loop 365" yra iš 2013 m. pradėto darbų ciklo "Pratęsimas" (angl. "Extension").

A.Kviliūnas priklauso tapytojų kartai, kuri, metusi šalin teptuką ir pagriebusi vaizdo kamerą, nepaleidžia jos iš rankų. Jo kūrybai būdingas specifinis siurrealizmo principais paremtas vaizdo konstravimas. Menininką domina universalios temos – žmogaus gyvenimas ir jo prasmė, mirtis, nuodėmė, atpirkimas.

V.Verikaitė – konceptuali stiklo menininkė, derindama mozaikos, sukepimo, grafikos technikas, medijas, panaudoja struktūriškumo, daugialypiškumo, šviesos atspindžių, įvairių medžiagų ir formų, spalvų sąveikos efektus. Taigi jos darbai – netradiciniai stiklo sprendimai, susipynę su šiuolaikinėmis medijomis. Kūriniai yra įvairių siužetų, bet vyrauja populiariosios kultūros, naudotų daiktų ir vaizdinių perfrazavimo tematika.

Laiko laiškai

POST galerija pakvies susipažinti su keturių menininkų projektais. Xaro Castillo (Ispanija) fotografinės instaliacijos komunikuoja religinių herojų – šv.Cecilijos, šv.Agotos, švč.Mergelės Marijos – ikonografijų interpretacijomis. Naudodama savo paties atvaizdą, jai būdingas išraiškos priemones (pvz., vielinius tinklus) menininkė sudabartina istorijas ir sukuria jaudinančias, gilias, netgi katarsiškas ekspozicijas.

Bendradarbiaudamas su galerija "White Rainbow" (Londonas), "Meno parkas" festivalyje pristato menininko iš Japonijos Youki Hirakawa kūrinius "Krentančios žvakės" (2014) ir "Deginant sekundę" (2016). Menininkas jungia vaizdo filmus bei fotografijas ir abi šias medijas pateikia instaliacijose, kuriose tyrinėja neišmatuojamą laiką. Jo melancholiškuose kūriniuose beveik monochromiški atvaizdai jungia praeitį su ryškia dabartimi. Y.Hirakawos kūrinių bružas – du laiko sluoksniai: vidinis, intuityvus laikas, būdingas patiems objektams, antrasis – stebėtojo, objektyviai matuojamas laikas. Mes suvokiame objektus netiesiogiai – per laiką, bet jie po truputį jo tėkmėje lyg upėje ir panyra. Šį įspūdį autorius kuria izoliuodamas objektus ar reiškinius nuo jų originalaus konteksto, perkeldamas į specifines vietas.