Kalėdinio bumo įžanga – performansų festivalyje

Atstovaudamos dramos teatro ribas peržengiantiems žanrams – nuo šiuolaikinio šokio iki pojūčiais grįsto teatro – kūrėjos "Tautos namų" pastogėje savo darbus atskleidė "Foreign Friendly Performance Platform" metu.

Per gyvenimo ritmą, vadinamą skubėjimu, spėjome trumpai aptarti, kas dabar verda jaunų kūrėjų galvose, kiek spėjama, nespėjama, ko ieškoma, prarandama, atrandama ir, žinoma, kaip susiburiama į tokias idėjines festivalių iniciatyvas.

Pastebėtina, kad merginų darbus taip pat noromis, o greičiausiai vis dėlto nenoromis kontekstualiai jungia individualios kūrybinės paieškos, aprėpiant tokias universalias temas kaip gimimas (iš kur atsiradau?) asmeninis užkodavimas (kas aš esu?) ir svajonių kūrimas (kur link einu?). Kitaip tariant, intuityviai šie kūriniai dėliojasi per gyvenimo ir pasirinkimo tarpsnius – nuo gimimo iki savirealizacijos. Nuo privalomos būties, niveliavus pasirinkimo laisvę ir išvystant šviesą, nes taip buvo nuspręsta, iki asmens kodo priskyrimo, kuris irgi, beje, buvo priskirtas be mūsų pasirinkimo – iki svajonių Amerikos. Nuo vakar iki dabar. Atsakymus geriausiai sužinoti iš pačių menininkių.

– Kaip šie kūriniai atsirado po vienu stogu?

Karolina Žernytė (K.Ž.): Viskas prasidėjo nuo pažinties su "Teatrono" komanda, su kuria, beje, turime nemažai bendro. Drįsčiau sakyti, kad dabar kaip tik vyksta Pojūčių teatro ir Kauno publikos dialogo kūrimas. Du nauji projektai skirti konkrečiai šiam miestui: ritualas moterims "Atvira oda" Kauno kameriniame teatre ir edukacija "Pojūčių paveikslai" Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Norisi naujai publikai parodyti ir daugiau kūrinių, išvysti ir patirti kauniečių reakcijas. Mūsų spektakliuose tekstas nėra pagrindinė priemonė, o pojūčių kalba – tarptautinė. Todėl labai apsidžiaugėme idėja pakviesti į teatrą žmones, kuriems lietuviški kultūros renginiai gali būti neprieinami.

Agnietė Lisičkinaitė (A.L.): Dievinu festivalius. Jų atmosferą, pažintis, kultūros intensyvumą. Po kiekvieno festivalio jaučiuosi kaip po gero seminaro. O galimybė pasirodyti tik leidžia pasijusti komunos dalimi.

Greta Grinevičiūtė (G.G.): Manau, kad kiekvienas festivalis – tai galimybė suartėti su kitais savo srities menininkais, kūrėjais, specialistais. Kadangi festivaliuose būna intensyvi kūrybos koncentracija – tai puiki platforma tobulėjimui.

– Kas būtent kūrėjas skatina rinktis tokias temas? Kaip idėjinis impulsas pasiekia sceną? Kiekviena labai skirtinga, bet visos tuo pat metu svarsto egzistencinės būties klausimus, nors ir ne vienodais rakursais.

Oksana Griaznova (O.G.): Manau, kad asmens kodas yra iš dalies dirbtina duotybė, suteikta valstybės kaip registravimo ir identifikavimo priemonė. Nepasakyčiau, kad asmens kodas gali apibrėžti žmogiškumą, jis nurodo tik gimimo datą ir lytį. Juk kiekvienas žmogus yra labai savitas ir išskirtinis, asmuo nėra tik gimimo data. Būtent dėl to nemanau, kad asmens kodas gali apibrėžti asmenybę kaip tokią, arba žmogiškumą, nors tikiu, kad numerologijos atstovai gali su tuo ir nesutikti.

Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu.

Tad mano asmeninis santykis su asmens kodu yra dvejopas. Iš dalies, mano asmens kodas yra tik mano, ir niekieno kito. Jaučiu saviatą prisirišimą prie jo. Vis dėlto, žvelgiant iš kitos perspektyvos, tai tik skaičių seka – abstraktus kodas. Pati turiu tris asmens kodus arba identifikavimo numerius, tačiau prisirišusi esu tik prie lietuviškojo. Tačiau tokio aspekto negvildenau būtent šiame spektaklyje, bet manau, kad hipotetiškai tai galėtų tapti kūrybiniu eksperimentu ateityje.

K.Ž.: Kūrybinį stimulą suteikia noras tyrinėti save ir žmones, pačią giliausią mūsų prigimtį. Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu. Kaip ir kiekviename darbe, būna geresnių dienų, būna, kad susiduri su sunkumais spręsdamas vieną ar kitą klausimą. Įkvėpti gali ir kasdienybė, kaip kad ir žmonių, žiūrovų stebėjimas kartais gali pasiūlyti idėjas. Pojūčių teatre centrinę vietą užima žiūrovas. Žiūrovo jautrumo, atvirumo auginimas yra vienas iš pagrindinių mūsų tikslų.

A.L. ir G.G.: B&B gimė iš dialogo paieškų. Siekėme surasti jungtį tarp vaizdo ir šokio, kasdienės dokumentacijos ir sceninio pastatymo. Esminis žodis mūsų pradžioje buvo "Between", o tada jau savaime atsirado perukai, blondinės ir visa jų istorija.

Na, o "Amerikietiška svajonė" gimė Amerikoje. Šią vasarą atlikome dviejų savaičių rezidentūrą šokio laboratorijoje "Vermont Performance Lab". Atvykusios stengėmės kuo daugiau pasisemti iš aplinkos, ją tyrėme. Taip gimė mūsų svajonė ir jos paieškos. Agnietei ir Gretai gal ir nėra taip lengva svajoti, tačiau B&B svajojimas yra jų kasdienybė! Jos yra laisvos nuo statuso normų ir leidžia savo svajas į platųjį pasaulį, nekvestionuodamos, kas dera ar nepridera. Visas B&B projektas iš esmės kelia klausimus laisvės ir jos riboženklių tema. Šiame darbe svajonės narstomos taip pat per laisvės prizmę. Galų gale, kiek šiuolaikinis individas gali leisti sau svajoti? Kai Greta ir Agnietė užsideda perukus ir tampa B&B, viskas tampa kūrybišku žaidimu ir tada jau mūsų kaip kūrėjų, A ir G, sprendimas, ką mes naudosime savo kūryboje. Kadangi "B&B American Dream" darbas kol kas – tik eskizas, pasirodymo metu atskleidėme dokumentuotus įspūdžius iš svajonių šalies Amerikos.

****

Vis dėlto kavos puodeliai senka, akys merkiasi, o darbai veja toliau. Taip ir "Foreign Friendly Performance Platform" pradėjo įgyvendinti savo užgimstančias svajones ir jau spėjo užverti savo pirmąsias duris. Tuo metu per skubėjimo prizmę ir besiskleidžiančias asmeninės būties paieškas po trumpo pokalbio man galvoje tesisuko ištrauka iš Senekos laiško: "Visi rūpinasi, ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai – niekas. Lik sveikas." Seneka. Laiškai Lucilijui.

Kartais atrodo, kad nuo pat gimimo iki pažadėtos amerikietiškosios svajonės esame vedami būtinųjų gyvenimo atributų. Vienaip ar kitaip save apsibrėžti arba bent jau mėginti identifikuoti per tam tikrus kodus, kuriuos susikuriame, o laisvę pajusti tik persikūnijus į personažus ir nusimetus savojo "aš" kaukę. Tačiau gerai juk gyventi gali kiekvienas – ilgai, deja, niekas. Tad, artėjant eglučių įžiebimų fanfaroms, uždarius festivalio duris, o merginoms bei jų kūrybai ir toliau atrandant kelią į kauniečių širdis – gyvenkime gerai. Ne leopoldiškai draugiškai, o tiesiog gerai.

Likime sveikos.