Ryšys su Kaunu
O. Gliadelovas neskaičiuoja savo viešnagių Kaune. Jų buvo ne viena, o pirmoji, užtrukusi maždaug metus, įvyko dar gilioje vaikystėje.
1956-aisiais gimęs Lenkijoje, Legnicos mieste, kurį tuo metu vadino mažąja Maskva, būdamas kiek daugiau nei trejų metų, kartu su šeima Oleksandras paliko savo namus.
„Mano tėtis buvo sovietų karininkas. Gavo paskyrimą tarnauti Lietuvoje. Taip mes atsidūrėme Kaune“, – nors buvo visai mažas, šio miesto vaizdai giliai įsirėžė O. Gliadelovo atmintyje. Bene daugiausia sentimentų kelia Aleksotas ir funikulierius, kuriuo jis kasdien leisdavosi su savo mama. Ji tuo metu laukėsi, o gydytojai jai paskyrė ne gulimą režimą, bet priešingai – kasdienį aktyvų judėjimą.
Ar baisu? Pasakiau, kad taip. Jie man atgal: vadinasi, su tavimi viskas gerai. Fotografuok.
„Perėjus tiltą, kur dabar yra Vilniaus dailės akademijos fakultetas, anksčiau buvo žaislų fabrikas. Ten gamino meškiukų, zuikučių ir Kalėdų Senelių papjė mašė kaukes. Prisimenu, prisiklijuodavau prie stiklo ir žiūrėdavau, kaip jas spalvina“, – tolesnis jo ir mamos maršrutas vedė į Laisvės alėją. Tado Ivanausko zoologijos muziejuje kelios valandos mažajam Oleksandrui prabėgdavo kaip akimirka. Kol mama ilsėdavosi ant kėdės pirmame aukšte, jis tekinas bėgdavo prie gyvačių, krokodilų ir kitų gyvių, kurie ne visiems patikdavo.
„Iš viršutinių aukštų leisdavausi į apačią, prie didelių kačių. Anksčiau jos buvo neatitvertos nuo lankytojų, todėl man leisdavo paglostyti eksponatus. Iki šiol turiu nuotrauką, kurioje stoviu su trumpais šortais ir ukrainietiška vyšivanka prie vienos jų. Tada mane fotografavo tėtis. Šalia jo stovėjo mama, o jų atvaizdai atsispindėjo iškamšos akyse, – ukrainietis pasakojo labai nustebęs, kai po kurio laiko jo numylėtinės atsidūrė už stiklo, o pačiame muziejuje nebeliko didelių langų. – Buvo keista, bet kartu nuostabu suprasti, kad tėvų nebėra, o iškamšos akyse dabar mano atvaizdas.“
Iš Laisvės alėjos – į V. Putvinskio gatvę, kur drauge su mama berniukas užsukdavo ir į Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės, ir į Vytauto Didžiojo karo muziejus.
„Man mažam didžiausią įspūdį tuo metu darė lakūnų Dariaus ir Girėno lėktuvo nuolaužos, jų daiktai, rasti žūties vietoje. Labai patikdavo žiūrėti ir į du metaliniais šarvais apsirengusius karžygius. Kartą vieną pajudinau. Jis ėmė siūbuoti. Ačiū Dievui, nenukrito ant manęs“, – nusijuokė vyras, Kaunui iki šiol jaučiantis be galo šiltus sentimentus.
Likimas siuntė
Iš Kauno šeima persikėlė į Šiaulius. Galiausiai, 1974-aisiais – į Ukrainą. Kyjive Oleksandras įleido šaknis, ten baigė ir mokslus – politechnikos institute jis studijavo optiką ir matavimo prietaisus. Kyjive vyro rankose atsidūrė ir fotoaparatas.
„Likimas man nuolat siuntė ženklus, tik gal ne visada į juos kreipiau dėmesį. Nesupratau, kad jie man skirti“, – mintimis O. Gliadelovas grįžo į vaikystės namų virtuvę, kur šaldytuvo šaldiklis labai dažnai būdavo tuščias, o ant stalo metrais driekdavosi juostelės iš tėčio fotoaparato. Žiūrėti į jas buvo įdomu, tačiau minčių ką nors pačiam nuveikti niekada nekilo.
Dešimtoje klasėje, fizikos pamokoje, laboratorinio darbo metu mokiniai gavo užduotį paruošti po dvi nuotraukas. Oleksandro juostelėje užfiksuotų kadrų tąkart pakako ne tik jam, bet ir dar dviem draugams.
„Kai įstojau mokytis, užsikrėčiau kalnų sportu. Išėjo taip, kad kartu su savimi pradėjau imti ir fotoaparatą“, – jo, sakė O. Gliadelovas, nepaleisdavo ir nuokalnėje. Fotografavo tą patį, ką visi pradedantieji – gamtą, pastatus. Ne vienas vylėsi, kad netrukus jis imsis ir aktų.
„Jaučiau tuos lūkesčius, ypač iš moterų. Tačiau staiga man tai tapo visiškai neįdomu. Jaučiau, kokį galingą įrankį turiu savo rankose. Nusprendžiau išeiti į gatves ir fotografuoti realybę. Tada įstojau į vieną fotografų grupę, o po metų mečiau darbą ir tapau nepriklausomu fotografu“, – savo kelio pradžią prisiminė dokumentinės fotografijos meistras, nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios iki šių dienų kuriantis unikalią ir išskirtinę mūsų laikų kroniką.
Karų sūkuryje
Su nedideliu juostiniu fotoaparatu „Leica M6“ jis fotografavo karuose Kalnų Karabache, Kirgizijoje, Somalyje, Pietų Sudane. Jis fiksavo rusų agresiją Čečėnijoje, Sakartvele.
„Viskas prasidėjo nuo Moldovos. 1989 m. rudenį kartu su žurnalistu iš vieno laikraščio vykau fotografuoti trijų labai sėkmingų brolių fermerių. Kiek toliau nuo kaimo, kuriame jie gyveno, kažkas vyko. Tik tuo metu nebuvo aišku, kas. Rusų spauda melavo, Ukraina savo žmonių ten nesiuntė. Antros viešnagės metu brolių paklausiau, o jie pasiūlė nuvažiuoti pažiūrėti“, – atsidūręs įvykių sūkuryje, O. Gliadelovas padarė savo pirmuosius kadrus. Deja, nė vieno jų išsaugoti nepavyko – juostelę paėmė atsakingi asmenys iš Maskvos.
Fotografas, kurio darbai vadinami šių dešimtmečių Ukrainos fotoalbumu, savo kadruose užfiksavo svarbiausius šios šalies istorijos momentus: Černobylį, pirmąjį geltonos ir mėlynos Ukrainos vėliavos iškėlimą virš Kyjivo Rados 1990-aisiais, tais pačiais metai vykusį laisvos Lietuvos palaikymo mitingą Ukrainos sostinėje, Oranžinę revoliucija 2004-aisiais, po dešimties metų – Maidaną, Donbaso karo epizodus. 2014-ųjų rugpjūtį prie Ilovaisko jis buvo pašautas į dešinę koją.
„Kulka perėjo kiaurai, kaulo nesutrupino. Manęs sužalojimas nesustabdė, – 2022 m. vasario 24-ąją Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, jis fotografavo daugelyje vietų, patyrusių okupantų žvėriškumą: Bučoje, Irpinėje, Borodiankoje, Charkive, Kramatorske. – Nuo 2022 m. turiu karo fotografo akreditaciją, bet nesu tikras, ar aš karo fotografas. Greičiau jau fotografas, kuriam patinka užfiksuoti žmoniškumą nežmoniškomis aplinkybėmis.“
Baimė karo metu, pasak fotografo, neišvengiama. Kur kas svarbiau mokėti su ja tvarkytis, nes visiškas bebaimiškumas gali būti pavojingas. Tai jis ypač gerai suprato 2014-aisiais Donbase, kai kariškiai ruošėsi vykti į žvalgybą įvertinti, kiek atitolęs priešas. Fotografui taip pat norėjosi vykti drauge, tačiau tokia galimybė O. Gliadelovui buvo suteikta tik atsakius į vieną klausimą.
„Ar baisu? Pasakiau, kad taip. Jie man atgal: vadinasi, su tavimi viskas gerai. Fotografuok“, – toliau kalbėjo fotografas.
Nuotraukos su istorija
Visai neseniai savo darbus fotografas eksponavo Briuselyje, o šios savaitės pradžioje atvyko į Kauną. Antradienio vidudienį Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyko pasiruošimas prieš parodos „Ir aš regėjau“ atidarymą.
„Net nežinau, kiek iš viso darbų su savimi atsivežiau. Reikia pažiūrėti“, – lėtu žingsniu skrosdamas sales, O. Gliadelovas jų suskaičiavo apie 50.
Su savimi neatsivežė fotografijų ciklo, skirto benamiams ir apleistiems Ukrainos vaikams, epidemijoms ar humanitarinėms krizėms – nuotraukos, kuriomis nusagstė muziejaus sienas, pasakoja apie karą Ukrainoje nuo 2014-ųjų iki pat šių dienų.
„Kiekviena nuotrauka pasakoja tam tikrą istoriją“, – O. Gliadelovas stabtelėjo prie pirmosios. Joje įamžintas Ukrainos nacionalinės gvardijos seržanto portretas. Savo skyrių jis išgelbėjo nuo priešo, o kai tai padarė, nuo išsekimo neteko sąmonės. Antroji nuotrauka priminė medicinos punktą, į kurį pirmiausia patenka sužeistieji. Ten Oleksandras matė šautinių, plėštinių žaizdų. Matė ir kačiuko kastraciją.
„Karo metu atsiranda daug benamių gyvūnų, kariai juos priglaudžia. Kariai pasakojo, kad tokios procedūros dabar atliekamos visuose medicinos punktuose“, – pirmosios salės apžvalgą O. Gliadelovas baigė pasakojimu apie kulkosvaidininką Andrėjų, kurį įamžino iškart po sėkmingos operacijos. Operacijos metu jis likvidavo vieno priešo karinio dalinio vadą.
„Andrėjus šalį gynė nuo 2014 m. 2022-ųjų spalį, jis žuvo“, – fotografas prasitarė, kad toks pats likimas ištiko didžiąją dalį jo nuotraukų herojų.
Likimas man nuolat siuntė ženklus, tik gal ne visada į juos kreipiau dėmesį.
Jei būtų jaunesnis
Antroje salėje ant sienų Oleksandras perkėlė naujo Kyjivo rajono su dangoraižiais, kuriuos raketos pavertė šipuliais, vaizdą.
„Ši nuotrauka itin pageidaujama visose parodose, nes yra labai suprantama užsienio žiūrovams. Jie mato tokį patį miestą, kokiame patys gyvena, ir supranta, kad niekur nėra saugu“, – susimąstė fotografas.
Tolesnės jo nuotraukos vedė prie medinuko Bučoje. Namo tarpduryje sukniubusi senolė, o viduje – jos neįgali sesuo, kuri mirė, nes niekas ja nebegalėjo pasirūpinti. Toliau – polietilenu uždengti išniekinti ukrainiečių kūnai. Masinės kapavietės ir duobės, į kurias kūnai leidžiami ne karstuose, o dėžėse. Sugriauta šventovė, kurios neapleido Dievas. Palikta karinė rusų technika, ugnimi atsigręžusi prieš pačius okupantus. Garbaus amžiaus daugiabučio gyventojas, kuris, užuot gelbėjęs save, iš sugriautų namų traukė sukauptas knygas. Ant ginklų dėžių miegantys kovotojai ir atokvėpio akimirką su kava, kuri, anot fotografo, Ukrainoje yra pati skaniausia.
„Kaip jaučiuosi, tai matydamas? Jei būčiau jaunesnis, manęs čia nepamatytumėte. Ne su fotoaparatu stovėčiau, o su ginklu“, – nutrūkęs O. Gliadelovo sakinys skambėjo kaip kvietimas ateiti į parodą ir patiems viską pamatyti.
