Kauno valstybiniame lėlių teatre – karas berniuko Jokūbo akimis

Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į paskutinę šio kūrybinio sezono premjerą „Jokūbo dienoraštis“. Spektaklis skiriamas žydų genocido Lietuvoje, pradėto vykdyti prieš 80 metų, aukoms atminti. Scenoje pasakojama karą išgyvenančio berniuko Jokūbo istorija, paremta iš tiesų gyvenusių žydų vaikų dienoraščiais ir žydų folkloru, akcentuoja prisiminimų svarbą.

Rudenį teatras pradės jubiliejinį 65-ąjį kūrybinį sezoną, o jį pasitikdamas siūlo apsilankyti dar ne viename renginyje. Šiemet Kaunui virtus Europos kultūros sostine, gegužės 20–24 d. vyks išskirtinę programą siūlantis tarptautinis lėlių teatro festivalis „Kaunas Puppet 22“, kuriame bus galima susipažinti su talentingiausiais Europos šalių lėlininkais ir jų kuriamais spektakliais vaikams ir suaugusiesiems. Iš viso numatyta parodyti net 30 spektaklių. Vasarą teatras rengs kasmetes vasaros stovyklas – edukacinius užsiėmimus „Žaidžiame teatrą“. Na, o šį savaitgalį vyksiančioje premjeroje „Jokūbo dienoraštis“ bus galima susipažinti su žydų kultūros – tarpukario Kauno kultūros pamatu – paveldu berniuko Jokūbo akimis.

Tikri žmonės ir istorijos

Pagrindinis spektaklio veikėjas Jokūbas – aštuonerių devynerių metų berniukas, kuris laimingas su šeima gyvena gimtajame miestelyje. Tačiau vieną dieną idilę negrįžtamai nutraukia prasidėjęs karas. Berniukas slepiasi rūsyje, o iš jo išėjęs pamato tuščias gatves, kuriose nebelikę nieko – nei žmonių, nei namų.

Situacija: statant spektaklį, Rusija įsiveržė į Ukrainą, tad Antrojo pasaulinio karo motyvais sukurta istorija tapo kaip niekad aktuali ir įgijo naujų prasmių. / V. Kajokaitės nuotr.

Spektaklis pasakoja apie vieną žydų miestelį Antrojo pasaulinio karo metu, žydų getus ir juose kalėjusiųjų likimus. Scenoje vaizduojamas miestelis neturi konkretaus pavadinimo. Nors spektaklyje bus galima išvysti Kauno miesto vaizdų, kūrėjai siekia atsiriboti nuo konkretaus laikotarpio ir vietos. Šie baisūs praėjusio amžiaus įvykiai labai primena ir šių dienų karo situaciją, todėl „Jokūbo dienoraštis“ skatina pamąstyti apie tai, ką reiškia visko netekti ir ką tokiose situacijose išgyvena būtent vaikai. Jokūbo istorija galėjo ir vis tebegali nutikti bet kuriam vaikui bet kurioje vietovėje Lietuvoje ir pasaulyje.

„Kuriame spektaklį apie pamatines vertybes – žmogiškumą, santykius, šeimą, ir, svarbiausia, atmintį. Prisiminti įvykį ar žmogų – didžiulė vertybė. Vienos žydų pasakos pagrindinė mintis įkvėpė pamąstyti apie tai, kas lieka, kai nieko nebelieka. Iš žmogaus galima atimti viską – namus, artimų žmonių gyvybę, bet neatimsi vieno dalyko – prisiminimų. Jie yra be galo brangūs. Kol prisimeni, tol gyvi įvykiai ir juos išgyvenę žmonės. Kai jau nebelieka nieko, galime parašyti pasakojimą“, – pasakojo spektaklio režisierė Milda Mičiulytė.

Dramaturgė Daiva Čepauskaitė spektakliui pjesę rašė remdamasi išlikusiais iš tiesų gyvenusių žydų vaikų, nužudytų holokausto metu, dienoraščiais – Matildos Olkinaitės (jauna poetė, dienoraščiuose rašė ir poeziją) ir Icchoko Rudaševskio (gyveno Vilniaus žydų gete, kuriame rašė dienoraštį, penkiolikos metų sušaudytas kartu su šeima). Šie dienoraščiai – autentiški holokausto Lietuvoje dokumentai. Panaudoti ir kelių žydų pasakų – „Apklotėlis“, „Obelis ir žvaigždė“ ir Abraomo Karpinovičiaus knygos „Paskutinio Vilniaus pranašo“, kurioje aprašomi Vilniuje gyvenę žydai, motyvai.

„Susibūrus kūrybinei komandai, pradėjome diskutuoti, apie ką ir kaip galėtų šis spektaklis pasakoti šiuolaikiniam vaikui. Nutarėme sukurti pasakojimą apie atmintį kaip kūrybos ir gyvybingumo šaltinį. Atmintis užtikrina istorijos tęstinumą ir nutiesia mums tiltą į ateitį, kitaip tariant, be praeities nėra ir ateities. Vaikams tai pateikiame per paprasto miestelio žmonių kasdienybę, kurioje verda gyvenimas – daug meilės, barnių, juoko. Bekuriant spektaklį prasidėjo karas Ukrainoje ir spektaklis įgavo universalesnę prasmę. Jis apie tuos, kurie gyveno šalia mūsų, juokėsi, šoko, dainavo, ir staiga vieną dieną brutali karo ranka visus nušlavė nuo žemės paviršiaus. Nebeliko daugybės žmonių, namų, mokyklų, ligoninių. Liko tik atmintis, prikelianti tuos, kurių nebėra“, – patirtimi dalijosi dramaturgė.

Jokūbo istorija galėjo ir vis tebegali nutikti bet kuriam vaikui bet kurioje vietovėje Lietuvoje ir pasaulyje.

Įkvėpė nuotraukos

Tikri žmonės tapo įkvėpimo šaltiniu sukurti spektaklio personažus. Peržvelgusi daugybę žydų vaikų ir suaugusiųjų nuotraukų, dailininkė Julija Skuratova sukūrė lėles, artimas realiems žmonėms. Lėlės įgijo net tik gyvenusių asmenybių bruožų, bet ir žmogaus ūgį.

Scenoje naudojami ir autentiški praėjusio amžiaus daiktai – siuvimo mašina, lygintuvas, arbatinukas ir kt. Kūrėjams labai norėjosi kuo labiau priartėti prie tikro miestelio tikrų žmonių. Kartu sukurti jaukią bendruomenės ir šeimos aplinką.

Berniukas I.Rudaševskis tapo Jokūbo prototipu. Pagrindinį veikėją sukūrusiam aktoriui Rokui Lažaunykui Jokūbo personažo kūrybinis procesas – itin jauki, nuosekli, asmeniška kelionė ieškant teatrinės tiesos.

Situacija: statant spektaklį, Rusija įsiveržė į Ukrainą, tad Antrojo pasaulinio karo motyvais sukurta istorija tapo kaip niekad aktuali ir įgijo naujų prasmių. / V. Kajokaitės nuotr.

„Režisierės siūlomi būdai kurti vaidmenį buvo nutolę nuo man įprastų vaidmens kūrimo patirčių. Ši kelionė buvo paremta giliu tikėjimu ir pasitikėjimu, patirta daugybė atradimo džiaugsmų. Pavyzdžiui, galėjau patirti, koks paveikus gali tapti pakeltos rankos gestas. Arba delne pagautas šviesos spindulėlis. Santykis su lėle formavosi nuo pirmos akimirkos išvydus berniuko veidą – itin tikrovišką, mąslų, gilaus žvilgsnio. Tai, ką matome scenoje, yra jo istorija. Noriu, kad ją išgirstų ir žiūrovas“, – pasakojo aktorius.

Spektaklis išsiskiria ir tuo, kad visas garso takelis (muzika ir tekstas) spektakliui yra įrašytas iš anksto. Kitaip tariant, personažai yra įgarsinti, lyg filme. Jiems balsus kūrė ne vien spektaklyje vaidinantys aktoriai, bet aktoriai ir solistai iš visos Lietuvos – Jūratė Onaitytė, Rafailas Karpis, Vladas Bagdonas, Saulius Čiučelis, Aldona Vilutytė, Elzė Petrulėnaitė, Lėja Voronovaitė.

Vietoj istorijos pamokos

Muziką spektakliui kūrė ir svariai prie spektaklio koncepcijos kūrimo prisidėjo kompozitorius, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas – Lietuvos žydų bendruomenės kūrėjas, sukūręs dokumentinį filmą „Susitikimas“ apie Lietuvos žydus. Kompozitorius daugiausia atlieka džiazo ir klasikinę muziką, taip pat yra nebylių filmų įgarsinimo entuziastas.

Muzikantas gimė žydų šeimoje Ukrainoje (į Lietuvą atvyko būdamas 20-ies), tad spektaklio kūrybiniame procese konsultavo kolegas žydų tradicijų klausimais. Savo paties kurtą muziką papildė emociškai įtaigia tautine žydų muzika, leidžiančia sukurti dar didesnį artumą tarp Jokūbo ir šių dienų vaiko.

„Sutapimas, kad istorija ima kartotis, ir šiuose sudėtinguose įvykiuose skaudžiausia yra kenčiantys ir žūvantys vaikai. Man, kaip žmogui, gimusiam Ukrainoje ir kaip pasaulio piliečiui, yra labai svarbu, kad mes palaikome vaikus, jiems pasakojame apie primirštus dalykus, svarbiausias vertybes. Spektaklis pasakoja istoriją, kuri yra labai svarbi Kaunui ir Lietuvai. Lietuva turi ypatingų istorijų, tad jas reikia pasakoti ir tai daryti dažniau“, – teigė A.Gotesmanas.

Nebeliko daugybės žmonių, namų, mokyklų, ligoninių. Liko tik atmintis, prikelianti tuos, kurių nebėra.

„Jokūbo dienoraštyje“ laukiami vaikai nuo devynerių metų, tačiau spektaklis yra skiriamas visai šeimai, nes vaikus atlydėjusius tėvelius ir senelius istorija taip pat sujaudins. Spektaklis vaikams leis giliau susipažinti su svarbiais istoriniais įvykiais, kadangi skaityti dienoraštį yra kur kas įdomiau nei vien faktus. Skaitydami vadovėlius mes labiau pažįstame bendrus įvykius, o dienoraštis atskleidžia dar ir atskiro žmogaus likimą. Spektaklis gali pakeisti ar papildyti įprastą istorijos pamoką mokykloje.

„Tematiškai ir vizualiai – tai rimtas spektaklis, bet norėtųsi pabrėžti, jog nereikėtų išsigąsti, kad jis kalbės vien apie karą ir tamsius dalykus. Kartu jis šviesus, skatinantis viltį ir pozityvų požiūrį. Jei ir daug ko netenkame, visada reikia ieškoti šviesiosios pusės, taip ir mes spektaklio pabaigoje einame į šviesą ir ramybę. Norime, kad išėję žiūrovai nusišypsotų, kad jiems pasidarytų šilta išgirdus Jokūbo prisiminimus“, – kvietimu į spektaklį dalijosi režisierė.


Kūrybinė komanda

Spektaklio „Jokūbo dienoraštis“ pjesės autorė Daiva Čepauskaitė, režisierė Milda Mičiulytė, dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius Arkadijus Gotesmanas, medijų menininkas Artis Dzervė (Latvija), aktoriai Saulius Bagaliūnas, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė, Rokas, Lažaunykas, Laima Strazdauskienė ir Andrius Žiurauskas.

Premjera – gegužės 8 d. 12 val. ir 24 d. 11 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių